Lenkija driekiasi nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Karpatų kalnų pietinėje sienoje, o dauguma jos istorinių miestų išsidėstę tarp jų esančiose lygumose. Krokuva, Varšuva, Vroclavas, Poznanė ir Gdanskas – kiekvienas iš jų atspindi skirtingą šalies istorijos amžių, o Zakopane ir Tatru kalnai suteikia jai alpišką pietų žavesį. Man tai taip pat yra šeimos žemė: Daria yra lenkė, ji studijavo Vroclave, o mūsų įmonės pagrindinė buveinė yra Varšuvoje, todėl šią šalį fotografuoju jau gerokai daugiau nei dešimtmetį.
Krokuva
Krokuva penkis šimtmečius buvo karališkoji sostinė, o jos Pagrindinė turgaus aikštė, įrengta 1257 m., iki šiol yra didžiausia viduramžių miesto aikštė Europoje. Čia man pavyko užfiksuoti produktyviausią saulėtekį per visą mano gyvenimą: pro retus debesis prasiskverbė pirmieji šilti spinduliai, o Šv. Marijos bazilika iškilo virš tuščios aikštės, ir būtent tos vienos ryto akimirkos kadrai tapo bestseleriais. Nuo tada kiekvienos kelionės metu slapčia tikiuosi pamatyti būtent „Krokuvos debesis“. Su dviem nevienodais bazilikos plytų bokštais susijusi tamsi legenda: du broliai statė po vieną bokštą, kol tas, kuris baigė pirmas, pasirūpino, kad jo brolis to niekada nepadarytų.
Po daugelio metų sugrįžau į tą pačią aikštę ir užfiksavau Audinių salę bei baziliką dar vienos tobulos aušros fone, fotografuodamas tuo pačiu pradedančiųjų lygio „Canon“ fotoaparatu, su kuriuo ir pradėjau. Renesansinės Audinių salės arkados išlaiko tylą galbūt valandą po saulėtekio, o pirmoji šviesa, metanti miesto siluetą ant jos sienų, verta ankstyvo kėlimosi. Šv. Marijos bazilikoje esantis gotikinis altoriaus paveikslas, kurį XV a. išdrožė Veitas Stossas ir kuris yra didžiausias tokio tipo kūrinys pasaulyje, buvo išplėštas nacių, o po karo grąžintas. Visas istorinis centras buvo vienas iš pirmųjų dvylikos objektų, 1978 m. įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą; mano išsamus Krokuvos gidas pateikia išsamią informaciją apie miestą.
Vavelio pilis
Vavelis šimtmečius buvo Lenkijos karalių rezidencija, o jį fotografuodamas išmokau vieną pamoką apie žemėlapius: atstumai nepažįstamuose miestuose visada yra ilgesni, nei atrodo. Prieš aušrą bėgau per Krokuvą, kad pasiekčiau Vyslos upės krantą, kol dar neužgeso pilies prožektoriai, tada upės dumble pastatiau trikojį, kad ramioje vandenyje atsispindėtų tobulas atspindys. Šviesos išsijungė tą pačią akimirką, kai baigiau fotografuoti.
Pilis kieme stovi viso komplekso bronzinė miniatiūra, pastatyta taip, kad modelis ir tikroji Vavelio katedra tilptų į vieną kadrą. Nuo vaikystės dievinu miestų miniatiūras, todėl ta nuotrauka susikūrė savaime.
Veličkos druskos kasykla
Netoli Krokuvos įsikūrusiame Vieličkos druskos kasykloje driekiasi apie 300 kilometrų koridorių, iškaltų devyniuose lygiuose per 700 metų. Jos centre, 101 metro gylyje, stovi Šv. Kingos koplyčia – 465 kvadratinių metrų ploto bažnyčia, kurioje šviestuvai, altorius ir reljefai išskobti iš druskos. Joje iki šiol vyksta pamaldos, koncertai ir net vestuvės.
Ekskursija vyksta sparčiai, todėl fotografavimas tampa tarsi sportu. Prie požeminio druskos ežero šviesos įjungiamos tik tada, kai ten yra grupė, todėl prieš fotografuodamas turėjau apie penkias sekundes, kad surasčiau tinkamą kadrą. Ekskursijos pabaigoje, Stanislavo Stasico salėje, atsiduriate 130 metrų po žeme, 36 metrų aukščio urve, kuriame kažkada vyko požeminis skrydžiai oro balionu. Vielička, kaip ir Krokuva, 1978 m. buvo įtraukta į pirmąjį UNESCO dvyliktuką.
Zakopanė
Zakopane – tai Lenkijos žiemos sostinė: 28 000 gyventojų turintis miestelis, kuris judriausiais savaitgaliais sulaukia iki ketvirtį milijono lankytojų. Nuotrauka, kurią planavau ilgiausiai, pavyko padaryti sutemose, kai Krupówki gatvės šviesos, apžvalgos ratas ir slidinėjimo tramplinai išsirikiavo po sniegu padengtais Tatrų kalnais, o dangus virš jų nusidažė violetinėmis spalvomis.
Kitą rytą visiškoje tamsoje užkopėme į Gubałówką, o apačioje vis dar degė miestelio žibintai, o virš viršūnių jau aušo rytas. Miestelis traukia menininkus nuo XIX a., kai čia gimė Zakopanės architektūros stilius; mano Zakopanės gidas pateikia išsamų vaizdą.
Gubałówka
Gubałówka – tai Zakopanės „pirmojo eilės balkonas“, su miestu sujungtas funikulieriumi, veikiančiu nuo 1938 metų. Žiemą valandas vaikščiojome kalnų keteros viršūnėmis: aš bėgau, kad spėčiau pamatyti žemai leidžiantį saulę, išlendantį iš už Tatru kalnų keteros, kol šviesa dar neišnyko, tada radau proskyną, kur po šviežiu sniegu buvo išsibarstę poilsio nameliai, o už jų – kalnų grandinė. Nuo viršūnės priešais kalnus atsiveria visa Zakopanės žiemos panorama.
Šios kelionės atradimas buvo Darijos, o ne mano. Jau sušalusi, ji grįžo prie funikulieriaus ir parašė man žinutę: „Netoliese yra graži bažnyčia“. Aš praėjau pro ją nepastebėjęs, nes mano žvilgsnis buvo nukreiptas į viršūnes. Maža medinė koplyčia stovėjo už medinių vartų, apsupta nepaliesto sniego; ją 1961 m. pastatė Bachledų šeima kaip padėkos auką už tai, kad išgyveno karo metus, būtent toje pačioje vietoje, kur jie kadaise slėpėsi nuo egzekucijos.
Tatrų kalnai
Tatrai – vienintelis Lenkijos Alpių tipo kalnų masyvas, apimantis maždaug 60 kilometrų Karpatų kalnų grandinę, kuri saugoma kaip nacionalinis parkas. Mes įkopėme į Kasprowy Wierch (1 987 metrų aukščio viršūnę) prie Slovakijos sienos, kai dangus buvo visiškai apsiniaukęs, o saulė išlindo tik akimirkai, kad apšviestų aplinkines viršūnes iš viršaus, iš po debesų. Daria tai vadina mano fotografine karma; aš vadinu tai tuo, kad ten stovėjau pakankamai ilgai.
Vasarą tas pats takas atneša kitokį pasitenkinimą: pakilus du trečdalius kelio, Hala Gąsienicowa pievoje stovi vieniša medinė trobelė, o dešimt kilogramų fotoaparatūros įrangos ant mano nugaros nustojo turėti reikšmės. Žiemą, pasivaikščiodamas už miesto ribų, žemėlapyje pažymėta vieta „Giewont View“ pateikė būtent tai, ko tikėjausi: užšalęs takas, nukreipiantis žvilgsnį tiesiai į Giewont viršūnės kryžių – kalną, į kurį Daria vis dar planuoja užkopti.
Strążyskos slėnis
Strążyska slėnis – tai švelnus būdas patekti į Tatrus: 2,4 kilometro ilgio lengvas takas, baigiantis po Siklawicos kriokliu, kuriuo galima eiti pėsčiomis iš Zakopane centro. Žiemą minios išsisklaido, o saulės spinduliai prasiskverbia pro mišką, visą kelią žemyn sudarydami ilgus šešėlių ruožus. Nuo medinio tiltelio, esančio toliau, upelis tekėjo link kalno po sniegu, kurio žemiau esančiame miestelyje jau nebebuvo.
Ta kelionė man taip pat suteikė nebrangią pamoką: nuo lietaus apsaugoti batai nėra atsparūs ledui. Kai takas tapo statesnis, pusvalandį stovėjau įstrigęs ant ledo, o Daria ėjo pirmyn. Jei žiemą keliaujate po Tatrų slėnius, pasiimkite ledo dyglius.
Vroclavas
Vroclavas – tai miestas, kuriame Lenkija tapo mums artima. Daria čia studijavo, čia turime draugų, ir po daugiau nei dvylikos metų, praleistų čia lankantis, vis dar vadiname jį savo mėgstamiausiu Lenkijos miestu. Tai ketvirtas pagal dydį šalies miestas, 2016 m. buvęs Europos kultūros sostine, o nuo 2019 m. – UNESCO literatūros miestas. Vieną rūko apgaubtą rytą iš savo kambario „Sky Tower“ pastate fotografavau iš rūko kyšančias bažnyčių smailes; Daria nepažino savo paties miesto.
Turgaus aikštė yra viena didžiausių Europoje, o iš virš jos esančio nuomoto buto kartą nufotografavau naktinę aikštės ir rotušės panoramą, o ant grindinio skambantys arklių kanopų žingsniai sukūrė prieš tris šimtmečius skambėjusį garso takelį. Mano santykis su miesto teismų pastatais yra profesinis: kaip fotografas, gindamas autorių teises, praleidžiu daug laiko tokiuose pastatuose kaip tvirtovės pavidalo Apygardos teismas, pastatytas 1845–1852 m., kurio nacių laikų „Nakties ir rūko“ egzekucijų istoriją man prireikė metų, kol sugebėjau įamžinti nuotraukoje. Išsamus Vroclavo vadovas apima viską.
Raganos tiltas
Geriausias vaizdas į Vroclavo senamiestį pasiekiamas užlipus 247 laiptelius. Siauras akmeninis pėsčiųjų tiltelis driekiasi tarp Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios dviejų bokštų, esančių 45 metrų aukštyje, ir būtent iš ten aš pagaliau užfiksavau savo mėgstamiausią kadrą su raudonais stogais ir Turgaus aikšte žiemos saulėlydžio metu. Tą vakarą ne tik man kilo tokia mintis – tiltas buvo pilnas žmonių.
Jo legenda niūri: kadaise kaltinamos raganos buvo verčiamos eiti per šią be turėklų iškyšulį – išbandymą, kurio niekas negalėjo įveikti. Šiandien taką saugo bronzinė ragana ir jos katė, vaikų rankų nušlifuotos iki blizgesio, o prie jų kojų, virš spindinčių stogų, susikaupusios lankytojų monetos.
Ostrów Tumski Vroclave
Katedros sala – seniausia Vroclavo dalis ir vienintelė vieta, kurioje man teko stebėti, kaip kiekvieną vakarą žibintininkas rankomis uždegdavo dujinius žibintus. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano fotografijos objektų: Trylika metų man tai nepavykdavo, nors turėjau dvi skirtingas fotoaparatų sistemas, kol vieną gruodžio dieną viskas susiklostė taip, kad katedra ir Tumski tiltas nakties fone švytėjo apgaubti Kalėdų žiburėlių.
Kitą rytą stovėjau ant paties tilto, vienas, o auksinė ryto šviesa plūdo pro papuoštus metalinius elementus link katedros dviejų bokštų. 1889 m. pastatytas plieninis Tumski tiltas dešimtmečius buvo vadinamas „Mylinčiųjų tiltu“ dėl ant jo kabėjusių spynelių; 2019 m. vykdant renovaciją spynelės buvo pašalintos, o romantika išliko.
Vroclavo universitetas
Du universiteto pastatai nuolat traukia mane atgal per Oderį. Baroko stiliaus pagrindinį pastatą geriausia fotografuoti iš Słodowa salos sutemose, kai puošnus fasadas virš savo atspindžio nusidažo auksu, o sala prisipildo studentų, kurie sąmoningai ignoruoja labiausiai fotografuojamą miesto pastatą. Tai buvo viena iš Darios ir mano mėgstamiausių vietų, todėl kiekvienas sugrįžimas čia tampa tarsi nedideliu sugrįžimu namo.
Kita vieta – buvęs Šv. Vincento ir Šv. Jokūbo vienuolynas, kurį apie 1240 m. įkūrė kunigaikštis Henrikas II Pamaldusis, kuris po pranciškonų išvykimo buvo perstatytas baroko stiliumi, o Antrojo pasaulinio karo metu – sunaikintas. Daria studijavo šiame komplekse, o vieną vakarą, po gražiausio saulėlydžio, kokį man teko matyti virš miesto, iš kitos gatvės pusės užfiksavau jo gotikinį bokštą paskutiniuose violetinės šviesos spinduliuose.
Toliau į rytus stovi Makso Bergo Šimtmečio salė, nuo 2006 m. įtraukta į UNESCO sąrašą, priešais kurią stovi „Hala Stulecia“ multimedijos fontanas – didžiausias tokio tipo fontanas Lenkijoje. Vienintelis tinkamas jo kadras yra iš mano pirmųjų vienerių ar dvejų fotografavimo metų, nes kiekvieno vėlesnio apsilankymo metu kažkas sutrukdydavo – statybos, uždarymai, o 2026 m. birželį fontaną tiesiogine prasme ištiko žaibas. Seną failą redagavau iš naujo, pasinaudodamas šiandieninėmis žiniomis. Pamoka aiški: neatsidėliok fotografavimo.
Poznanė
Poznanė save vadina Lenkijos valstybės lopšiu, ir šis teiginys pasitvirtina. Senoji turgaus aikštė išlaikė savo XIII a. kontūrus – ją apjuosia prekybininkų namai, nudažyti kiekvienas savo spalva, o siaurų ir plačių namų išdėstymas iki šiol atspindi, kas prieš šimtmečius vedė kieno našlę. Jos centre stovi renesansinė rotušė, kurios bokšte kasdien vidurdienį dvi mechaninės ožkos susiduria ragais, taip paminėdamos virėją, kurio pabėgęs vakarienės patiekalas išgelbėjo jo karjerą. Aikštės ritmas tęsiasi nuo ramios aušros iki naktinio gyvenimo, kuris sukasi aplink rotušę iki antros valandos ryto; tuo metu tik mano fotoaparato užraktas dar veikė. Mano Poznanės gidą rasite daugiau informacijos, įskaitant barokinę Fara bažnyčią su pasakojimu apie vaiduoklį vargonų balkone.
Poznanės katedra
Ostrów Tumski – Poznanės katedros sala Vartos upėje – yra vieta, kur prasideda Lenkijos istorija: 966 m. čia buvo pakrikštytas kunigaikštis Mieszko I, ir būtent šis įvykis įtraukė Lenkiją į krikščioniškąją Europą. Pirmoji katedra iškilo 968 m., o jos grindyse iki šiol išlikę pirmųjų valdovų vardai, kurių palaikai ilsisi Auksinėje koplyčioje – XIX a. šventovėje, pastatytoje tuo metu, kai Lenkija buvo padalyta ir išnykusi iš žemėlapio, siekiant priminti lenkams apie jų auksinį amžių.
Į salą patenkama per Vyskupo Jordano tiltą, pavadintą pirmojo Lenkijos vyskupo garbei. Pilką, niūrią dieną jo raudonai nudažytas plienas mano fotoaparatui veikė taip, kaip raudona spalva visada veikia.
Poznanės pilys
Poznanėje išliko dvi pilys, simbolizuojančios priešingus jos istorijos etapus. Karališkosios pilies statyba ant Przemyslo kalvos buvo pradėta XIII a. kunigaikščio Przemyslo II, kuris trumpam suvienijo Lenkiją, bet buvo nužudytas praėjus metams nuo jo karaliavimo pradžios; po karo sugriovimų atstatyta pilis dabar veikia kaip muziejus. Imperatoriškoji pilis, pastatyta 1910 m. kaizeriui Vilhelmui II, nuo to laiko kiekvienos valdžios buvo pritaikyta kitai paskirčiai, o šiandien joje veikia kino teatrai ir muziejai; karštą sekmadienį jos soduose radome geriausią pavėsį visame mieste.
Iš tos pačios imperinės epochos Didysis teatras su šešiomis joninėmis kolonomis po Pegaso skulptūra stovi priešais savo parką, o Adomo Mickevičiaus universitetas mieste priima 37 000 studentų; jo partneris – universitetas Frankfurte prie Oderio – yra vieta, kurioje aš studijavau, todėl Poznanė man atrodo tarsi giminaitė.
Varšuva
Varšuva – tai mano darbo Lenkija: čia įsikūręs mūsų „PhotoClaim“ biuras, todėl nuolat čia grįžtu su fotoaparatu krepšyje. Norimas miesto panoramos kadras – nuo idėjos iki galutinio vaizdo – užtruko šešerius metus. Dar 2014 m. pastebėjau, kad vienas viešbutis stovi tiesiai priešais Kultūros ir mokslo rūmus; „PhotoPills“ man parodė, kad saulė tiesiai už rūmų leidžiasi tik vidurvasarį. Birželio paskutinio savaitgalio vestuvių kvietimas pagaliau atvedė mus į tą kambarį, ir saulė nusileido būtent už rūmų smailės, o aplink esantys dangoraižiai užsidegė spalvomis.
Pats Kultūros ir mokslo rūmai – 1955 m. Stalino „dovana“ – iki šiol skiria miestą; vietiniai juokauja, kad 30-ojo aukšto terasa siūlo geriausią Varšuvos vaizdą, nes tai vienintelė vieta, iš kurios nematyti pačių rūmų. Netoliese esantis Koperniko paminklas saugo karo meto pasipriešinimo istoriją – jo plokštės 1942 m. buvo atkovotos iš okupantų, o Prezidentūroje 1818 m. vyko aštuonmečio Šopeno pirmasis viešas koncertas bei „Apvaliojo stalo“ derybos, užbaigusios komunistų valdymą. Mano Varšuvos gidas išsamiai apžvelgia sostinę.
Gdanskas ir Sopotas
Baltijos pakrantė atskleidžia kitokią Lenkiją. Gdanske man teko patirti dešimties minučių dramą: debesys virš Motlavos krantinės padovanojo liepsnojantį saulėlydį, o po to prasiveržė liūtis. Nuotraukoje „Żuraw“ – didžiausias viduramžių uosto kranas Europoje – iškilęs virš dviejų vyrų, žvejojančių nuo laiptų, o ta maža žolės salelė vandenyje iš tikrųjų nėra salelė, o tik plūduriuojantys nuolaužos, kurias laivas ruošėsi nutempti.
Dvidešimt minučių kelio pakrante aukštyn – Sopoto medinis molas, nusidriekęs pusę kilometro į įlanką, ilgiausias tokio tipo Europoje ir klasikinė Lenkijos pajūrio kurorto promenada.
Taikos bažnyčia Švidnicoje
Vienos valandos kelio atstumu nuo Vroclavo stovi bažnyčia, pastatyta tokiomis sąlygomis, kurios, atrodytų, turėjo užtikrinti jos žlugimą: už miesto sienų, tik iš medžio, molio ir šiaudų, ir per vienerius metus. Nepaisant to, XVII a. Švidnicos liuteronai ją vis tiek pastatė – talpinančią 5 500 žmonių. Viduje kiekviena tapyta galerija, portalas ir didžioji sakykla yra mediniai – tai viena iš dviejų išlikusių tokių bažnyčių, kurią 2001 m. UNESCO įtraukė į Jaworo ir Švidnicos taikos bažnyčių sąrašą.
Aš ją fotografavau dar neturėdamas trikojo, pusiau gulėdamas ant grindų, kad fotoaparatas būtų stabilus. Tuo tarpu Daria, vilkėjusi raudoną suknelę, kuri atsitiktinai derėjo prie interjero, buvo sustabdyta „National Geographic“ komandos, norėjusios ją nufotografuoti savo reikmėms. Tik gaila, kad negalėjau pasiskolinti jų trikojo.
Fotografavimas Lenkijoje
Lenkija reikalauja tokios pačios drausmės kaip ir visur kitur, tik čia šaltesnė. Geriausi mano Lenkijos kadrai buvo nufotografuoti aušros metu: Krokuvos debesys, tuščia Rynek aikštė, bėgimas link Vavelio prožektorių, Zakopanės žibintai, matomi nuo tamsaus kalno šlaito. Išimtys patvirtina planavimo taisyklę: Varšuvos kompozicija šešerius metus gyveno mano galvoje ir dvejus metus „PhotoPills“ programoje, kol vieną birželio vakarą dangus pagaliau sutiko bendradarbiauti.
O priešinga pamoka – Vroclavo fontanas: kadrą, kurį atidėlioji, gali nebelikti – dėl renovacijos, uždarymo ar tiesiog žaibo smūgio. Jei šviesa yra, fotografuok.
Kada apsilankyti Lenkijoje
Šie miestai veikia ištisus metus, tačiau sezonai tarp jų pasiskirsto. Žiema priklauso Zakopanėi ir Tatrams, Vroclavo tiltams, papuoštiems Kalėdų žiburiais, ir tuštiems slėnių takams, kuriuose būtina avėti kalnų batus su dygliais. Vasara atveria aukštųjų Tatrų maršrutus ir atneša vieninteles savaites, kai saulė leidžiasi už Varšuvos rūmų; tai taip pat Słodowa salos vakarų ir vėlyvų Poznanės turgaus aikštės naktų sezonas.
Pavasaris ir ruduo – fotografų kompromisas: rūkas virš Vroclavo saulėtekio metu, audros šviesa prie Baltijos jūros ir aikštės, kurios ištuštėja pakankamai anksti, kad būtų galima pastatyti trikojus. Gruodis beveik kiekvieną senamiestį papildo Kalėdų turgeliais.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia apsilankyti Lenkijoje?
Gegužė, birželis ir rugsėjis – tai laikotarpiai, kai miestuose vyrauja puikus šilto oro ir neper didelio lankytojų srauto balansas. Žiema, nuo gruodžio iki vasario, yra puikus metas apsilankyti Zakopanėje, Tatruose ir Kalėdų mugėse, o liepa ir rugpjūtis – tai laikotarpis, kai Baltijos jūros paplūdimiai yra šilčiausi, o senamiesčiai – labiausiai lankomi.
Kiek dienų reikia Lenkijoje?
Pirmajai kelionei reikia apie savaitę: trys dienos Krokuvai su Vielička ir Zakopanė arba Aušvice, tada trys ar keturios dienos Varšuvai, Vroclavui arba Gdanskiui. Norint patogiai aplankyti penkis didžiuosius miestus ir kalnus, kelionei traukiniu ar automobiliu prireiks beveik dviejų savaičių.
Kokie Lenkijos miestai labiausiai tinka fotografavimui?
Krakovo pagrindinė turgaus aikštė saulėtekio metu – klasikinis vaizdas. Vroclavas siūlo pačias įvairiausias apžvalgos vietas – nuo bokštų pėsčiųjų tiltelių iki upės pakrantės salų, o Zakopanė derina miesto šviesas su sniegu padengtais Tatrais. Poznanės dažyta Senoji turgaus aikštė ir Varšuvos panoramos užbaigia puikų pirmąjį maršrutą.
Kokie objektai Lenkijoje yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Lenkijoje jų yra daugiau nei tuzinas. Krokuvos istorinis centras bei Vieličkos ir Bochnios druskos kasyklos buvo tarp pirmųjų dvylikos objektų, įtrauktų į sąrašą 1978 m. Tarp kitų objektų yra Vroclavo Šimtmečio salė, medinės Taikos bažnyčios Jawore ir Švidnicoje bei atstatyta Varšuvos senamiestis.
Ar Lenkijoje naudojamas euras?
Ne. Valuta yra Lenkijos zlotas (PLN). Kortelės ir bekontakčiai mokėjimai priimami beveik visur, įskaitant mažas kalnų trobeles ir turgaus prekystalius. Kainos išlieka pastebimai žemesnės nei Vakarų Europoje, todėl Lenkija yra viena iš geriausių kainos ir kokybės santykio fotografijos kelionių vietų žemyne.
Kaip keliauti po Lenkiją?
Tarpmiestinis geležinkelių tinklas jungia Varšuvą, Krokuvą, Vroclavą, Poznanę ir Gdanską greitais, nebrangiais traukiniais, kurie dažnai važiuoja greičiau nei automobiliu. Miestuose tramvajai apima beveik visą teritoriją. Automobilis praverčia tik važiuojant į kalnus, kaimą ir mažesnes stoteles, pavyzdžiui, Švidnicą.
Ar verta aplankyti Zakopanę ne žiemą?
Taip. Vasarą atsidaro visas Tatruose išsidėstęs takų tinklas – nuo lengvo Strążyska slėnio iki Kasprowy Wierch ir Giewont – be žiemos ledo keliamo pavojaus. Birželis ir rugsėjis yra ramesni nei mokyklinių atostogų pikas. Žiema išlieka fotogeniškiausias metų laikas, tačiau vasarą keliautojai gali labiau pasimėgauti kalnais.
Ar Lenkija yra saugi keliautojams?
Lenkija yra viena iš saugesnių Europos šalių, kurioje smurtinių nusikaltimų skaičius yra nedidelis. Miestuose reikėtų laikytis įprastų atsargumo priemonių, kadangi perkrautuose skveruose ir naktiniuose traukiniuose gali būti kišenvagių. Didžiausią pavojų kelia oro sąlygos Tatrų kalnuose: turėkite tinkamą avalynę, tikrinkite orų prognozes ir rimtai vertinkite žiemos takų būklę.
