Islandija – vulkaninė sala Šiaurės Atlante, šiek tiek į pietus nuo Šiaurės poliarinio rato. Čia virš jūros iškyla Vidurio Atlanto kalnagūbris. Ledynai užima apie dešimtadalį šalies teritorijos. Žiedinis kelias, 1-asis maršrutas, apjuosia salą maždaug 1 320 kilometrų ilgio ruožu. Čia gyvena mažiau nei 400 000 žmonių, dauguma jų – sostinėje Reikjavike ir jos apylinkėse.

Islandija vasario mėnesį
Nuo paauglystės norėjau fotografuoti Islandiją. Galiausiai, 2020 m. vasario mėnesį, „Skylum“ pakvietė mane į savo pirmąjį „Luminar Camp“, ir planas virto užsakytu skrydžiu.
EXIF duomenys rodo maršrutą. Vasario 8 d. vidurdienį stovėjome prie Skógafoss krioklio. Po dviejų dienų buvome pietryčiuose – po pietų prie užšalusios ledyno lagūnos, o po saulėlydžio – prie Vestrahorn. Vasario 11 d. nuėjome į ledo urvą po Vatnajökullu, tada važiavome į vakarus prie Seljalandsfoss, kad paspėtume paskutiniąją šviesą. Galiausiai, vasario 12 d., kelionę baigėme Reikjavike.
Po kelių savaičių pirmieji karantinai uždarė Europą. Taigi ta savaitė tapo paskutinė tokio pobūdžio kelionė ilgam laikui. Kiekvienas šio gido kadras yra iš tos savaitės.
Seljalandsfoss
Seljalandsfoss krioklys krenta maždaug 60 metrų nuo senos jūros uolos, tiesiai šalia 1-ojo kelio pietinėje pakrantėje. Vasario mėnesį dienos trumpos, o šis saulėlydis buvo paskutinis kelionės už Reikjaviko ribų.
Aš įsitaisiau žemai ir plačiai šalia baseino. Krioklys stovi kairėje, o saulė leidžiasi horizonte. Dvi mažos figūrėlės ėjo snieguotu taku kadro centre. Jos suteikia kriokliui dydžio pojūtį. Be jų šis žiemos saulėlydis prie Seljalandsfoss atrodytų kaip daug mažesnė scena.

Takas veda už vandens uždangos. Vasarą eiti juo lengva. Tačiau žiemą uolos padengtos ledu, o kiekviename žingsnyje užšąla purslai. Todėl pasiimkite ledo krampus arba tiesiog stebėkite iš priekio.
Skógafoss
Apie 30 kilometrų į rytus nuo Seljalandsfoss krioklio, Skógafoss krenta 60 metrų aukščio srautu per 25 metrų pločio užuolaidą. Už jo esanti uola žymi senąją pakrantės liniją. Šiandien jūra driekiasi maždaug už penkių kilometrų.
Pasiekėme jį pirmąją dieną, vidurdienį. Nėra įprasta vasario mėnesiui, bet šlaituose vietoj sniego matėsi ruda žolė. Saulėtą dieną purslai per baseiną nutiesta vaivorykštę. Tačiau tą dieną debesys nuolat slinko, o rūkas kabėjo žemai.
Atidžiai pažvelgus į Skógafossą iš upės vagos, jo papėdėje galima įžvelgti figūrą raudona striuke. Iš tiesų, tas taškelis yra mastelio žymė. „Marvel“ gerbėjai taip pat gali atpažinti šį vaizdą, nes čia buvo filmuojamas filmas „Toras: Tamsusis pasaulis“.

Vík, Mýrdalas
Vík í Mýrdal – tai labiausiai į pietus nutolęs Islandijos kaimas, esantis maždaug 180 kilometrų nuo Reikjaviko. Jame nėra uosto, o tai neįprasta Islandijos pakrantės kaimui. Nepaisant to, jis išaugo iš susitikimų vietos, kurioje ūkininkai keisdavosi prekėmis, į pagrindinę pietinės pakrantės stotelę.
Geriausias vaizdas atsiveria nuo kalvos virš kaimo. Iš ten pirmame plane matosi Vík bažnyčia, iškilusi virš snieguotų stogų. Gatvių apšvietimas jau buvo įjungtas, o ant sniego nusileido „mėlynoji valanda“. Jūros pusėje, įlankoje, stūkso Reynisdrangar uolų kolonos.
Nuo 1934 m. bažnyčia stovi ant to kalno. Pasak vietinių gyventojų, tai saugiausia vieta kaime, jei išsiveržtų Katla. Vulkanas glūdi po Mýrdalsjökull ledyno skraiste, o jo išsiveržimo potvyniai užtvindytų lygumą. Vasarą ant netoliese esančių uolų taip pat lizdus krauna papūgos.

Vatnajökull
Vatnajökullas yra didžiausia ledo kepurė Islandijoje, užimanti apie aštuonis procentus šalies teritorijos. Pagal tūrį ji taip pat yra didžiausia Europoje. Po ledu slypi aktyvūs ugnikalniai, o iš jos ištekantys ledynai maitina lagūnas palei pietinę pakrantę.
Vasario 10 d. sustojome prie vietos, kuri atrodė kaip įprastas užšalęs ežeras. Planas buvo paprastas: plačiakampis objektyvas, fotografavimas iš arti prie ledo, su oro burbuliukais pirmame plane. Tačiau kitoje lagūnos pusėje stūksojo ledyno siena, kurios žydros spalvos atspalvių gamtoje dar niekada nebuvau matęs.
Taigi atidėjau plataus kampo objektyvą. Vietoj to paėmiau „Nikon D800“ teleobjektyvą, nustatydamas 200 mm ir 1/500 s. Tuomet trys žmonės išėjo palei lagūnos kraštą. Kai jie išsirikiavo po ledu, paspaudžiau užraktą. Šis kadras tapo ledyno lagūna su trimis pėsčiaisiais, o šios trys taškelės perteikia mastelio istoriją.

Ekskursijos į ledo urvus ir ledynus
Kitą rytą nuvažiavome bekeliais į šalies gilumą, o tada pusvalandį ėjome pėsčiomis iki ledyno. Kiekvieną žiemą po Vatnajökullu susidaro ledo urvai, kurie vėliau vėl ištirpsta. Dėl to urvas, esantis šią savaitę, kitą savaitę gali jau nebebūti. Būtent todėl kiekvieną rytą sertifikuoti gidai apžiūri ir užtikrina maršrutų saugumą. Niekas neturėtų į ją eiti vienas.
Įėję į vidų, stovėjome po mėlynai šviečiančiu lubų skliautu. Figūra oranžiniame kostiumėlyje stovėjo nejudėdama visą sekundę, kol aš fotografavau ledo urvą po Vatnajökullu.

Po trisdešimt dviejų minučių vėl užkopėme ant stiklo pavidalo ledo iškilimo. Anksčiau gidai buvo pritvirtinę neonines virves, skirtas kopimui. Pasiekę viršūnę, pagrindinis „Guide to Iceland“ gidas sustojo ir tiesiog žiūrėjo. Tada po debesimis atsivėrė oranžinė juosta. Aš nufotografavau gidą ant ledyno viršūnės, naudodamas 15 mm objektyvą ir ISO 64. Taip pat pridėjau +0,3 EV, kad išryškintų ledą. Virvės nukreipia žvilgsnį į vidų, ir tada jį pastebi.

Tiek urvai, tiek lagūnos priklauso Vatnajökull nacionaliniam parkui, kurį UNESCO įtraukė į sąrašą Dinamiška ugnies ir ledo gamta.
Vestrahorn
Vestrahornas iškyla iš Stokksnes pusiasalio, esančio netoli į rytus nuo Höfn miestelio. Kelionė automobiliu iš Reikjaviko trunka apie šešias valandas. Kalnas sudarytas iš gabro ir granofiro, todėl vasarą uoliena atrodo tamsiai ruda. Prieigos kelias kerta privačią žemę, o ūkio savininkai „Viking Café“ kavinėje ima nedidelį mokestį.
Atvykome vasario 10 d., po apsilankymo lagūnoje. Tuo metu saulė jau buvo nusileidusi. Vis dėlto viršūnės tebebuvo padengtos sniegu, o juodose kopose žemiau matėsi auksinės žolės kuokšteliai.
Aš fotografavau iš žemai įsitaisęs kopose, naudodamas 17 mm objektyvą, todėl žolė tarsi veda link kalno keteros. Rezultatas – Vestrahorn virš juodų kopų, apšviestas mėlyna žiemos šviesa. Vasarą, priešingai, tas pats kalnas yra tamsus, o žolė – žalia.
Hallgrímskirkja
Hallgrímskirkja yra aukščiausia bažnyčia Islandijoje – jos aukštis siekia apie 74,5 metrų. 1937 m. ją suprojektavo Guðjón Samúelsson, o laiptuotos betoninės sparninės primena bazalto kolonas, esančias Islandijos pakrantėje. Statybos prasidėjo 1945 m., tačiau bažnyčia buvo pašventinta tik 1986 m.
Guðjón rėmėsi ekspresionizmu. Kopenhagoje tas pats meninis judėjimas įkvėpė Grundtvigo bažnyčios šviesių plytų skliautus, kuriuos aš taip pat nufotografavau. Daugiau informacijos apie miestą rasite mūsų Kopenhagos gidą.
Vasario 12 d. mūsų grupė įsikūrė priešais bažnyčią, kaip daro beveik visi. Aš nusprendžiau apeiti bažnyčią iš šono. Iš ten žema vasario saulė išlindo už bokšto, o Leifo Erikson statula liko kadre. Jungtinės Valstijos šią statulą padovanojo Islandijai 1930 m. Galiausiai šoninis vaizdas tapo Hallgrímskirkja su saulės spinduliais jos kampe.

Sun Voyager
Prie Sæbraut pakrantės kelio į įlanką kyšo plieninis laivas. Jón Gunnar Árnason sukūrė „Sólfar“ („Saulės keliautoją“) 1986 m., Reikjaviko 200-ųjų metinių proga. Jis buvo atidengtas 1990 m., praėjus metams po menininko mirties.
Nors ji ir atrodo kaip vikingų laivas, tai nėra vikingų laivas. Jón Gunnar ją vadino „svajonių laivu“ ir „odė saulei“. Jis rėmėsi pasakojimu apie keliautojus, kurie plaukė link saulėlydžio. Jie ieškojo savo tėvynės ir taip pasiekė Islandiją.
Anapus vandens Esja kalnas nusileidžia sniegu iki pat kranto. Virš jo žiemos dangus nusidažė rožine ir violetinė spalvomis. Aš nufotografavau Sun Voyager iš šono po rožiniu žiemos dangumi. Taip laivo priekis nukreiptas į atvirą erdvę.

Fotografavimas Islandijoje
Islandiją fotografuoti lengva, bet sunku ją nufotografuoti gerai. Kiekvienas žinomas vaizdas jau tūkstančius kartų užfiksuotas. Todėl kadras turi išsiskirti kuo nors daugiau.
Šiuo atveju tas „kažkas“ buvo mastelis. Pirma, Skógafoss papėdėje matyti raudonas taškas. Antra, Seljalandsfoss nuotraukoje matyti du pėsčiuosius, o lagūnoje – trys žmonės po ledo siena. Svarbiausia – ant viršūnės stovi gidas. Kiekviename kadre žmogus parodo vietos dydį.
Galiausiai – metų laikas. Vasario mėnesį dienos šviesos trunka mažiau nei aštuonias valandas, todėl kiekvienas kadras buvo užfiksuotas per trumpą laiko tarpą. „Vestrahorn“ buvo nufotografuotas po saulėlydžio, o „Seljalandsfoss“ – paskutiniuose dienos spinduliuose.
Kelionė po Islandiją
Dauguma lankytojų atvyksta į Keflavíko tarptautinį oro uostą, esantį maždaug 50 kilometrų į pietvakarius nuo Reikjaviko. Iš ten paprasčiausias būdas apžiūrėti pietinę pakrantę – išsinuomoti automobilį. Seljalandsfoss, Skógafoss ir Vík išsidėstę palei 1-ąjį kelią, kuriuos galima pasiekti per vieną dieną važiuojant iš sostinės.
Tuo tarpu Höfn, Vatnajökull ir Vestrahorn yra daug toliau į rytus. Todėl pietryčiuose verta numatyti bent vieną nakvynę. Žiemą kiekvieną rytą patikrinkite kelių būklę svetainėje road.is, nes dėl audrų 1-ojo kelio ruožai gali būti uždaryti be išankstinio įspėjimo.
Islandija nėra Europos Sąjungos narė, tačiau priklauso Šengeno erdvei. Čia naudojama islandų krona, o mokėjimo kortelės veikia beveik visur, net atokiose degalinėse.
Dažnai užduodami klausimai
Koks yra geriausias laikas apsilankyti Islandijoje?
Tai priklauso nuo to, ko norite, nes žiema ir vasara – tarsi dvi skirtingos šalys. Nuo lapkričio iki kovo čia rasite sniego, ledo urvų ir ilgų sutemų, tačiau dienos šviesos – tik keletą valandų. Vasara atneša vidurnakčio saulę, žalius šlaitus, atvirus kalnų kelius ir papūgas ant uolų. Mūsų vasario mėnesio kelionės metu dienos šviesos buvo mažiau nei aštuonios valandos, o žemai esanti saulė apšvietė kiekvieną kadrą.
Kiek dienų reikia praleisti Islandijoje?
Per ilgąjį savaitgalį spėsite apžiūrėti Reikjaviką ir pietinės pakrantės krioklius iki pat Viko. Per savaitę galėsite pasiekti pietryčius, kur yra Vatnajökullas, ledynų lagūnos ir Vestrahornas. Galiausiai, per dešimt dienų ar dvi savaites galima apvažiuoti visą Žiedinį kelią. Žiemą verta numatyti papildomą dieną, nes audros gali uždaryti kelius vienai ar daugiau dienų.
Ar galima savarankiškai aplankyti ledo urvą Islandijoje?
Ne. Ledo urvai keičiasi kiekvieną sezoną, o kai kurie sugriūna per kelias dienas. Kiekvieną rytą sertifikuoti gidai patikrina ir užtikrina maršrutų saugumą, taip pat suteikia šalmus ir ledo krampus. Ekskursijos į urvus po Vatnajökull ledynu paprastai vyksta nuo lapkričio iki kovo. Rezervuokite iš anksto, nes grupės yra nedidelės, o sezonas trumpas.
Ar žiemą galima praeiti už Seljalandsfoss krioklio?
Kartais. Už krioklio driekiasi takas. Tačiau žiemą ant uolų užšąla vandens purslai, todėl takas dažnai būna apledėjęs arba uždarytas. Apsiauskite ledo krampus arba „microspikes“ ir grįžkite atgal, jei paviršius atrodo nesaugus. Vaizdas iš priekio, ypač saulėlydžio metu, yra ne mažiau įspūdingas.
Kiek Vestrahornas nutolęs nuo Reikjaviko?
Vestrahornas yra Stokksnes pusiasalyje netoli Höfno, apie 460 kilometrų į rytus nuo Reikjaviko važiuojant 1-uoju keliu. Kelionė automobiliu be sustojimų trunka apie šešias valandas, o žiemą – ilgiau. Dauguma fotografų šią kelionę derina su Vatnajökullu ir ledynų lagūnomis, nakvodami Höfne arba jo apylinkėse.
Ar Islandijoje galima pamatyti šiaurės pašvaistę?
Taip, maždaug nuo rugsėjo iki balandžio, kai naktys yra pakankamai tamsios. Tam reikia giedro dangaus ir saulės aktyvumo, todėl konkrečios datos garantuoti negalima. Norėdami padidinti tikimybę, taip pat palikite Reikjaviko šviesas už nugaros. Islandijos meteorologijos tarnyba kasdien skelbia šiaurės pašvaistės ir debesuotumo prognozę.
Kokia valiuta naudojama Islandijoje?
Islandijoje naudojama islandų krona (ISK). Kortelės, įskaitant bekontakčius mokėjimus, priimamos beveik visur – nuo Reikjaviko kavinių iki degalinių prie žiedo kelio. Daugeliui keliautojų grynųjų pinigų visai nereikia. Islandija priklauso Šengeno erdvei, bet nėra Europos Sąjungos narė, todėl euras čia nenaudojamas.


