Paskutinis susitikimas
Alt Tegel, Berlynas
Vertink kiekvieną susitikimą taip, tarsi jis būtų paskutinis – nes vieną dieną jis tikrai bus paskutinis.
Alt-Tegel – tai vieta, kurią 95 % savo praeities gyvenimo vadinau namais.
Praėjusį rudenį grįžome į Berlyną, kad išvalytume savo seną butą, nutrauktume nuomos sutartį ir atsisveikintume.
Prieš kelionę perskaičiau, kad iki 30 metų 95 % laiko, praleisto su tėvais, jau yra praeitis.
Su tėvais jau praleidai apie 25 000 valandų. O nuo šiol su jais greičiausiai praleisi ne daugiau kaip 1 000 valandų.
Tai leido man suprasti: labai tikėtina, kad aš niekada daugiau nepamatysiu šios vietos rudens spalvose.
Tegelis – tai vieta, kurią didžiąją dalį savo gyvenimo laikiau savaime suprantamu dalyku.
Vieta, kuri man atrodo tokia įprasta – ir vis dėlto tokia graži.
Nusprendžiau šią savaitę gyventi taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas, kai lankausi Alt-Tegelyje.
Tikiuosi sugrįžti, bet nesitikiu to.
Norėčiau įamžinti prisiminimus, kuriuos noriu saugoti amžinai. Norėčiau visapusiškai mėgautis kiekviena akimirka.
Praėjus dviem dienoms po to, kai padariau pirmąsias šios serijos nuotraukas, netikėtai mirė mano močiutė.
Ji buvo Berlyne. Buvome susitarę pietauti. Tą dieną ryte ji mirė.
Neturėjau progos jos vėl pamatyti. Paskutinį kartą susitikome pavasarį.
Laimei, tai buvo labai šiltas susitikimas. Prisimenu mūsų bendrą juoką.
Ir toks smulkmeniškas dalykas, kaip pailginti laiką, praleidžiamą su ja, kad padėčiau jai su maisto prekėmis. Nors turėjau kitų planų.
Kažkas manyje man sakė: „Tai svarbiau.“
Tačiau nebūčiau pagalvojęs, kad tai bus paskutinis kartas, kai ją matysiu.
Vertink kiekvieną susitikimą taip, tarsi jis būtų paskutinis – nes vieną dieną jis toks ir bus.
Ir jūs to iš anksto nežinote.
Ačiū, Tegel. Daugelį nuostabių savo gyvenimo metų tave vadinau „namais“.
—
Ši serija taip pat buvo paskelbta „Behance“ svetainėje.
