Bulgarija įsikūrusi pietryčių Europoje, tarp Dunojaus ir Egėjo jūros baseinų, o beveik viską šioje šalyje formuoja kalnai: dešimtys kalnų grandinių driekiasi per šalį nuo Balkanų kalnų grandinės centre iki Rilos, Pirino ir Rodopų kalnų pietuose. Sostinė Sofija įsikūrusi prie Vitosha kalno papėdės; antrasis pagal dydį miestas Plovdivas driekiasi per lygumą, kurią pertraukia apvalūs kalneliai. Šimtmečius dėl reljefo šalis buvo sunkiai pasiekiama, ir būtent ta izoliacija išsaugojo vienuolynus, kalnų miestelius ir kultūrą, į kurią šis gidas nuolat grįžta.
Sofija
Sofija atlygina už vaizdą iš aukštybių. Vieną rudens savaitgalį iš stogo restorano, prie stalo su vyno taure, fotografavau saulėlydį už kalnų ir pažadėjau sau, kad sugrįšiu pamatyti likusią šalies dalį. Iš Sofijos per valandą kelio automobiliu galima pasiekti apie dvidešimt kalnų grandinių, o tai paaiškina, kodėl miestas visada žvelgia į viršūnes.
Tą pažadą išpildžiau ne vieną kartą. Vėlesnio vizito metu įsikūriau prie Vitoshos papėdės Lozenets rajone, kad nufotografuočiau naktį spindinčią Sofijos šviesų mozaiką, kurioje kadro centre išsiskiria Nacionalinis kultūros rūmai, o fone šviečia apšviestas stadionas. Apie miestą išsamiai rašoma mano kelionių gide apie Sofiją; šis straipsnis skirtas tam, kaip visa šalis sudaro vieną visumą.
Aleksandro Nevskio katedra
Aleksandro Nevskio katedra yra vienas iš paminklų, kuris pirmiausia pažadino mano susidomėjimą fotografija, dar prieš daugelį metų, kol aš pats atsidūriau priešais ją. Pastatyta daugiausia 1904–1912 m., ji yra viena iš didžiausių Rytų ortodoksų bažnyčių pasaulyje, o jos interjeras tyliai atspindi visos Europos dvasią: šviestuvai pagaminti Miunchene, vartai – Berlyne ir Vienoje, o mozaikos – Venecijoje.
Kai pagaliau ją aplankiau saulėtą rudens dieną, gatvės aplink bažnyčią buvo beveik tuščios, ir galėjau stovėti viduryje gatvelės, kol žemai leidžiantis saulė akmenį pavertė auksiniu, o iš netoliese esančios kavinės sklido muzika. Aš nufotografavau katedrą tame paskutiniame auksiniame šviesos spindulyje, o neobizantinio stiliaus kupolai atrodė taip, kaip šis stilius moka geriausiai.
Ivano Vazovo nacionalinis teatras
Nacionalinis teatras buvo atidarytas 1904 m., o kai pirmasis jame pastatytas spektaklis pasirodė esąs Ivano Vazovo „Išstumtieji“, pastatas buvo pavadintas rašytojo vardu. Mano pirmasis bandymas nufotografuoti fasadą nepavyko – aikštė priešais buvo pernelyg pilna žmonių, besimėgaujančių šalia esančioje kavinėje, todėl mes prisijungėme prie jų ir paragavome bulgarų užkandžių.
Kitą rytą turėjau duoti interviu „Bloomberg TV Bulgaria“ apie savo veiklą autorių teisių gynimo srityje, apie tai, kaip saugau savo nuotraukas ir kodėl kūrėjai turėtų ginti savo kūrinius. Susitikimo vieta buvo tiesiai priešais teatrą. Kol žurnalistas filmavo, kaip aš fotografuoju, aš užfiksavau teatrą pirmuosiuose ryto spinduliuose – auksuotas frontonas švytėjo virš tuščios aikštės. Kai kurie rytai dovanoja dvigubą džiaugsmą.
„Largo“ ir senovės Serdika
Metus iš eilės bandžiau nufotografuoti „Largo“. Kiekvienas sugrįžimas į Sofiją baigdavosi ta pačia pasivaikščiojimo kelione prie to paties 1950-ųjų pastatų ansamblio, laukiant sąlygų, kurios niekada neatsirasdavo, kol vieną vakarą dangus pagaliau man palankiai nusiteikė ir man pavyko užfiksuoti Nacionalinę Asamblėją tobulame saulėlydžio fone, o pirmame plane – metro stoglangio stiklinį kupolą.
Tas kupolas – kita istorijos pusė. Sofija pastatyta ant romėnų miesto Serdikos vietoje, o kasant metro tunelį, kasinėjimų radiniai tapo stoties dalimi: romėnų sienos po stikliniu stogu, užbaigtu 2016 m., o virš jų iškilęs socialistinių laikų „Largo“. Antika, 1950-ieji ir dabartis vienu žvilgsniu susilieja viena su kita, o pro jas galima laisvai vaikščioti.
Centrinės mineralinės pirtys ir Nacionalinis kultūros rūmai
Sofija išaugo ant mineralinių šaltinių; žmonės iki šiol pildo butelius šiltu vandeniu iš fontanų miesto centre. Šaltiniai buvo naudojami dar XVI amžiuje, o šiandien stovintis pirties pastatas, pastatytas XX amžiaus pradžioje, derina Vienos secesijos stilių su bizantinėmis juostomis. Jis aptarnavo besimaudančiuosius iki 1986 m., o dabar čia įsikūręs miesto istorijos muziejus. Aš nufotografavau dryžuotą fasadą už jo fontano ir likusį sustojimo laiką praleidau mėgaudamasis priešais esančiu parku.
Kitame Vitosha bulvaro gale esantis 1981 m. atidarytas Nacionalinis kultūros rūmai sutemus virsta spalvų kompozicija: užfiksavau violetinės šviesos apšviestus rūmus virš turkio spalvos fontano kaskadų – vieną iš didžiausių Europos kongresų centrų, atliekantį savo vakarinį pasirodymą.
Bojanos bažnyčia
Boyanos bažnyčia slepiasi Vitoshos papėdėje, netoli Sofijos – tai nedidelis viduramžių pastatas, apsuptas aukštų medžių. Įėjimas griežtai ribojamas: dešimt minučių, po devynis lankytojus vienu metu, todėl mano nuotraukoje užfiksuota bažnyčia jos sode, kur saulės spinduliai, prasiskverbdami pro lapiją, virsta švelniu švytėjimu.
Šie apribojimai taikomi dėl to, kas yra viduje. 1259 m. freskos, Tarnovo mokyklos kūriniai, suteikė savo personažams individualius veidus ir emocijas beveik du šimtmečius prieš Renesansą, kuris tai pavertė standartu, o Kalojano ir Desislavos, bažnyčios rėmėjų, portretai nutapyti kaip tikri žmonės. Bažnyčia nuo 1979 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Rilos vienuolynas
Važiuojant iš Bojanos į Rilos vienuolyną, miestas pasikeičia į trisdešimt paskutinių minučių kelionės, per kurias matyti tik miškas ir kalnų viršūnės. Šventasis Jonas iš Rilos atvyko į šias kalnas X amžiuje, kad vienatvėje melstųsi urve; jo prieglobstis išaugo į šalies dvasinį centrą – tvirtovės sienomis apsuptą kompleksą, kuris penkis šimtmečius trukusios Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu saugojo bulgarų kultūrą ir rankraščius ir pelnė „Bulgarijos lobynas“ vardą. 1983 m. jis buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.
Įžengus pro vartus, akimirksniu atsiveria kiemas – juostuotos arkos ir tapybiniai portikai kontrastuoja su žaliais šlaitais. Vėliau paleidau droną, kad nufotografuočiau vienuolyno panoramą, stovinčio vienišo slėnyje, su raudonais stogais miškų vandenyne, ir pagaliau supratau tą izoliaciją, kuri leido šiai vietai atsirasti. Eikite popietę; rytas priklauso turistiniams autobusams.
Rilos vienuolyno freskos
Pagrindinė bažnyčia, pastatyta 1834–1837 m., savo išorėje puikuojasi Biblijos motyvais. Virš įėjimo Kristus Pantokratorius užima centrinę vietą ant tapyto lubų skliauto, apsuptas freskų, kurias 1846 m. užbaigė meistrai iš Bansko, Samokovo ir Razlogo, tarp jų – garsieji Zografų broliai.
Vakarinis portikas pateikia visiškai kitokį požiūrį. Jo sienos nuo grindų iki lubų – tai pragaro vaizdų, demonų ir bausmių katalogas, nutapytas tikintiesiems, kurių dauguma nemokėjo skaityti, o tas realizmas iki šiol stebina lankytojus. Šalia bažnyčios stovi 1334–1335 m. pastatytas Hreljos bokštas – seniausias šio komplekso pastatas, kurio viršutiniame aukšte yra XIV a. koplyčia.
Bansko
Bansko – garsiausias Bulgarijos slidinėjimo kurortas, tačiau mes čia atvykome gegužės mėnesį, ne sezono metu, keliaudami iš Rilos į Plovdivą ir užsisakę tik vieną nakvynę. Kitą rytą išskraidinau droną virš pagrindinės aikštės, neturėdamas jokių lūkesčių, tik smalsumą, ir dangus man padovanojo du kadrus: senamiesčio akmeninių namų ir raudonų stogų labirintą Pirino kalnų fone bei, žiūrint iš miesto pakraščio, slėnį dengiantį rūko šydą, kuris nuo žemės buvo visiškai nematomas.
Skristi čia malonu ir dar vienu atžvilgiu: Bulgarija laikosi standartinių ES dronų taisyklių, todėl aikštėje vietoj įtarumo vyravo smalsumas – žmonės norėjo žvilgtelėti į ekraną. Virš miesto esantis Pirino nacionalinis parkas nuo 1983 m. yra įtrauktas į UNESCO sąrašą.
Velyano namas ir „Baryakova“ smuklė
Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu didieji miestai buvo prižiūrimi, o tokie nuošalūs miesteliai kaip Bansko tapo tyliais bulgarų kalbos ir tradicijų saugotojais. Velyano namas – tai gyvas istorijos liudijimas: XVIII a. tvirtovės tipo namas su sienose įrengtomis slėptuvėmis, gyvuliais apačioje ir gyvenamosiomis patalpomis viršuje, kurį papuošė meistras Velyanas Ognevas. Daria žemėlapyje pastebėjo muziejaus žymę; vartai stovėjo atviri, tad įžengėme į kiemą su senu šuliniu ir dažytu fasadu ir ten likome vieni.
Pietūs tęsė pažintį. „Baryakova“ smuklėje – mediniame name, apjuosiančiame kiemą – aš nufotografavau stalą, prie kurio valgėme, Darios keptą upėtakį ir savo „Karaliaus lėkštę“. Ieškokite kirilicos užrašo „Барякова Механа“; netoliese stovi dvi beveik identiškos smuklės.
Rodopų kalnai
Kelionė automobiliu iš Bansko į Plovdivą veda siaurųjų geležinkelių linija, iškirsta Rodopų kalnuose, ir būtent joje buvo dvi mano mėgstamiausios visos kelionės stotelės. Pirmoji buvo geležinkelio stotis, aplink kurią nebuvo nė vieno kaimo, prižiūrima, veikianti pagal tvarkaraštį ir visiškai vieniša tarp uolų. Paleidau droną ir niekur aplink nemačiau nieko; atrodė, kad tai atokiausia vieta Europoje, su kuria vis dar galima susisiekti.
Antroji – širdies formos apžvalgos aikštelė, papuošta bulgarų rožėmis, virš Sveta Petkos kaimo, kelyje tarp Velingrado ir Jundolos. Niekas to neplanuoja; Rodopų kalnų pamoka – rinktis lėtesnį maršrutą ir dažnai sustoti.
Plovdivas
Plovdivas – labiausiai nustebinęs miestas, kuriame man teko apsilankyti per pastaruosius penkerius metus. Vienas seniausių nuolat apgyvendintų miestų Europoje, romėnų Filipopolis, kūrybingas studentų kvartalas ir niekur kitur nerandama geografija: išskirtiniai apvalūs kalnai, tarsi salos iškilę iš miesto audinio. Nuo Sahat Tepe fotografavau panoramą iškart po saulėlydžio: Aliošos paminklas, atkartojantis gretimo kalno šlaitą, o aplink mane ant uolų įsitaisė studentai ir poros.
Po kelių minučių už manęs esantis laikrodžio bokštas pasikeitė. Jo viršūnė iš išorės švytėjo baltai, o vidinis apšvietimas keitė spalvas, ir kai jis tapo raudonas, bokštas man pasirodė šviečiantis kaip švyturys virš stogų jūros. Akimirką atrodė, kad esu ne Trakijos lygumoje, o Atlanto vandenyno pakrantėje.
Plovdivo senamiestis
Plovdivo istorijos sluoksnius lengviausia įžvelgti prie Hisar Kapia vartų, kur viename pastate susilieja romėnų pamatai, Antrosios Bulgarijos imperijos akmens mūrai ir Atgimimo laikotarpio namai, pastatyti tiesiai virš arkos. Prieš saulėtekį vaikščiojau akmenimis grįstomis gatvelėmis ir fotografavau tuščius vartus „mėlynojoje valandoje“ – tokio kadro ta pati gatvė negali suteikti po dviejų valandų.
Miestas nuolat stebino. Eidamas žemyn su jau susikrautu inventoriumi, užsukau už kampo į Stefano Stambolovo aikštę ir vėl viską išpakavau: fontanas, vingiuojantis link prožektorių apšviestos rotušės, o iš romėnų teatro virš senamiesčio aidėjo gyvo koncerto garsai. 20 sekundžių ekspozicija ir geriausia vieta mieste.
Šipka ir Rožių slėnis
Mes apsistojome Rožių slėnyje – Bulgarijos rožių aliejaus pramonės centre – ir pasinaudojome šia vieta, kad padarytume vieną labai konkretų kadrą. Šipkos memorialinė bažnyčia, pastatyta 1877–1878 m. Šipkos perėjoje žuvusių rusų ir bulgarų karių atminimui – tai buvo mūšis, kuris lėmė karo, užbaigusio Osmanų imperijos viešpatavimą, baigtį, – savo gražiausią pusę slepia nuo kelio. Pirmasis apsilankymas nepavyko dėl blogų oro sąlygų; kadangi gyvenome vos už 25 minučių kelio, galėjau tiesiog sugrįžti, ir po kelių dienų paleidau droną, kad užfiksuočiau iš miško kyšančius auksinius kupolus – rusų renesanso stiliaus architektūrą, iškylančią iš begalinio žaliaus šlaito.
Rožių festivalio metu pats slėnio oras alsuoja šiuo aromatu. Perėjos istorijos ir žemiau jos gyvuojančios tradicijos suderinimas buvo vienas iš tyliausių kelionės akcentų.
Tsarevets tvirtovė
Veliko Tarnovo buvo Antrosios Bulgarijos imperijos sostinė, o Tsarevets tvirtovė – jos karūna. Turėjome tik vieną naktį, o orų prognozė žadėjo lietų, todėl viešbutį užsisakiau dėl vieno dalyko: stogo terasos su vaizdu į tvirtovę. Vakaras buvo niūrus, lijo smulkus lietus. Vis dėlto žadintuvas suskambėjo anksti, ir dvidešimt ar trisdešimt sekundžių saulėtekis prasiveržė pro debesų tarpą ir apšvietė tvirtovę bei ant kalvos stovinčią katedrą, o lietus vis dar krito. Tada dangus vėl užsidengė, ir viskas baigėsi.
Vėliau tą dieną mes tyrinėjome miestą pėsčiomis, o aš iš gynybinio bokšto vidaus nufotografavau viduramžių vartus su iškeltomis geležinėmis smaigalėmis – taip, kaip juos būtų matęs gynėjas. Pasiruošimas nėra įspūdingas, bet būtent tai ir yra visos paslapties esmė: šviesa nelaukia, kol tu apžiūri vietą.
Fotografavimas Bulgarijoje
Bulgarija per tą pačią kelionę man suteikė dvi pamokas. Pirmoji – kantrybė, matuojama metais: norint pamatyti „Largo“, teko ten apsilankyti keletą kartų per kelis apsilankymus, kol vienas saulėlydis atlygino už juos visus, o „Shipka“ pavyko pamatyti tik antruoju bandymu per tą pačią savaitę. Antroji – greitis, matuojamas sekundėmis: „Tsarevets“ suteikė lygiai vieną dvidešimt dviejų sekundžių langą, o Plovdivo rotušė pasirodė tada, kai trikojis jau buvo susipakuotas.
Čia dronas užsitarnauja savo vietą krepšyje. Bansko slėnio rūkas, Rilos atokumas ir Šipkos kupolai – tai istorijos, kurios egzistuoja tik iš paukščio skrydžio, skrydžio taisyklės atitinka standartinius ES reikalavimus, o praeiviai yra draugiški. O kai vidurdienio kalnų šviesa tampa pernelyg ryški, darykite taip, kaip pataria Rodopai: rinkitės lėtesnį kelią ir leiskite aplinkkeliams atlikti savo darbą.
Kada apsilankyti Bulgarijoje
Mūsų ilga kelionė vyko gegužę, o laikas buvo idealus: žali slėniai, tušti kiemai Bansko mieste, švelnūs rytai senamiesčiuose ir rožių derliaus pradžia slėnyje aplink Kazanlaką, kur šventių sezonas pasiekia kulminaciją birželio pradžioje. Ruduo – dar vienas puikus metas; visos mano Sofijos nuotraukos su auksiniais medžiais ir skaidria kalnų šviesa darytos būtent spalio savaitgalį.
Žiema šaliai suteikia visai kitokį veidą, o Bansko, įsikūręs Pirino kalnų papėdėje, tampa Bulgarijos slidinėjimo sezono centru. Vasara priklauso Juodosios jūros pakrantėms ir aukštikalnių takams. Nepriklausomai nuo metų laiko, atstumai yra trumpi, o kalnai niekada nėra toliau nei valandos kelio.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia aplankyti Bulgariją?
Gegužę ir birželį žaliuoja kalnai, Kazanlako apylinkėse vyksta rožių derliaus nuėmimas, o miestuose vyrauja švelnus oras; rugsėjį ir spalį galima grožėtis rudens spalvomis ir skaidria šviesa. Žiema – slidinėjimo sezonas Bansko ir kituose kalnų kurortuose. Liepą ir rugpjūtį vidurio šalies dalyje karšta, o Juodosios jūros pakrantėje – didžiausias turistų srautas.
Kiek dienų reikia Bulgarijai aplankyti?
Per savaitę galima apvažiuoti klasikinį maršrutą: dvi dienos Sofijoje su Bojanos bažnyčia, viena diena Rilos vienuolyne, viena naktis Bansko mieste, dvi dienos Plovdive ir viena naktis Veliko Tarnove. Per dešimt dienų galima aplankyti dar ir Rožių slėnį, Šipką bei ramiau pasivažinėti kalnų keliais per Rodopų kalnus.
Ar verta vykti iš Sofijos į Rilos vienuolyną?
Taip. Kelionė į vieną pusę trunka apie dvi valandas per vis labiau laukinę kalnų gamtą, o išdažyta bažnyčia, kiemas ir aplinka neturi sau lygių visoje šalyje. Popietės čia pastebimai ramesnės nei rytai, kai atvyksta turistų grupės. Vienos dienos keliones iš Sofijos lengva suorganizuoti, tačiau važiuojant automobiliu galima laisvai pasilikti ilgiau.
Ar Bulgarija naudoja eurą?
Taip. Bulgarija įvedė eurą 2026 m. sausio 1 d., pakeisdama levą, ir nuo 2025 m. sausio mėn. yra visateisė Šengeno erdvės narė. Mokėjimo kortelės plačiai priimamos miestuose ir kurortuose, tačiau mažose kalnų užeigose ir kaimo parduotuvėse vis dar labiau vertinami grynieji pinigai.
Ar verta aplankyti Plovdivą?
Taip. Plovdivas yra vienas seniausių nuolat apgyvendintų miestų Europoje, kuriame yra romėnų teatras, kuriame iki šiol rengiami koncertai, išlikusi Atgimimo laikotarpio senamiesčio dalis aplink Hisar Kapia vartus ir apžvalgos kalvos pačioje miesto centre. Dvi dienos pakaks viską gerai apžiūrėti, o geriausia būtų pasigrožėti saulėlydžiu nuo Sahat Tepe kalvos.
Kaip keliauti po Bulgariją?
Norint aplankyti šiame gide nurodytus vienuolynus, kalnų miestelius ir apžvalgos vietas, praktiškiausias pasirinkimas yra nuomotas automobilis; keliai vingiuoja per kalnus, tačiau atstumai nedideli. Autobusai ir traukiniai jungia pagrindinius miestus, o siaurasis geležinkelis per Rodopų kalnus tarp Septemvri ir Dobrinishte yra savotiška kelionės tikslas tiems, kurie mėgsta keliauti neskubėdami.
Ar Bulgarijoje leidžiama skraidyti dronu?
Taip, laikantis standartinių ES dronų taisyklių; atvirose kategorijose skraidant kaip hobis ar pusiau profesionaliai, papildomų nacionalinių leidimų nereikia. Miškingoje ir kalnuotoje vietovėje išlaikykite tiesioginį matomumą, o iš pašalinių žmonių tikėkitės labiau smalsumo nei įtarumo. Jautriose vietose ir žmonių susibūrimuose laikykitės įprastų ES apribojimų.
