Austrija įsikūrusi Alpių centre – tai devynių federacinių žemių šalis, kurioje imperijos miestai ir aukštikalnių peizažai keičiasi vietomis vos per valandos kelionę automobiliu. Viena, sauganti Habsburgų imperijos paveldą, yra rytų ramstis, Zalcburgas saugo šiaurinį Alpių kraštą, o tarp jų driekiasi Salzkammerguto ežerų regionas, kurio širdyje įsikūręs Halštatas. Fotografui tai – „mėlynosios valandos“ šalis: rūmai, operos teatrai ir ežerų pakrantės kaimeliai, kurie savo gražiausią šviesą pasilieka dienos pabaigai.
Viena
Viena – tai vieta, kurioje sutelkta Austrijos imperinė praeitis, o „Ringstrasse“ laikotarpis miestui paliko pastatų, kurie nuotraukose atrodo tarsi teatro dekoracijos, lobyną. Valstybinė opera – klasika: jos neorenesansinę masę fotografavome „mėlynojoje valandoje“, kai pirmame plane vilnijo automobilių šviesų pėdsakai; šis pastatas kartą per metus virsta pokylių sale, kai Operos pokylis prasideda valsu.
Norėdamas užfiksuoti vaizdą iš priekio, sugrįžau auštant ir trikojį pastatiau autobusų stotelėje. Ko nebuvau numatęs, tai rugpjūčio savaitgalio Vienoje: kol ten stovėjau daugiau nei valandą, o opera švytėjo pirmuosiuose ryto spinduliuose, aplink mane nakties minia klupdama grįžo namo, pora ginčijosi, kuriam iš jų eiti, penkiasdešimt metrų toliau sustojo mėlynos šviesos, o šeši vyrai persekiojo vieną per gatvę. Aš fotografavau teatrą, o miestas rengė savo spektaklį. Apie visą miestą išsamiai rašoma mano kelionių vadove apie Vieną.
Šėnbruno rūmai
Šėnbrunas iš pradžių buvo medžioklės plotas: imperatorius Maksimilianas II šią žemę įsigijo 1569 m. ir apgyvendino ją fazanais bei elniais, o rūmai savo spindesį įgijo tik XVIII a., kai Marija Teresė juos gavo kaip vestuvių dovaną. Čia gimė ir mirė ilgiausiai Austrijoje valdęs imperatorius Francas Juozapas. Nuo Gloriette esantį pakilimą rūmai ir jų parteriniai sodai ryškiai išsiskiria prieš vakarinį miesto foną – tai puikiai iliustruoja, kodėl Habsburgai niekada neatsisakė šios vietos.
Sodai verti lėtesnio apžiūrėjimo. Vieną karštą birželio vakarą mes nuvykome į pievas su „Grüner Veltliner“ buteliu, ir aš pamačiau porą, sėdinčią vieną prie Neptūno fontano papėdės. Tą dieną karščio sukelta migla suteikė marmurinėms statuloms ir virš jų esančiai „Gloriette“ švelnų švytėjimą, kurio nebūtų galėjęs sukurti joks filtras.
Vienos muziejai
Imperatorius Francas Juozapas pastatė du didžiuosius „Ringstrasse“ muziejus kaip architektūrinius dvynius, o jų laiptinės suprojektuotos taip, kad priblokštų: marmuras ant marmuro, skulptūromis pasidabinusios kolonos, lubų tapyba, tarsi antrasis dangus, kabanti virš viso to. Bilietų įsigijimą palikau Darijai, nes laiptinė jau buvo mane visiškai prarijusi. Moteris, apsisukusi ant laiptų aikštelės, pastebėjo mano pakeltą fotoaparatą, sustojo ir nusišypsojo, ir vieną akimirką visi laiptai priklausė man. Vidaus erdvės kvėpuoja bangomis; tyla tarp lankytojų grupių visada trunka ilgiau, nei tikiesi, o ISO 3200 leidžia užfiksuoti prarastą akimirką.
Praterio muziejuje slepiasi tylesnis stebuklas: senos apžvalginio rato gondolos, pritaikytos kaip vitrinos, kiekvienoje raudonoje kabinoje – miniatiūrinis pasaulis po tapyba vaizduojančia Vienos istoriją. Daria atkakliai reikalauja važiuoti apžvalginiu ratu kiekviename mieste; aš bijau aukščio, bet už fotoaparato ta baimė nutyla. Kabinos pirmame aukšte tinka mums abiem.
„Hundertwasserhaus“
Jei šio daugiabučio namo linijos jūsų akyse atrodo banguotos, tai nėra objektyvo iškraipymas. Friedensreichas Hundertwasseris visą savo karjerą kovojo su tiesiomis linijomis, o kartu su architektu Josefu Krawina Kegelgasse ir Löwengasse gatvių sankryžoje pastatė fasadą, kuris banguoja spalvų ir žalumos fone. Krawinos pirmasis pasiūlymas – tradicinis modulinis modelis – buvo kategoriškai atmestas; gamta retai kuria moduliniais elementais, todėl ir šis namas neturėjo būti toks.
Kai 1985 m. pastatas buvo baigtas statyti, Hundertwasser atsisakė priimti atlygį už projektą. Pasak jo, pamatyti savo viziją įgyvendintą buvo vertingiau nei matyti, kaip toje vietoje iškyla dar vienas bjaurus pastatas.
Karlskirche
Nėra nieko gražesnio už stebėjimą, kaip pabunda šurmuliuojantis miestas. Karlskirche bažnyčia buvo mano Vienos rytas: barokinis kupolas ir dvi kolonos, atsispindinčios vandens veidrodyje, tuščia aikštė, pirmosios šiltos šviesos spinduliai ant fasado. Fotografavimas anksti ryte – tai, kas mano darbe labiausiai primena meditaciją.
Bažnyčia buvo pastatyta XVIII a. pradžioje Šv. Karolio Borromeo garbei, joje baroko stilius susipina su graikų šventyklos portiku. Netoliese mirė Antonio Vivaldi, o bažnyčioje rengiami koncertai iki šiol išlaiko kompozitoriaus atminimą jos sienose.
Zalcburgas
Kalėdų laikotarpiu Zalcburgas tampa tikra spąstais apšvietimo projektuotojams: miestas įsikūręs kalnų apsuptyje, o saulė pasislėpia gerokai anksčiau, nei tai rodo bet kuri programėlė. Šaltyje laukiau šio perėjimo daugiau nei dvi valandas – pakankamai vėlai, kad miestas nušvistų, bet pakankamai anksti, kad neapšviestuose šlaituose išliktų tekstūra, ir tada Makartstego tilto auksinės Kalėdų lemputės, „Hotel Sacher“ bei apšviesta senamiesčio dalis užsidegė vienu metu, o Salzach upė nešė atspindžius tarsi skystą auksą.
Šaltis buvo to vertas. Gruodžio mėnesį Zalcburgas yra ramesnis nei vasarą, turgūs šviečia, o upė sukuria kompoziciją, kokios negali pasiūlyti joks kitas metų laikas.
Halštatas
Halštatas jau daugelį metų buvo mano svajonių sąraše, o kelionė į Zalcburgą pagaliau leido jį pasiekti per vieną vakaro kelionę automobiliu. Šis kaimelis tikrai nusipelno savo reputacijos: ežeras, kalnai, bažnyčios bokštas – viskas dera tarpusavyje tarsi specialiai suderinta. Kad kadras pavyktų taip, kaip norėjau, reikėjo, kad šviesos susikirstų tiksliai – 30 sekundžių ekspozicija kaimeliui ir jo atspindžiui lange, kuris trunka dvi ar tris minutes. Pirmiausia per veidrodinį vandenį perplaukė keltas, tada per jį lėtai perplaukė gulbė, o aš, stovėdamas prie trikojo, burbėjau ant abiejų. Saulėlydžio fotografija nereikalauja nurodymų; tu lauki akimirkos, o akimirka nusprendžia.
Dauguma lankytojų išvyksta su dienos šviesa, o tai ir yra argumentas pasilikti. Sutemus muziejaus aikštė šviečia po Kalėdų likusiomis lemputėmis, minios išsiskirsto, o kaimas tampa labiau savimi nei bet kuriuo kitu dienos metu. Mėlynoji valanda – tai proga; apšviesti fasadai prieš paskutinę dangaus spalvą ir sudaro kadrą.
Salzkammergutas
Ežerų kraštas aplink Halštatą praturtėjo iš druskos, o ją gabenavo Trauno upė: šimtmečius ši upė buvo regiono pagrindinis transporto kelias, o jos vandens lygį reguliavo užtvankos, kurios stovi ten iki šiol. Važiuodami į ten sustojome prie vieno iš jų – ten, kur senas užtvaras kerta žalius vandenis kalnų fone, – ir pastebėjome, kad už mūsų nugaros esantis geltonas svečių namas siūlo vakarienę; nuo tada šis vaizdas tapo ir meniu rekomendacija.
1997 m. UNESCO įtraukė Halštatą ir Dachšteino kraštovaizdį į Pasaulio paveldo sąrašą, pavadindama jį išskirtiniu didžio grožio gamtinio kraštovaizdžio pavyzdžiu, susijusiu su septynių tūkstantmečių druskos kasyba – viena iš seniausių išlikusių.
Fotografavimas Austrijoje
Austrija mane išmokė beveik visko, ką žinau apie laukimą. Dvi valandos Zalcburgo šaltyje dėl trijų minučių trukmės perėjimo. Halštato veidrodis, priklausantis nuo gulbės grafiko. Valanda Vienos autobusų stotelėje, kol aplink mano trikojį vyko miesto naktinis gyvenimas. O patalpose galioja muziejaus taisyklė: įsitaisyk pasitikėdamas savimi, palauk trisdešimt sekundžių ilgiau, nei atrodo protinga, ir geriau padidink ISO, nei praleisk akimirką.
Atlygio schema yra nuosekli: šios šalies vaizdai garsėja būtent todėl, kad jie nejuda. Kintamieji yra šviesa ir žmonės, ir abu atsiduria priešais fotografą, kuris išsilaiko ilgiau už juos.
Kada apsilankyti Austrijoje
Žiema – Austrijos fotografijos sezono viršūnė. Zalcburge ir Vienoje Kalėdų turgeliai veikia nuo lapkričio pabaigos, Halštate šventinės šviesos lieka įjungtos ir po švenčių, kai lankytojų yra kur kas mažiau nei vasarą, o žemai esanti saulė visą dieną gražiai apšviečia imperines fasadų linijas. Pasiruoškite stovėti vietoje šaltyje – būtent taip gaunami geriausi kadrai.
Vasara yra kitokia: ilgos vakarų valandos Šenbruno soduose ir maudynės ežere Salzkammergute, tačiau Halštate gatvės jau iki vidurio ryto būna pilnos žmonių, todėl nakvynė ir fotografavimas „mėlynosios valandos“ metu lemia skirtumą tarp atvirukinės nuotraukos ir scenos su minia. Pavasaris ir ruduo užima tarpinę padėtį, kai sniegas dar laikosi ant virš žalių slėnių iškilusių viršūnių.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia aplankyti Austriją?
Gruodis yra idealus laikas apsilankyti miestuose ir Kalėdų turguose, o gegužė, birželis ir rugsėjis pasižymi šiltu oru ir mažesne lankytojų gausa nei vidurvasarį. Kalbant konkrečiai apie Halštatą, žiema ir tarpsezonis yra geresni nei liepa ir rugpjūtis, kai vienos dienos kelionės dalyviai užpildo kaimą nuo vidurio ryto iki saulėlydžio.
Kiek dienų reikia praleisti Austrijoje?
Pirmą kartą apsilankyti šalyje geriausia per septynias ar aštuonias dienas: trys dienos Vienai, dvi – Zalcburgui, viena – Halštatui su nakvyne ir viena diena – Salzkammerguto ežerams. Vienai vienai verta skirti ilgąjį savaitgalį; žiemą verta skirti daugiau laiko, kad galėtumėte apsilankyti kalėdiniuose turguose.
Ar verta aplankyti Halštatą?
Taip, su viena sąlyga: čia verta apsistoti nakčiai arba pasilikti iki vakaro. Šį kaimą dienos metu užplūsta vienadienės ekskursijos, tačiau ryte ir sutemus jis vėl tampa savimi. Klasikinis vaizdas į ežerą, senamiesčio aikštė ir Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta druskos kasykla atlygina už lėtesnį tempą.
Kaip nuvykti iš Vienos į Zalcburgą ir Halštatą?
Tiesioginiai traukiniai sujungia Vieną ir Zalcburgą, kelionė trunka apie dvi su puse valandos. Į Halštatą galima nuvykti traukiniu iki Halštato stoties ir trumpu keltu per ežerą arba automobiliu iš Zalcburgo – kelionė trunka maždaug valandą. Kelionė automobiliu suteikia daugiau lankstumo, nes galima sustoti Salzkammerguto regione, pavyzdžiui, prie Trauno upės.
Kokie yra UNESCO pasaulio paveldo objektai Austrijoje?
Austrijoje yra dvylika įtrauktų objektų. Vienos ir Zalcburgo istoriniai centrai, Šenbruno sodai ir rūmai bei Halštato-Daššteino Salzkammerguto kultūrinis kraštovaizdis yra keturi labiausiai lankomi objektai, ir visi keturi yra pateikti šiame vadove.
Ar Austrija naudoja eurą?
Taip. Austrija naudoja eurą nuo 2002 m., o kortelės priimamos beveik visur, nors kai kuriose kalnų trobelėse ir mažuose turgaus kioskuose vis dar teikiama pirmenybė gryniesiems pinigams. Vienoje ir Zalcburge kainos viršija ES vidurkį, o kaimo vietovėse jos pastebimai mažesnės.
