Žinote tą jausmą, kai atidarote duris, įžengiate į pastatą ir jums reikia akimirkos, kad suprastumėte, kas, po velnių, čia vyksta? Būtent taip aš jautėsi Vienos Nacionaliniame istorijos muziejuje.
Bilietų reikalus palikau Dariai, nes mano mintys jau buvo kitur. Šios laiptinės – tikras marmuro, skulptūrų, arkų ir aukso sprogimas – nesirūpino tavo lūkesčiais. Jos tiesiog tave visiškai prarydavo. Na, tai tikrai vienas gražiausių muziejaus įėjimų, kokius man teko matyti. Ir visa tai nukreipia žvilgsnį aukštyn, tiesiai į milžinišką renesanso stiliaus lubų freską, kuri atrodo gyva net tada, kai stovi vietoje.
Nepaisant didingumo, čia nebuvo triukšminga. Atvirkščiai. Čia tvyrojo ta švelni muziejinė tyla – žingsnių aidas, vokiškai šnabždančių žmonių grupė, retkarčiais pasigirstantis fotoaparato spragtelėjimas. Tokia tyla, kuri sukelia jausmą, tarsi visi stengtųsi nesugadinti tos magijos.
O kas dėl nuotraukos? Jūs jau žinote: kantrybė. Kantrybė – tai vidaus fotografijos valiuta.
Kai pakėliau fotoaparatą, moteris kaip tik pasirodė už laiptų posūkio. Ji pastebėjo, ką darau, sustojo, nusišypsojo ir leido man akimirką. Mažas gerumo gestas, didelis poveikis. Ir per tą trumpą pauzę visos laiptinės atrodė priklausančios tik man.
Vienos Meno istorijos muziejaus laiptinė: architektūra, sukurta sužavėti
Techniniu požiūriu, pastatas kitoje aikštės pusėje – Vienos Meno istorijos muziejus – turi „dvynukes“ laiptines. Tačiau abiejų pastatų dizaino kalba yra beveik identiška: imperinė architektūra, skirta garsiai paskelbti apie buvusią Austrijos-Vengrijos galią.
Ir šios laiptinės būtent tai ir atspindi.
Marmuras ant marmuro. Kolonos, pasidabinusios skulptūrų pavidalu. Skulptūros, pasidabinusios kolonų pavidalu. Aukso lapai, apviję kiekvieną kraštą. Mihály Munkácsy lubų tapyba, kuri virš galvos sukuria visos visatos įspūdį.
Jei esate iš tų, kurie fotografiją myli dėl jausmo, kurį ji suteikia, – ši erdvė užvaldo jus pačiu geriausiu būdu. Šiais laiptais jūs nevaikščiojate. Jūs tarsi plūduriuojate.
Fotografavimas užimtuose muziejuose
Tiesa yra tokia: fotografuojant žinomas laiptines retai kada svarbiausia yra rasti tobulą kompoziciją. Svarbiausia yra rasti tobulą akimirką.
Dėl minios šis procesas atrodo bauginantis. Nerimauji, kad trukdai kitiems. Mąstai, ar žmonės tave teisia. Tiki, kad niekas neatsitrenks į tavo objektyvą.
1. Žmonės supranta daugiau, nei jūs manote
Dauguma lankytojų taip pat nori turėti savo ramybės akimirką. Jei jie pastebės, kad bandote padaryti nuotrauką, daugelis akimirkai sustos. Ne todėl, kad jiems rūpi jūsų nuotrauka, o todėl, kad jie gerbia bendrą patirtį.
2. Pasitikėdami savimi įsitvirtinkite
Jei atrodysi neryžtingas, žmonės tiesiog praeis pro tave.
Jei atrodysi ryžtingas, jie apsuks tave.
3. Palaukite 30 sekundžių ilgiau, nei manote
Patalpose vyrauja banguotas ritmas – vienu metu susirenka daug žmonių, o po to įsivyrauja tyla.
Tyla visada trunka ilgiau, nei tikiesi.
4. Didelis ISO nėra priešas
Šiam kadrui naudojau:
„Nikon D800“ • f/4 • 1/320 sek. • ISO 3200
. Geriau padidinti ISO, nei praleisti akimirką.
Įdomus faktas apie Nacionalinį istorijos muziejų
Nors žmonės kartais juos painioja, Meno istorijos muziejus ir Gamtos istorijos muziejus XIX a. buvo pastatyti kaip architektūriniai dvyniai. Imperatorius Pranciškus Juozapas užsakė abu šiuos pastatus kaip dalį didžiulio „Ringstrasse“ projekto, kuris pakeitė Vienos veidą.
Jei ketinate geriau pažinti Vieną, būtinai peržiūrėkite kitus mano tinklaraščio įrašus, pavyzdžiui, apie „Prater Cabins“ parodą ar Vienos valstybinę operą, o pabaigai – mano kelionių vadovą po Vieną.
