Vieta, kuri nesistengia apsimesti kuo nors kitu, pavyzdžiui, „kieta vakarietiška metropolija“, kad pritrauktų turistų. Ji tokia, kokia yra – maža, jauki sostinė su draugiškais ir širdingais gyventojais, nes jie tokie yra iš prigimties, o ne todėl, kad tu esi svetimas.
Be to, „turistinės“ vietos – tai ne viskas, ką Podgorica gali pasiūlyti. Šioje vietoje slypi tam tikras melancholiškas grožis, kurį galima atrasti tik tyliai vaikščiojant gatvėmis, nesibaimindamas triukšmingų skubančių žmonių grupių.
Podgorica („po nedideliu kalnu“)
Kai nusprendėme 2017-ųjų Naujųjų Metų išvakarę švęsti su draugais Podgoricoje, Juodkalnijos sostinėje, turiu prisipažinti, buvau šiek tiek skeptiška. Pirmoji mano mintis buvo: „atsižvelgiant į miesto dydį (220 tūkst. gyventojų), apžiūrėti viską užtruksime vos kelias valandas“. Antroji mintis (laimei) buvo optimistiškesnė: „bet tokiu atveju turėsime daugiau laiko paragauti Juodkalnijos vyno“.
Kai popietę atvykome į Podgoricą, mums tai buvo didžiulis kontrastas, palyginti su mūsų namais Berlyne. Pirma, švietė saulė (žiemą Berlyne saulės spindulių pamatyti yra retas dalykas). Antra, mieste nebuvo jokio skubėjimo. Jaukiose gatvėse matėme vos keletą praeivių.
Tuo metu dauguma parduotuvių buvo uždarytos, išskyrus kavines ir kai kurias alkoholio parduotuves (į kurias užsukome, kad nusipirktume vietinių gėrimų). Turgaus aikštėje buvo statoma koncertinė scena, skirta kitą dieną vyksiančiai Naujųjų metų šventei. Vaikai žaidė su iš fontano trykštančiu vandeniu, o nepaisant šalto oro, iš betoninių gatvių kyšojo žalios palmių medžiai. Po greito tempo Berlyno šios scenos mums atrodė tarsi vykstančios sulėtintu tempu.
Po trumpos pasivaikščiojimo radome kavinę, kuri atrodė daug žadanti. Nors 7 žmonių grupei vietos buvo per mažai, padavėjai perstatė stalus, kad galėtume sėdėti visi kartu – tai paliko gerą pirmąjį įspūdį. Antrasis geras įspūdis buvo maistas – porcijas buvo beveik neįmanoma suvalgyti per vieną kartą, o kainos buvo gana prieinamos. Kavinė buvo pilna žmonių, o iš virš baro kabinčio televizoriaus skambėjo šiuolaikinė Balkanų muzika.
Kaip vėliau paaiškėjo, tokia elektroninė muzika buvo būdinga tik šiam regionui. Beveik kiekviename bare ir restorane, kuriuose apsilankėme, stovėjo bent vienas televizorius, kuriame buvo rodomi vaizdo klipai su gražiomis, kartais pusnuogėmis moterimis, šokančiomis pagal šiuolaikinės elektroninės muzikos ritmą, kartais sumaišytą su liaudies muzikos motyvais.
Tai derinys, kurį sunku apibūdinti, jei jo pats negirdėjai. Nors mano viduje protestavo feministė („kodėl moterys turi būti nuogos?“), tuose garsuose, kurie mus sekė visur, buvo kažkas žavaus. Niekur anksčiau nebuvau pastebėjusi tokio tarptautinės populiariosios muzikos trūkumo ir tokio dėmesio vietinėms grupėms.
Jei esate Balkanų virtuvės gerbėjas ir nesate vegetaras, Podgorica – tikras rojus. Dažniausiai ragauti mėsos patiekalai buvo „Ćevapi“, „Pljeskavica“ (vietinis mėsainis) ir „Ražnjići“, kuriuos galima rasti daugelyje restoranų, bet taip pat ir kaip gatvės maistą. Iš esmės meniu buvo viskas, kas turėjo mėsos. Be to, atradome dar vieną „sūrio ant viršaus“ variantą – „Njeguški sir“ – aliejuje laikomą sūrį. Šie patiekalai puikiai derėjo su Juodkalnijos baltu ir raudonu vynu iš „Vranac“ vynuogių – senovinės veislės, būdingos Makedonijai, Serbijai ir Juodkalnijai, kuri daugiausia auginama Juodkalnijoje, Podgoricos apylinkėse.
Turėjome dvi dienas pasivaikščioti. Dėl giedro mėlyno dangaus galėjome pamatyti Goricos kalną, iškilusį virš miesto (kuris ir davė miestui pavadinimą). Galima daryti savo išvadas apie Juodkalnijos pavadinimą („juodasis kalnas“), nes sostinė iš tiesų yra lygumoje. Podgoricą supa dvi upės: Morača ir Ribnica. Pirmoji driekiasi per slėnį miesto centre, ir buvo malonu pasivaikščioti palei jos turkio spalvos vandenį, kuris kontrastavo su baltomis akmenimis, dengiančiomis krantus.
Architektūra
Podgoricos architektūrą taip pat sunku apibūdinti. Ją ženklina besikeičiantys režimai. Seniausia miesto dalis skiriasi nuo kitų miestų. Tai beveik grynai gyvenamasis rajonas su senais namais ir siauromis gatvelėmis. Šioje vietoje pėdsaką paliko ir Osmanų imperijos laikai – čia radome dvi mečetes ir vaizdingą laikrodžio bokštą. Mums tai buvo labai įspūdinga patirtis, ypač palyginus su vieta, kurioje apsistojome Nova Varoš („naujasis miestas“), kur gatvės buvo tokios pačios plačios kaip ir kituose Europos miestuose.
Antrojo pasaulinio karo metu Podgorica buvo beveik visiškai nugriauta ir atstatyta kaip komunistinio bloko Jugoslavijos miestas (tuomet miestas vadinosi „Titograd“ – Jugoslavijos prezidento Josifo Brodo Tito garbei). Tie daugiabučių namų kvartalai buvo būdingi tam laikotarpiui ir daugelyje vietų nudažyti ryškiomis spalvomis, o tai suteikė miestui gyvesnį vaizdą. Nuo 90-ųjų prasidėjo urbanistinė revoliucija, buvo pastatyti nauji plieno ir stiklo pastatai. Tai buvo laikotarpis, kai buvo pastatytas Tūkstantmečio tiltas ir ortodoksų bažnyčia „Hristovog Vaskrsenja“, tapę pagrindiniais šiuolaikinės Podgoricos orientyrais.
Kitas šio plieno ir stiklo mados pavyzdys Podgoricoje yra Džordžo Vašingtono gatvė, kurią būtina aplankyti norint patirti unikalią patirtį. Nico ir aš ten nuvykome dienos metu ir buvome vieninteliai žmonės, praeinantys pro prabangias, bet tuščias parduotuves, tokias kaip „Emporio Armani“, „Max Mara“ ir kitas. Iš garsiakalbių skambėjo amerikietiškų Kalėdų dainų grojaraštis, kuris, atrodė, prasidėjo tuo momentu, kai priartėjome prie tų pastatų. Tada, staiga, žengę dar keletą žingsnių nuo šios gatvės, buvome apsupti žmonių, lėtai einančių į aplinkinius biurų pastatus arba į mėgstamą restoraną.
Štai kaip galėčiau apibendrinti savo įspūdžius apie Podgoricą: tai unikalus miestas, pasitikintis savo kultūra, kuriame vietinė muzika, virtuvė ir nuoširdus draugiškumas nustelbia plačiai paplitusią vakarietišką popkultūrą. Tai nereiškia, kad patyrėme kultūrinį šoką – šioje vietoje yra daug europietiškų elementų. Be to, kiekvienoje miesto dalyje galima jaustis saugiai ir patogiai. Turiu omenyje, kad pasitikėjimas savo tradicijomis ir jų vertinimas taip įsitvirtino šiuolaikinėje realybėje, kad tapo neatskiriama jos dalimi. Šios tradicijos nėra vien istorinės, kaip daugelyje vakarų šalių; jos yra gyvos ir įgauna naujas formas, prisitaikydamos prie šiuolaikinio pasaulio.
