Vieną žiemos dieną, per savo pirmąją ekskursiją po ledyną Islandijoje, sustojome prie ežero, kuris atrodė kaip eilinis užšalęs ežeras. Planas buvo paprastas: paimti plačiausią objektyvą, priartėti prie ledo ir užfiksuoti tuos tobulai įstrigusius oro burbuliukus, kuriuos visi skelbia „Instagram“ tinkle.
Puiki idėja. Tačiau stovėdamas ten pirmą kartą Islandijoje, pajutau, kad mane traukia kažkas visai kita.
Anapus lagūnos, iškilęs virš visko, stovėjo milžiniškas ledynas, spindintis žydros ir baltos spalvų atspalviais, kokių gamtoje dar niekada nebuvau matęs. Jis atrodė tarsi gyvas – lyg lėta, įšalusi laiko upė. Staiga ta idėja apie „oro burbuliukų pirmąjį planą“ nebeatrodė tokia įdomi.
Teleobjektyvas prieš plačiakampį: kai atstumas atskleidžia detales
Mano „Nikon D800“ kabėjo ant kaklo, ir instinktyviai paėmiau teleobjektyvą, o ne plataus kampo objektyvą. Plataus kampo objektyvai parodo, kur esi, o teleobjektyvai – kokia ten atmosfera. Norėjau to suspaudimo efekto, kai ilgas objektyvas išlygina perspektyvą ir išryškina tekstūrą bei formas.
Nustatymai buvo paprasti, bet apgalvoti:
EXIF: ISO 100 | f/7,1 | 1/500 sek. | „Nikon D800“
Šviesa buvo ryški, oras – kandus, ir tada aš juos pastebėjau. Trys mažos figūrėlės, žengiančios palei užšalusią lagūną. Prieš ledyno sieną jos atrodė visai mažytės. Ir būtent tai buvo tas trūkstamas elementas, suteikęs šiam kadrui mastelio pojūtį.
Laukiu tinkamo momento nufotografuoti ledyną Islandijoje
Jie elgėsi atsargiai, judėjo lėtai, bet nekopė į viršų. Supratau, kad jie puikiai laikysis prie lagūnos kranto. Priešais mane ledo gabalėliai kyšojo iš paviršiaus tarsi nugaros pelekai – „ryklio formos struktūros“, slystančios per užšalusią lagūną. Pasirengiau, sufokusuojau ir laukiau.
Kai šie trys elementai susidėliojo kaip tik taip, kaip reikėjo, paspaudžiau fotoaparato mygtuką.
>Klik.
>Tame vieninteliame kadre vaizdas iš peizažo virto pasakojimu, o žmonės – tarsi šnabždesys žemėje, kurią suformavo milžinai.
Pamoka fotografams apie mastelį
Šis momentas man priminė štai ką. Kartais geriausias būdas parodyti gamtos didybę yra ne plėsti kadrą, o leisti pasireikšti mažumui. Įtraukus žmogaus figūrą į milžinišką erdvę, žiūrovams iš karto atsiranda dydžio, izoliacijos ir susižavėjimo jausmas.
Jei fotografuojate ledynus, štai trumpas patarimas:
Patarimas: ne visada siekite įspūdingos panoramos. Naudokite teleobjektyvą, kad suspaustumėte sluoksnius ir leistumėte masteliui atsiskleisti natūraliai. O jei kas nors įžengia į kadrą? Nesikeikite – komponuokite.
Ledynas Islandijoje
Islandijos ledynai užima apie 10 % šalies teritorijos, o kai kurių storis siekia kelis šimtus metrų. Jie nuolat keičia savo formą, išraižydami slėnius ir sukurdami nuostabias lagūnas, dėl kurių Islandijos pietinė pakrantė tapo žinoma visame pasaulyje. Sužinokite daugiau apie kitus ledynus ir kitus įdomius faktus.
Tą vasario dieną aš nevaikščiojau ant ledo, bet išsinešiau kažką geresnio – nuotrauką, kurioje vienu metu užfiksuotas mažumo, susižavėjimo ir ramybės jausmas.
Stovėdamas prieš tą ledyną supratau: svarbu ne tai, koks didelis yra kraštovaizdis, o tai, kokius jausmus jis sukelia tavo širdyje.
Žiūrėkite kitą mano įrašą Ekskursija po Vatnajökull ledyną | Islandija ir Seljalandsfoss | Islandija arba Vík, Mýrdalur | Islandija Daugiau informacijos apie mano kelionę po Islandiją 2020 m.











