Bandžiau išversti šios šešiakampės bažnyčios, stovinčios Atlanto vandenyno pakrantėje, pavadinimą, tačiau nesu tikras, ar gautas rezultatas – „Akmenų Viešpaties koplyčia“ – yra visiškai teisingas. Vis dėlto šis vertimas atrodė gana tinkamas šiai senajai baroko stiliaus bažnyčiai, t. y. mažai bažnyčiai, įsikūrusiai ant uolos Miramar paplūdimyje netoli Porto.
„Mistiška“ aura
Vieną saulėtą žiemos sekmadienį (tipiškas Portugalijos oras) su draugais apsilankėme šiame paplūdimyje ir koplyčioje. Buvo atoslūgis, todėl galėjome pasivaikščioti aplink „Capela“ net nesušlapdami batų. Tą dieną mums labai pasisekė, nes potvynio metu šią mažą bažnyčią apsuptų Atlanto vandenyno bangos, todėl į ją būtų labai sunku patekti. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokią bažnyčią, ir ne tik dėl to, kad ją supa vanduo, bet ir dėl to, kad ją gaubia „mistiška“ aura.
Aplinkiniame paplūdimyje pastebėjome daug vietų, kuriose buvo likę daug žvakių vaško likučių. Mūsų draugai paaiškino, kad jie priklausė „raganoms“, kurios čia atlikdavo savo burtus. Vėliau perskaičiau, kad „Akmenų valdovo“ kultas kilo iš senovės pagoniško kulto, kuris vėliau perėjo į krikščionybę ir susietas su šia vietove.
Pati bažnyčia neturi jokių akivaizdžių šio pagoniško gamtos kulto pėdsakų. Ji buvo pastatyta 1686 m. baroko ir rokoko stiliumi. Deja, tą dieną mums tiesiog nepavyko jos aplankyti, bet vis tiek turėjome šiek tiek laiko pasivaikščioti. Bandydamas ją nufotografuoti iš tikslesnio kampo, išgirdau artėjančius arklius. Žinojau, kad tai bus puikus pirmasis planas, kuris perteiks šios vietos atmosferą – šiek tiek mistinę, nesugadintą ir, žinoma, romantišką.
