Esu maždaug keturiasdešimt penkių metrų aukštyje, o mano trikojo kojos nesaugiai atsirėmusios į akmeninę iškyšą, kuri tikrai nebuvo skirta tokiems sumanymams, ir čia aš darau vieną iš savo mėgstamiausių Vroclavo nuotraukų. Po manimi į visas puses driekiasi turgaus aikštė su būdingų raudonų stogų ansambliu. Aš stoviu ant siauro akmeninio pėsčiųjų tiltelio, jungiančio dvi Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios bokštus. Vietiniams jis žinomas kaip Atgailautojų tiltas, tačiau visiems kitiems – kaip Raganų tiltas.
Tamsioji „Raganių tilto“ legenda
Tiltas buvo pastatytas XV a., ir, pasak legendos, jo aukštis bei siauras, pavojingai be turėklų takas iš pradžių buvo skirti kur kas grėsmingesniam tikslui nei įprastam tiltui. Tiltas buvo pastatytas viduramžiais, kai Europoje klestėjo kaltinimai raganavimu. Vroclave moterys, kaltinamos raganavimu – dažniausiai vyresnio amžiaus, neištekėjusios moterys – buvo priverstos eiti tilto kraštu, kad būtų nustatyta jų kaltė ar nekaltumas. Jei kaltinamoji ragana sėkmingai įveikdavo šį galvą svaiginantį kelią, tai akivaizdžiai buvo jos kaltės įrodymas, nes, norėdama pereiti, ji turėjo pasinaudoti velnio pagalba. Tuomet ji būdavo sudeginama gyva. Tačiau jei ji nukrisdavo – o kritimas neabejotinai būdavo mirtinas – ji būdavo laikoma nekalta. Kad ir kas nutiktų, kaltinamosios raganos „teismas“ baigdavosi jos mirtimi. Kiekvieną kartą, kai perėjau šį tiltą, pastatydavau kojas ant tos siauros atbrailos, žvelgdavau į žemę, esančią keturiasdešimt penkių metrų žemiau manęs, ir pajusdavau lengvą šiurpulį nugaroje.
Tačiau yra šiek tiek švelnesnė, mažiau žiauri šio tilto istorijos versija, kuri išspausdinta informaciniuose stenduose ir pateikiama turistams. Šioje priimtinesnėje tilto istorijos versijoje išdidži mergina vardu Tekla buvo prakeikta savo tėvo ir pasmerkta amžinai šluoti tiltą. Teklą nuo tokio likimo išgelbėjo geros širdies ragana. Pasak vietinių pasakojimų, motinos į šį tiltą vesdavo nepaklusnias dukras kaip įspėjimą – pamoką apie tai, kas nutinka moterims, kurios nepaiso lūkesčių.
Bronzinė ragana, nufotografuota sutemose
Dabar šis kadaise baugus tiltas puošiamas „Disnėjaus“ stiliaus bronzine ragana ir jos katinu; jie visiškai nekelia grėsmės. Priešingai, ragana turi tokį pat geranorišką išvaizdą kaip ir miesto garsieji nykštukai, o kaip ir nykštukai, ragana su katinu blizga nuo dešimtmečius juos glostžiusių vaikų rankų.
Prie tilto atvykau sutemose – tai mano mėgstamiausias laikas fotografuoti miestą. Paskutiniai dienos lankytojai jau nusileido žemyn, o monetų krūva, kurią jie paliko prie raganos kojų, spinduliuoja paskutiniuose dienos saulės spinduliuose. Išsisklaidžius miniai, lengva pajusti šiek tiek skausmo prisiminus tragišką tilto praeitį. Tačiau, žvelgdamas į miestą, kurį myliu, jaučiau tik gilų prisirišimą prie Vroclavo ir jo gyventojų, įskaitant ir tuos bronzinius.
