Gera nuotrauka labai priklauso nuo gero planavimo. Reikia rasti tinkamą vietą, nustatyti geriausią laiką ir galiausiai ten nuvykti. Tačiau kartais gali planuoti kiek nori, bet galiausiai viskas susiklosto „ne taip“. Būtent taip jaučiausi tą auksinį rytą Prahoje, stebėdamas jos panoramą.
Dar prieš kelionę žinojau, kad Prahoje miegoti teks nedaug. Yra per daug gražių vaizdų ir per mažai laiko, kad juos visus užfiksuotum tinkamu apšvietimu. Vasarą vakarinė mėlynoji valanda trunka iki 23 val., o rytinė prasideda jau 3 val. ryto. Todėl labai džiaugiausi, kai pavyko užsisakyti „AirBnB“ butą, esantį tiesiai prie pilies papėdės. Tai leido man maksimaliai išnaudoti laiką tarp (na, miego).
Mano žadintuvas suskambėjo 3:30 val., nes prieš saulėtekį norėjau nufotografuoti tuščias gatveles. Tai tiesiog neįmanoma vakare. Bet kai atvykau prie pagrindinio Prahos pilies įėjimo, buvau nustebęs, pamatęs, kad jis uždarytas. Kažkodėl maniau, kad į pilies kiemą galima įeiti bet kuriuo metu – taip, matyt, ne.
Kiekvienas, kuris yra buvęs Prahoje ir žino, kur buvo padaryta Prahos panoramos nuotrauka, taip pat žino, kad kelias per pilį užtruktų vos 10 minučių. Tačiau aplink pilį… Na, todėl aš pradėjau bėgti žemyn pilies kalnu, per Malá Strana gatves, o tada vynuogynų takais vėl aukštyn į Prahos pilį. Jokiu būdu nebūčiau praleidęs šio saulėtekio momento!
Kai pasiekiau numatytą vietą, vos tik pamačiau miestą prie Vltavos upės, supratau, kad rytinis bėgimas buvo vertas pastangų. Dangus nusidažė ryškia oranžine spalva, o Bohemijos širdis lėtai prabudė. Kai atsisukau, sargybinis man maloniai linktelėjo. Ir pilies vartai staiga atsivėrė.
