Berlynas – Vokietijos sostinė, miestas, kuriame gyvena apie 3,7 milijono gyventojų ir kuris driekiasi abipus Šprė ir Havelio upių. Istorinis centras įsikūręs Mitte rajone, kur Brandenburgo vartai, Reichstagas, Berlyno katedra ir Muziejų sala susitelkę vos 30 minučių pėsčiomis vienas nuo kito. 368 metrų aukščio televizijos bokštas Aleksandro aikštėje vis dar yra aukščiausias statinys šalyje, o po Berlyno sienos griuvimo iškilęs vyriausybės rajonas palei Šprė upę istoriniam architektūros sluoksniui pridėjo šiuolaikinės architektūros sluoksnį. Beveik trečdalį miesto ploto užima parkai, ežerai ir miškai, todėl didžioji dalis mano darbų Berlyne skirstosi į dvi kraštutines puses: tankiai apgyvendintą centrą ir ramų šiaurės ežerų regioną aplink Tegelį.
Aleksandro aikštė
30 minučių trukusi audra virš katedros, nufotografuota iš „Park Inn“ viešbučio 19 aukšto. Iš pradžių planavau fotografuoti saulėlydį būtent iš to balkono. Iki 23 val. lietaus nebuvo prognozuota, todėl, kai virš televizijos bokšto ėmė rinktis debesys, beveik susirinkau daiktus. Tačiau balkonas buvo pakankamai apsaugotas, kad galėčiau toliau dirbti, o kai audra praėjo, už Berlyno katedros atsivėrė rausvas dangus, kurio iš gatvės nebūčiau užfiksavęs.
Pati aikštė yra simbolinis buvusio Rytų Berlyno centras: pokario pastatai, 1969 m. pastatyta televizijos bokštas – visa erdvė pertvarkyta pagal socialistinės urbanistikos principus. Pirmame aukšte nuo 1969 m. stovi „Urania“ pasaulio laikrodis, kuris iki šiol yra viena iš patikimiausių susitikimo vietų centre. Draugai, prieš išeidami, sakydavo „susitinkame prie Pasaulio laikrodžio“, ir ši frazė per 30 metų beveik nepasikeitė.
Toje pačioje aikštėje esantis „Park Inn by Radisson“ viešbutis turi 37 aukštus ir stogo apžvalgos platformą, kuri už nedidelį mokestį yra atvira ir ne viešbučio svečiams. Televizijos bokštas stovi ties akių lygiu, katedra matoma pirmame plane virš Šprė upės, o vakariniame horizonte giedrą vakarą matosi „Funkturm“ ir Olimpinis stadionas. Jei užsisakote kambarį, rinkitės tą, kuris yra pusėje, atsuktoje į televizijos bokštą; iš priešingos pusės matosi VDR laikų daugiabučiai namai.
Televizijos bokštas, matomas iš Storkower Straße
Dažniausiai fotografuojamas TV bokšto vaizdas atsiveria iš katedros pusės. Man pačiam patogiausias – iš rytų pusės. Storkower Straße gatvė, esanti už kelių stotelių nuo S-Bahn žiedo, sujungia bokštą su Berlyno katedra, Raudonąja rotuše ir (daug toliau) Funkturm radijo bokštu vakaruose. Nuo vieno tilto viename kadre matyti keturi orientyrai, o tai retas atvejis tokiame išsiskirsčiusiame mieste.
Šį vaizdą nufotografavau trijose skirtingose sąlygose: dangaus panorama po to, kai praėjo stipri liūtis, rudens vaizdas, sudarytas iš dviejų kadrų (saulėlydis fone, o pusvalandžiu vėliau – „mėlynoji valanda“ priešakyje), ir naktinis kadras, nufotografuotas naudojant „tilt-shift“ efektą, kuriame nuobodus priešakyje esantis vaizdas yra išblukintas, kad žvilgsnis nukryptų į horizonto liniją. Nė vienas iš jų nebūtų pavykęs giedrą dieną. Tam, kad tiltas atrodytų įdomiai, jam reikalingos tam tikros oro sąlygos.
Brandenburgo vartai
Dauguma vartų nuotraukų daromos iš rytinės pusės. Pariser Platz yra uždarytas automobiliams, ten susirenka turistai, o „Kvadriagos“ Viktorija žvelgia į rytus, todėl ši pusė atrodo kaip pagrindinė. Vakarinė pusė yra mažiau pastebima, tačiau joje yra du dalykai, kurie domina fotografus: kylančios saulės spalva už kolonų ir pravažiuojančių automobilių šviesos pėdsakai Straße des 17. Juni gatvėje. Maža diafragma (f/22), trijų sekundžių ekspozicija, ir jūs gausite tiek priekinius žibintus, tiek mirksinčius posūkio signalus.
Kasmet spalio mėnesį vykstančio Šviesų festivalio metu ant vartų rodomos besikeičiančios šviesos projekcijos. Labiausiai į akis krinta raudonos rožės motyvas – sąsaja su Paryžiumi akivaizdi. Šis festivalis taip pat yra blogiausias laikas ieškoti aiškios kompozicijos: visi Berlyno fotografai susirenka toje pačioje aikštėje. Mano paslaptis – atvykti dieną prieš oficialią šventės pradžią, kai kartais jau veikia bandomosios šviesos, bet minios dar nesusidaro. Po Pariser Platz esančioje U55 stotyje „Brandenburger Tor“ vis dar beveik nėra žmonių, todėl tai yra viena iš švariausių U-Bahn stočių mieste, kurią galima fotografuoti.
Vyriausybės rajonas
Reichstagas su architekto Normano Fosterio suprojektuotu stikliniu kupolu stovi prie Šprė upės vingio, priešais 2001 m. pastatytą Parlamento biurų pastatą „Paul-Löbe-Haus“. Kontrastas tarp XIX a. akmens ir šiuolaikinio stiklo yra priežastis, kodėl šis upės ruožas yra viena iš mano mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų Berlyne. Į kupolą lankytojai gali patekti nemokamai, iš anksto užsisakę bilietus per Bundestago tarnybą.
Šis rajonas gražiausiai atrodo lietingais vakarais. Šlapias grindinys atspindi pastatus taip pat aiškiai, kaip ir upė, o betoniniai ir stikliniai biurų pastatai nebeatrodo tokie šaltiniai, kai paviršius tampa drėgnas. Maža kavinė su išlenktomis sienomis, įsikūrusi tarp biurų pastatų aštrių briaunų, buvo vaizdas, kurį nešiojau galvoje kelis mėnesius, kol pagaliau jį nufotografavau. Sausas ratas po jos stogu, kontrastuojantis su aplinkiniu šlapiu asfaltu, ir sudarė visą vaizdą.
Berlyno katedra
1905 m. pastatyta Berlyno katedra yra didžiausia bažnyčia Berlyne ir, nepaisant savo dydžio, yra protestantų, o ne katalikų. Beveik iš bet kurios vietos palei Šprė upę matyti, kaip katedros kupolas kontrastuoja su Televizijos bokštu, todėl šie du objektai dažniausiai kartu puikuojasi daugelio Berlyno panoramų fone. Katedra buvo smarkiai apgadinta per karą ir vėl atidaryta tik 1993 m. po ilgų restauravimo darbų.
Šis vienintelis kadras atsirado visiškai atsitiktinai. Kitą vakarą turėjo būti supermėnulis, ir aš jau buvau išsirinkęs vietą šalia Oranienburger Straße, iš kurios norėjau fotografuoti. Daria ir aš vaikščiojome palei upę su dviem alaus buteliais, neketindami nieko fotografuoti, kol ji vis kartojo, kaip gražiai atrodo katedra su virš jos šviečiančiu mėnesiu. Aš išpakavau trikojį, kad padaryčiau vieną kadrą. Kitą dieną supermėnulio naktį dangus visiškai apsiniaukė, todėl tai buvo vienintelė mėnulio nuotrauka, kurią padariau tais metais.
Muziejų sala
Muziejų sala įsikūrusi Šprė upėje, šiek tiek aukščiau už katedrą, ir joje yra penki muziejai: Pergamo, Bode, Senoji nacionalinė galerija, Naujasis muziejus ir Senasis muziejus. Šis kompleksas nuo 1999 m. įtrauktas į UNESCO sąrašą ir pripažintas kaip retas XIX a. muziejų, kaip vieningo visuomeninio komplekso („Museumsinsel“), pavyzdys.
Bode muziejus, esantis salos šiaurės vakariniame gale, iš išorės atrodo labiausiai fotogeniškas. Kupolas ir išlenktas fasadas iš trijų pusių apglėbia upę, o prastame apšvietime pastatas primena tarsi prieš srovę prišvartuotą laivą. Viduje saugoma viena didžiausių bizantinių meno kolekcijų pasaulyje, taip pat viduramžių ir renesanso skulptūros, tarp kurių yra ir Donatello priskiriami kūriniai. Netoli į pietus esanti „Neue Wache“ (sukūrė Karlas Frydrichas Šinkelis, baigta statyti 1818 m.) yra pagrindinis Vokietijos paminklas karo ir diktatūros aukoms. Tuščioje salėje po atviru skliautu stovi Käthe Kollwitz skulptūra „Motina su mirusiu sūnumi“: lietus krenta tiesiai ant skulptūros, o žiemą ant jos nusėda sniegas.
Bebelplatz ir Gendarmenmarkt
Keli žingsniai toliau palei Unter den Linden gatvę – Bebelplatz aikštė, kurią supa Humboldto universitetas, Valstybinė opera ir Šv. Hedvigos katedra. Svarbiausias aikštės akcentas iš pirmo žvilgsnio nematomas: į grindinio plyteles įdėta stiklo plokštė; pro ją žvelgiant žemyn matosi nedidelė balta tuščia patalpa, kurioje stovi lentynos, pastatytos toms knygoms, kurios čia buvo sudegintos 1933 m. gegužės 10 d. Ant krašto esantis užrašas cituoja Heinrichą Heine: „Tai buvo tik preliudas; ten, kur deginamos knygos, galiausiai bus deginami ir žmonės.“ Tai buvo parašyta daugiau nei prieš šimtmetį iki to laiko, kai būtent šioje vietoje įvyko deginimas.
Truputį pasivaikščiojus į pietus, Gendarmenmarkt yra labiausiai subalansuota aikštė centrinėje Berlyno dalyje: Konzerthaus viduryje, Deutscher Dom pietiniame gale ir Prancūzijos katedra (Französischer Dom), atsukta į ją iš šiaurės. Prancūzų katedra yra senesnė iš šių dviejų, ją XVIII a. pradžioje pastatė hugenotų bendruomenė. Vokiečių katedra buvo sunaikinta karo metu ir atstatyta po susivienijimo, nes aikštė buvo buvusioje Rytų Berlyno dalyje.
Šį kadrą nufotografavau atsitiktinai, likus vienai dienai iki oficialios Šviesų šventės pradžios. Maniau, kad šventė jau prasidėjo, ir buvau nusivylęs, kad trūksta pusės šviesos instaliacijų. Vokietijos katedra pasirodė esanti išimtis: apšviesta tik tiek, kad jos kontūrai išryškėtų naktiniame danguje, o aplink beveik nebuvo kitų fotografų, nes visi buvo susirinkę prie Koncertų salės. Per ekspozicijos laiką pro šalį praėjo vos keli žmonės.
Potsdamer Platz
Potsdamer Platz buvo sunaikinta karo metu ir visą VDR laikotarpį iš esmės stovėjo tuščia: per ją tiesiai ėjo Berlyno siena. Po 1989 m. ji buvo atstatyta iš naujo kaip šiuolaikinis verslo rajonas, kurio architektūrinį veidą nulemia „Sony Center“ ir „Daimler“ pastatai. Mano senelis pasakodavo, kad prieš iškilus naujiems dangoraižiams šioje vietoje buvo pievos ir tvenkinys – dabar, stovint aikštės viduryje, tai sunku įsivaizduoti.
Norėdamas padaryti ilgą ekspoziciją, tris mėnesius laukiau tinkamų oro sąlygų. Kad virš bokštų būtų matomas aiškus debesų judėjimas, reikėjo stipraus vakarų vėjo; esant silpnesniam vėjui, debesys ištirpsta ir tampa plokščios. Pati fotografavimo sesija truko apie penkias valandas. Nuo Brandenburgo vartų eikite į dešinę – „Potsdamer Platz“ yra kitas įsimintinas architektūros ruožas, kurį verta aplankyti.
Vakarų miestas
Vaikščiodami Kurfürstendamm ar Tauentzienstraße gatvėmis, kartais galite pajusti, kaip Berlynas atrodė 1920-aisiais: viename bulvaro gale stovi „KaDeWe“, kitame – Atminimo bažnyčia, o prieš karą šiame rajone klestėjo kabaretų kultūra. Vakarų miesto dalis išlaikė savo buržuazinį charakterį net ir po susivienijimo, o naktinio gyvenimo centras persikėlė į rytus.
Dar toliau į vakarus esantis Olimpinis stadionas buvo baigtas statyti 1936 m., o po 2006 m. Pasaulio čempionato metu atliktos renovacijos jo talpa padidėjo iki maždaug 74 000 vietų. Kaip „Hertha BSC“ sirgalius, lankausi tame stadione jau daugiau nei 14 metų. Šviesa į stadioną aiškiai patenka tik per atviras vakarines vartus keletą dienų per metus, o 2014 m. kovo 10 d. susiklostė tinkamos sąlygos: išvažiavo pristatymo sunkvežimis, vartai liko atviri keletą minučių, o saulė prasiskverbė pro tarpą ir atspindėjo nuo dubens, kuriame degė olimpinė ugnis. Tarp stadiono ir miesto, radijo bokštas „Funkturm“ (1924–1926) ir šalia jo esantis beveik tuščias Tarptautinis kongresų centras sudaro kitokią Vakarų Berlyno versiją: futurizmą, kuris su amžiumi virto nostalgija.
Alt-Tegel
Alt-Tegel – tai šiaurinis rajonas, kuriame praleidau 95 % savo gyvenimo, kol persikrausčiau į Portugaliją. Čia yra posakis apie „Berliner Pflanze“ (Berlyno augalą): kartą čia įleidęs šaknis, lieki čia iki mirties. Tiek mano tėvai, tiek seneliai užaugo šiame rajone. Aš esu išimtis šeimoje.
„Sechserbrücke“ – nedidelis penkių pensų tiltas per Tegeler Hafen, pastatytas 1908 m., yra labiausiai fotografuojamas šio rajono statinys. Netoliese esančiose akmenimis grįstose gatvėse vis dar stovi veikiančios gėlo vandens siurbliai iš XIX a. pabaigos. Vieną rudenį mes sugrįžome išvalyti seną butą, ir tą savaitę aš nufotografavau didžiąją dalį „Tegel“ serijos nuotraukų, žinodamas, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai fotografuoju šią vietovę apsuptą rudens spalvų.
Tegelio ežeras
Tegelio ežeras yra antras pagal dydį ežeras Berlyne, užimantis maždaug 4,6 kvadratinių kilometrų plotą, o jo didžiausias gylis siekia 24 metrus. Miškas aplink šiaurinį krantą yra toks tankus, kad pamirštate, jog vis dar esate Vokietijos sostinėje; čia galima vaikščioti valandą nesusiduriant su nė vienu keliu.
Rudenį medžiai palei Grinvičo promenadą nusidažo visais atspalviais nuo geltonos iki rudos. Promenada pavadinta pagal Londono Grinvičo rajoną, kuris yra susigiminiavęs su Reinickendorfu – Berlyno rajonu, kuriame yra ežeras. Palei taką išdėstyti pabūklai – tai Grinvičo dovana. Kiekvieną valandą uostą kerta banginio formos garlaivis „Moby Dick“: vaikystėje seneliai mane veždavo juo visą maršrutą iki Vanasės. Kai persikrausčiau į Portugaliją, sklandė gandai, kad laivas bus išimtas iš eksploatacijos; rudenį grįžtant jis vis dar stovėjo prie Tegeler Hafen prieplaukos.
Kada apsilankyti Berlyne
Nuo balandžio pabaigos iki birželio ir nuo rugsėjo iki spalio – geriausias laikas, kai suderinamas švelnus oras, ilgos dienos ir patikimas vakarinis apšvietimas. Liepa ir rugpjūtis gali būti karšti, todėl berlyniečiai dažnai išvyksta prie Baltijos jūros. Gruodį Gendarmenmarkto ir priešais Rotes Rathaus esantys Kalėdų turgūs sulaukia gausių lankytojų, tačiau dienos trumpos, o šviesa pilka. Žiema apskritai drėgna ir šalta, todėl ji labiau tinka vyriausybės rajonui ir katedrai nei parkams. Per tris pilnas dienas galima apžiūrėti Mitte, Muziejų salą ir saulėlydį nuo Alexanderplatz. Ketvirtą dieną galima pridėti Olimpinį stadioną, Funkturm arba Tegel ežerą šiaurėje. Penktą dieną galima nuvykti į Potsdamą ir Sanssouci, esančius pusvalandžio kelio atstumu į vakarus regioniniu traukiniu.
Dažnai užduodami klausimai
Koks metų laikas yra geriausias apsilankyti Berlyne?
Nuo balandžio pabaigos iki birželio ir nuo rugsėjo iki spalio – tai geriausias laikas, kai oras yra šiltas, turistų mažiau, o vakarų šviesa patikima. Liepa ir rugpjūtis yra karšti. Gruodį vyksta Kalėdų mugės, tačiau oras šaltas, o dienos trumpos. Sausis ir vasaris yra ramūs ir pilki, todėl puikiai tinka nuotaikingai architektūrinei fotografijai aplink katedrą ir vyriausybės rajoną.
Kiek dienų reikia Berlyne?
Per tris pilnas dienas spėsite apžiūrėti Mitte rajoną, Muziejų salą, Brandenburgo vartus, Reichstago rajoną ir pasigrožėti saulėlydžiu iš Aleksandro aikštės. Ketvirtą dieną galėsite aplankyti Olimpinį stadioną, Charlottenburgą arba Tegelio ežerą šiaurėje. Penktą dieną galėsite nuvykti į Potsdamą ir Sanssouci, kurie yra už pusvalandžio kelio regioniniu traukiniu į vakarus. Jei turėsite mažiau nei tris dienas, pamatysite tik centrinę miesto dalį, o tai yra tik nedidelė miesto dalis.
Kur Berlyne geriausia stebėti saulėlydį?
„Park Inn by Radisson“ stogo terasa Aleksandro aikštėje siūlo vieną iš gražiausių vaizdų į miesto centrą: televizijos bokštas yra tiesiai priešais akis, o katedra – pirmame plane. Norint pamatyti platesnį panoraminį vaizdą, verta eiti į rytus link Storkower Straße gatvės, iš kur matosi bokštas, katedra, Raudonoji rotušė ir tolumoje esantis „Funkturm“. Reichstago kupolas saulėlydžio metu taip pat atrodo įspūdingai, tačiau bilietai į jį išparduodami greičiausiai.
Ar Berlyną galima apžiūrėti pėsčiomis?
Berlyno centrą galima apžiūrėti pėsčiomis palei Šprė upę nuo Reichstago per Muziejų salą iki Aleksandro aikštės. Taip ramiai žingsniuojant per maždaug 90 minučių galima apžiūrėti daugumą pagrindinių lankytinų vietų. Atstumai iki vakarinių rajonų (Šarlotenburgo, Olimpinio stadiono) ir šiaurinių ežerų yra pakankamai dideli, todėl važiuojant metro (U-Bahn) ar priemiestiniu traukiniu (S-Bahn) sutaupoma laiko. Daugumai apsilankymų pakanka vienos dienos bilieto.
Ar galima užlipti į Reichstago kupolą?
Taip. Stiklinis kupolas yra atviras lankytojams nemokamai, tačiau reikia iš anksto užsisakyti bilietus per Bundestago svetainę. Viduje esanti spiralės formos rampa suteikia 360 laipsnių vaizdą į Mitte rajoną, o tiesiai po jūsų yra vyriausybės rajonas, o rytiniame horizonte matosi televizijos bokštas. Laiko tarpsniai saulėlydžio metu užsipildo greičiausiai. Atsineškite asmens tapatybės dokumentą su nuotrauka saugumo patikrinimui.
Ar verta aplankyti Muziejų salą?
Taip, ypač Pergamo muziejų, kuriame eksponuojami senovės artefaktai, įskaitant Ištarės vartus, ir Bode muziejų, kuriame eksponuojamos skulptūros ir bizantinis menas. Kombinuotas bilietas galioja visose penkiose muziejų salose vieną dieną, o tai yra efektyviausias būdas aplankyti daugiau nei vieną muziejų. Muziejų išorė ir upės krantas yra nemokami ir verti dėmesio net ir neįėjus į vidų.
Ar verta užlipti į televizijos bokštą?
Vaizdas iš ten puikus, o besisukantis restoranas – patikima pramoga, tačiau miestas apačioje atrodo plokštesnis nei iš daugelio kitų dangoraižių, nes Berlyne netoliese nėra kitų aukštų pastatų. „Park Inn“ stogo terasa, esanti beveik tokiame pačiame aukštyje ir atsukta tiesiai į pačią televizijos bokštą, suteikia įdomesnį vaizdą, nes bokštas lieka kadre.
Kur yra geriausia vieta fotografuoti Berlyne?
Spree takas tarp Reichstago ir Muziejų salos, praėjus pusvalandžiui po saulėlydžio, leidžia viename kadre užfiksuoti stiklo atspindžius, upės atspindžius ir apšviestą katedrą. Jei ieškote ko nors mažiau akivaizdaus, Storkower Straße rytinėje dalyje vienoje kompozicijoje sujungia televizijos bokštą, katedrą, Rotes Rathaus ir Funkturm. Alt-Tegel rudenį yra rami alternatyva tiems, kurie pavargo nuo centro.
