Čekija yra vidurio Europoje įsikūrusi valstybė be išėjimo į jūrą, ribojasi su Vokietija, Austrija, Lenkija ir Slovakija; vakaruose driekiasi istorinis Bohemijos regionas, o rytuose – Moravijos regionas. Sostinė Praha, įsikūrusi prie Vltavos upės, pasižymi vienu iš didžiausių išlikusių istorinių miestų centrų žemyne. Už jos ribų driekiasi Vakarų Bohemijos kurortiniai miesteliai, smiltainio kraštas „Bohemijos Šveicarija“ prie Vokietijos sienos ir senasis sidabro miestelis Kutná Hora, esantis valandos kelio atstumu į rytus.
Praha
Praha – tai vieta, kur prasideda mano istorija su Čekija. Ten studijavau vieną semestrą, mieste susipažinau su Darija, o po kelerių metų susituokėme Senamiestyje. Kiekviena kelionė atgal man padovanoja naują kompoziciją arba seną vaizdą, kuris naujoje šviesoje atrodo kitaip, todėl ši sostinė mano archyve užima daugiau vietos nei bet kuri kita Čekijos vietovė.
Miestas buvo Bohemijos karalių sostinė ir Šventosios Romos imperijos imperatorių rezidencija, o Antrąjį pasaulinį karą jis išgyveno beveik nepaliestas. Dėl to čia greta stovi visų epochų architektūros pavyzdžiai – nuo gotikos iki baroko ir Art Nouveau. Mano mėgstamiausias vaizdas yra tas, kuris pavaizduotas aukščiau: pilis ir Karolio tiltas, matomi iš kitos Vltavos upės pusės, kur rami vandens zona, kontrastuojanti su kitaip audringa upe, dvigubai sustiprina kiekvieną šviesos atspindį. Daria nuolat ragina mane rasti ką nors naujo, o aš vis tiek vėl ir vėl fotografuoju tą patį; tą vakarą, kai užfiksavau šį kadrą, į tą vietą atvykau tramvajumi likus vos kelioms minutėms iki to laiko, kai lietaus debesys užbaigė sutemą. Išsamiai apie miestą rašau savo išsamiame Prahos kelionių vadove; toliau pateikiu vietas, į kurias nuolat grįžtu.
Prahos pilis ir Šv. Vito katedra
Prahos pilis buvo įkurta IX amžiuje ir dažnai vadinama didžiausiu senovės pilių kompleksu pasaulyje. Mano ryšys su ja siejasi su tėvu: jis nufotografavo vaizdą iš pilies vartų į miestą dar prieš dešimtmečius, kol aš pats prieš aušrą atsistojau toje pačioje vietoje, kad užfiksuočiau savo versiją jo kompozicijos.
Komplekso viduje stūkso Šv. Vito katedra – didžiausia bažnyčia Čekijoje ir toks aukštas pastatas, kad norint nufotografuoti visą katedrą iš kiemo man prireikė metų, per kuriuos grįždavau čia, tobulindamas savo įgūdžius ir įrangą. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 930 metais. Viena iš versijų teigia, kad kunigaikštis Venceslavas pasirinko šv. Vitų globėju, nes jo vardas čekų kalba – „Svatý Vít“ – skambėjo beveik identiškai kaip „Svantevit“, pagoniškas dievas, kurį jo tauta jau garbino. Ši pilis taip pat tapo mano pirmosios naktinės nuotraukos, padarytos naudojant trikojį, objektu – ją nufotografavau pirmąjį savaitgalį po to, kai jį įsigijau.
Karolio tiltas
Karolio tilto statyba prasidėjo 1357 m. Karolio IV valdymo laikotarpiu, ir šis tiltas šimtmečius buvo vienintelis nuolatinis perėjimas per Vltavą Prahoje: 516 metrų ilgio akmeninis tiltas, jungiantis Senamiestį su Malá Strana. Aš jį perėjau kiekvieną kartą, kai čia apsilankydavau, geriausia – aušros metu, kai tiltas stovi tuščias po savo lempų šviesa, o 30 baroko stiliaus statulų atrodo lyg vienos saugotų šį perėjimą. Vieną sekmadienio rytą viena statula visiškoje tyloje sugavo pirmuosius saulės spindulius, o už jos nugaros pabudo pilis. Garsiausia iš tų trisdešimties yra šv. Jono Nepomuko statula – XIV a. jis buvo nušautas nuo šio tilto; sakoma, kad palietus plokštelę prie jos pagrindo, garantuotai sugrįši į Prahą.
Šis tiltas žavi iš bet kurio kampo. Nuo Senamiesčio kranto jo arkos nukreipia žvilgsnį per upę į Malą Straną ir virš jos stūksančią pilį. Naktį aš fotografuoju Senamiesčio tilto bokštą iš upės kranto vietos, kurią dauguma fotografų praleidžia, kai baigiasi mėlynoji valanda. O pats bokštas yra atviras lankytojams: kai apačioje esantis tiltas buvo pernelyg perkrautas, kad galėčiau dirbti, aš užlipau į jį ir radau atvirą langą, pro kurį saulėlydžio metu matėsi pilis – kompoziciją, kurios nebūčiau galėjęs suplanuoti.
Senamiesčio aikštė
Senamiesčio aikštėje paprastai susidaro turistų siena, laukiančių astronominių laikrodžių – mechanizmo, įrengto 1410 m. ir dažniausiai vadinamo seniausiu iki šiol veikiančiu astronominiu laikrodžiu. Jei žadintuvą nustatysite pakankamai anksti, aikštė atsiskleidžia visai kitaip: Senamiesčio rotušę nufotografavau 4:24 ryte naudodamas 10 mm objektyvą, ir kadre nebuvo nė vieno žmogaus. Ši nuotrauka man ypač brangi, nes praėjus metams po jos padarymo, Daria ir aš peržengėme būtent tas duris, eidami į savo vestuves.
To paties pastato bokštas yra geriausia apžvalgos vieta aikštėje. Iš jo viršaus naktį spinduliuoja Týno Dievo Motinos bažnyčia – gotikinė bazilika, kurios statybos truko nuo XIV a. iki XVI a. pradžios. Galerijoje pučia vėjas, o ji per siaura trikojui, todėl savo fotoaparatą pritvirtinau prie turėklų naudodamas „Gorillapod“ trikojį. Iš to paties bokšto sutemose sekiau Karališkojo kelio stogų linijas iki pusmėnulio virš Prahos pilies – tai karūnavimo maršrutas, kuriuo Bohemijos karaliai ėjo iš Senamiesčio į Šv. Vito katedrą. Visa Senamiesčio teritorija nuo 1992 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Malá Strana
Perėję tiltą, pateksite į Malá Strana, „Mažąją upės pusę“. 1257 m. karalius Přemysl Ottokaras II ją įkūrė kaip savarankišką miestelį, o tik 1784 m. ji buvo oficialiai prijungta prie Prahos. Po husitų karų ir pakartotinių gaisrų tai buvo skurdus kvartalas; vėliau, karališkajam dvarui įsikūrus aplink pilį, čia ėmė keltis aristokratai ir menininkai, o jų rūmai iki šiol puošia šio rajono gatves – daugelis jų dabar yra ambasados.
Būtent Daria mane sustabdė vienoje iš šio kvartalo gatvelių, kai ėjome į pilies fotosesiją. Ryto šviesa krito ant sgraffito ornamentų, puošiančių arką, kuri peržengia akmenimis grįstą alėją, o gatvės gale stovėjo mėtų žalios spalvos senovinis „Beetle“ automobilis. Kartais vienas mažas ornamentas gali sudaryti visą kadrą.
Vinohrady ir Letná parkas
Rajonai, esantys už atvirukinio centro ribų, turi savo vakarus. Prieš vestuves ir po jų gyvenome netoli Jiřího z Poděbrad aikštės Vinohrady rajone, kurio pavadinimas reiškia „vynuogynai“, o praėjus dviem dienoms po ceremonijos nakties dangaus fone nufotografavau Švenčiausiosios Viešpaties Širdies bažnyčią, Jože Plečniko 1932 m. sukurto paminklo, o už jo – Čekijos trispalvėmis spalvomis apšviestą Žižkovo televizijos bokštą.
Kitoje upės pusėje virš Vltavos iškilęs Letnos parkas, kur kadaise stovėjo milžiniškas Stalino paminklas; jį pakeitė gigantiškas metronomas. Nuo jo laiptų stebėjome saulėlydį, kokio Prahoje niekada anksčiau ir niekada vėliau nebuvau matęs – visa Vltavos tiltų eilė po debesimis nusidažė rausva spalva. Tą vakarą „auksinis miestas“ visai nebuvo auksinis.
Bohemijos Šveicarijos nacionalinis parkas
Netoli Hřensko kaimo, prie Vokietijos sienos, stovi Pravčická vartai – didžiausia natūrali smiltainio arka Europoje, kurios pagrindo plotis siekia 26,5 metro, o aukštis – 16 metrų. Nuo 1982 m. uždrausta ant jos lipti, siekiant apsaugoti erozijai jautrų smiltainį, todėl filmo „Narnijos kronikos“ scena, kurioje vaikai bėga per arką, buvo nufilmuota studijoje. Daria ir aš čia keliavome ankstyvą rudenį, kai pirmieji medžiai ėmė keisti spalvą, o arka iškilusi virš spalvų slėnio, o už jos nusidriekė Elbės smiltainio kalnai.
Šalia arkos Klari-Aldringeno princai pastatė „Sakalo lizdą“ – medžioklės namelį, kuriame įrengtas viešbutis su restoranu, veikiantis iki šiol. Nuo uolos iškyšulio virš terasos į vieną kadrą telpa viešbutis ir rudens uolos; sėdėti ten su čekų alumi ir grožėtis tuo vaizdu – tai savaime yra atlygis. Tas pats smiltainio kraštas tęsiasi per sieną kaip Saksonijos Šveicarija, kurią lengva suderinti su fotografine kelione į Drezdeną.
Kutná Hora
XIII a. netoli Kutná Horos buvo atrasta sidabro kasykla, ir per kitus tris šimtus metų miestas konkuravo su pačia Praha dėl ekonominės ir politinės įtakos. Pagrindinis kasyklos sluoksnis XVI a. buvo užtvindytas, o XVIII a. kasyklos galiausiai buvo apleistos, tačiau miesto siluetas vis dar atspindi buvusią šlovę: per vynuogynų terasas matyti Šv. Barbaros bažnyčios smailūs bokštai, stūksantys šalia buvusio jėzuitų koledžo; ši bažnyčia – gotikos šedevras, visiškai finansuotas iš kasybos pajamų.
Kitas miesto simbolis – Sedleco kaulų koplyčia, papuošta daugiau nei 40 000 žmonių skeletais. Apsilankiau ten prieš daugiau nei dešimtmetį, o prisiminimas apie tą patalpą iki šiol man kelia šiurpuliukus. Kutná Hora įsikūrusi maždaug valandos kelio atstumu į rytus nuo Prahos ir nuo 1995 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Karlovy Vary
Karlovy Vary yra didžiausias iš Čekijos kurortų, istorijoje pagarsėjęs 13 karštųjų šaltinių ir maždaug 300 mažesnių šaltinių; einant per centrą, juos sutinki beveik kiekviename žingsnyje. Gydomasis čia esančio vandens poveikis buvo žinomas dar gerokai prieš tai, kai miestas gavo savo pavadinimą.
Mūsų apsilankymo metu oras buvo miglotas ir toli gražu ne idealus fotografavimui, todėl aš pasinaudojau šia aplinkybe: apdorodamas nuotraukas išryškinau spalvas, kurios vaizdui palei Teplá upę iki Malūnų kolonados suteikia sąmoningai retro atspalvį, o už jos miškingu kalvos šlaitu išsirikiavę kurortiniai namai. Kartu su Mariánské Lázně ir Františkovy Lázně šis miestelis sudaro Vakarų Bohemijos kurortų „auksinę trejybę“.
Mariánské Lázně
Mariánské Lázně, vokiškai vadinamas Marienbad, savo klestėjimo laikais pritraukė neįtikėtiną svečių sąrašą: Gėtė, Šopenas, Vagneris, Edisonas, karalius Edvardas VII, caras Nikolajus II. Šio kurorto simbolis – Maksimo Gorkio kolonada, 1888–1889 m. pastatyta neobaroikinio stiliaus ketaus konstrukcija. Aš ten nuvykau ketindamas fotografuoti simetriškas kolonas, o žemai esanti saulė man padėjo: auksinė kolonados vidaus erdvė buvo tuščia, o ketaus konstrukcijos metė ilgus šešėlius palei promenadą.
Tada pakėliau akis ir beveik trisdešimt minučių žavėjausi freskomis, puošiančiomis kolonados lubas – apvaliomis plokštėmis su figūromis ir sklandančiomis sferomis, kurios atrodo kaip žmogaus troškimo skristi metafora. Tokiame nepakartojamame pastate visada verta pakelti akis.
Mariánské Lázně šaltiniai
Šaltiniai yra priežastis, dėl kurios šis miestelis egzistuoja, ir kiekvienas iš jų turi savo reputaciją. „Rudolfův Pramen“ (Rudolfo šaltinis) po balta klasikinio stiliaus kolonada teka vanduo, kuriame gausu kalcio. „Ambrose“ šaltinis garsėja dar gražesne legenda: išgerk iš jo, ir per metus surasi savo antrąją pusę. Tą patį mėnesį, kai susipažinome su Daria, ji gėrė būtent šio šaltinio vandenį.
Kolonada sutemus įgauna kitokį charakterį. Mėlynojoje valandoje apšviestas fasadas, kontrastuodamas su rašalo spalvos dangumi, primena trapią seną muzikinę dėžutę, o vasaros vakarais šalia jo esantis „Dainuojantis fontanas“ atlieka savo choreografinius pasirodymus.
Františkovy Lázně – trečiasis ir mažiausias iš šios trejybės – man yra asmeninė teritorija: mano močiutė gimė šiame regione ir čia gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o vietinė virtuvė vis dar primena patiekalus, kuriuos ji man gamindavo. Čia grįžtame su šeima, paprastai tik papietauti ir lėtai pasivaikščioti geltonuoju neoklasicistiniu bulvaru, kur niekas neskuba, o visa diena praeina tarsi sulėtintu laiku.
2021 m. visi trys Vakarų Bohemijos kurortai buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Didžiųjų Europos kurortų“ dalis – tai tarptautinis sąrašas, į kurį taip pat įtraukti Baden-Badenas, Višis ir Batas.
Fotografavimas Čekijoje
Geriausius kadrus Čekijoje padariau dar prieš daugumai žmonių suskambant žadintuvams. Vasarą ryto „mėlynoji valanda“ prasideda apie 3 val. nakties, todėl užsisakau butus netoli fotografuojamo objekto ir planuoju naktį kaip filmavimo grafiką. Ne visada viskas vyksta pagal planą: vieną rytą 3:30 atvykau prie Prahos pilies pagrindinių vartų ir radau juos užrakintus, nubėgau atgal per Malą Straną ir vėl aukštyn per vynuogynus, o pasiekiau kitą pusę kaip tik tada, kai dangus virš Vltavos nusidažė ryškia oranžine spalva. Kai atsisukau, sargas man linktelėjo, o pilies vartai stovėjo atviri.
Kitas pastovus dalykas – improvizuota atrama. Čia bokštų galerijos yra siauros, vėjuotos ir nepalankios trikojams, todėl prie turėklų prisegtas „Gorillapod“ padėjo man padaryti daugiau Prahos naktinių nuotraukų nei „Manfrotto“ kada nors padarė.
Kada apsilankyti Čekijoje
Vasara atneša ilgus vakarus ir mėlynąsias valandas abiejuose nakties galuose, tačiau nuo vidurio ryto tiltai ir aikštės būna pilni žmonių; tuščio miesto nuotraukos – tai aušros užsiėmimas. Ruduo – tai „Bohemijos Šveicarijos“ sezonas, kai miškai aplink Pravčickos vartus nusidažo spalvomis, o takai vis dar tinkami žygiams. Kurortiniai miesteliai veikia visais metų laikais, o žema žiemos saulė, spindinti per Gorkio kolonadą, yra savotiškas argumentas už šaltuosius mėnesius.
Miesto atostogos sutelkiasi aplink Naujųjų Metų išvakarę, kai tūkstančiai žmonių užpildo upių krantus. Vieną gruodžio dieną ruošiausi fotografuoti prie Vltavos upės, kai fejerverkų šou prasidėjo anksčiau, ir aš pasukau fotoaparatą, kad užfiksuočiau fejerverkus, sprogstančius virš „Rudolfinum“. Šiai savaitei rezervuokite nakvynę gerokai iš anksto.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia aplankyti Čekiją?
Gegužę, birželį ir rugsėjį čia vyrauja švelnus oras, o turistų srautas nėra pernelyg didelis. Vasarą dienos ilgiausios, todėl tai puikus laikas fotografuoti, o rudens spalvos Bohemijos Šveicarijoje pasiekia savo viršūnę maždaug spalio mėnesį. Kurortiniai miesteliai ir Prahos vidaus paminklai lankomi ištisus metus, o gruodį daugumoje miestų aikščių vyksta Kalėdų mugės.
Ar tai Čekijos Respublika, ar Čekija?
Abu pavadinimai yra teisingi. „Čekija“ yra oficialus trumpasis pavadinimas nuo 2016 m., o „Čekijos Respublika“ tebėra oficialus politinis pavadinimas. Patys čekai anglų kalboje vartoja abu pavadinimus, todėl juos matysite žemėlapiuose, žiniasklaidoje ir oficialiuose pranešimuose.
Kiek dienų reikia Prahoje?
Per tris pilnas dienas, laikydamiesi tinkamo tempo, spėsite apžiūrėti pilį, Karolio tiltą, Senamiestį ir Malą Straną. Skirkite ketvirtą dieną kelionei į Kutną Horą arba papildomam laikui tokiuose rajonuose kaip Vinohrady. Fotografai turėtų suplanuoti fotosesijas aušros metu, kai miesto centras yra tikrai tuščias.
Kokios yra geriausios vienos dienos kelionės iš Prahos?
Kutná Hora, kurioje stovi Šv. Barbaros bažnyčia ir Sedleco kaulų kapinė, yra maždaug valandos kelio traukiniu į rytus. Į Bohemijos Šveicariją ir Pravčickos vartus automobiliu važiuoti apie dvi valandas link Vokietijos sienos. Karlovy Vary yra maždaug dviejų valandų kelio į vakarus, ir ten verta praleisti naktį.
Ar Čekijoje naudojamas euras?
Ne. Valuta yra Čekijos krona (CZK). Kortelės priimamos beveik visur miestuose ir turistinėse vietovėse, tačiau smulkūs prekybininkai turguose gali pageidauti grynųjų pinigų. Valiutos keityklų kursai Prahos centre labai skiriasi, todėl prieš keičiant pinigus verta palyginti kursus arba tiesiog išsiimti pinigus iš bankomatų.
Kaip keliauti po Čekiją?
Geležinkelių tinklas yra tankus ir nebrangus, o iš Prahos į Kutną Horą, Karlovy Varus ir daugumą regioninių miestų kursuoja greitieji traukiniai. Prahoje visur galima nuvykti metro, tramvajais arba pėsčiomis – istorinis centras yra kompaktiškas. Automobilis praverčia daugiausia keliaujant į Bohemijos Šveicariją ir mažesnius kurortinius miestelius.
Ar Praha yra saugi keliautojams?
Praha yra viena iš saugesnių Europos sostinių. Pagrindiniai pavojai – kišenvagystės perpildytuose tramvajuose ir ant tiltų bei per didelės taksi kainos; naudokitės vežimo programėlėmis arba licencijuotomis taksi stotelėmis. Naktį vaikščioti po centrą paprastai nėra problemų, įskaitant ankstyvas rytines valandas, kai dirba fotografai.
Kokios UNESCO pasaulio paveldo vietos yra Čekijoje?
Šalyje yra daugiau nei tuzinas įtrauktų objektų. Į sąrašą įtraukti Prahos ir Kutná Horos istoriniai centrai, o Karlovy Varai, Mariánské Lázně ir Františkovy Lázně yra įtraukti į 2021 m. papildytą tarptautinį sąrašą „Didieji Europos kurortai“.
