Ispanija

Ispanija užima didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio ir driekiasi gerokai už jo ribų: Viduržemio jūroje esančios Balearų salos – Maljorka ir Menorka, taip pat vulkaninės Kanarų salos prie Afrikos krantų. Madridas, aukščiausiai esanti Europos Sąjungos sostinė, įsikūręs šalies geografiniame centre, o Barselona, Valensija ir Saragosa išsidėsčiusios šiaurėje ir rytuose. Nedaugelis šalių vienose sienose talpina tokį įvairovės spektrą – nuo maurų rūmų ir gotikinių katedrų iki mėnulio pavidalo vulkaninių plokščiakalnių ir vieno iš tamsiausių nakties dangų Europoje.

Madridas

„Metropolis“ pastatas – tai vieta, nuo kurios dauguma fotografų pradeda savo kelionę po Madridą, ir tam yra rimta priežastis. Aš valandą stovėjau eilėje, kad patekčiau į „Círculo de Bellas Artes“ stogą ir galėčiau stebėti saulėlydį už „Metropolis“ pastato ir centrinio Madrido, o „Sierra de Guadarrama“ kalnai horizonte už stogų tapo violetiniai. Žemiau, gatvės lygyje, naktinė „Gran Vía“ pelno savo reputaciją kaip Ispanijos Brodvėjus: stovėjau toje pačioje vietoje daugiau nei 40 minučių, fiksuodamas automobilių galinius žibintus, apgaubiančius prancūziškojo „Beaux-Arts“ stiliaus kampą, kurį broliai Février pastatė 1907–1911 m.

Karališkasis kvartalas reikalauja kitokio kantrumo. Norėdamas nufotografuoti Karališkąjį rūmą per tuščią „Plaza de la Armería“ aikštę, aš sujungiau 30 kadrų, padarytų nuo katedros terasos, kad pašalintų žmonių minias. Priešais esanti Almudenos katedra atrodo esanti šimtmečių senumo, tačiau buvo pašventinta tik 1993 m., kai popiežius Jonas Paulius II lankėsi Madride. Daugiau informacijos rasite mano išsamiame Madrido gide, parengtame remiantis vasario mėnesio kelione, kai mieste vyravo vėlyvo pavasario Berlyne būdingos temperatūros.

„Plaza de España“ ir „Buen Retiro“ parkas

Madride verta pasivaikščioti tarp jo įžymybių. Ispanijos aikštėje (Plaza de España) Cervanteso paminklas saugo bronzines Don Kichoto ir Sančo Pansos figūras, o jo užpakalinėje pusėje – Literatūros personifikacija sėdi soste virš penkių statulų, simbolizuojančių penkis žemynus, kuriuose skaitoma Cervanteso kūryba. Vėlyvą vakarą aikštė ištuštėja nuo turistų, o būtent tada auksuotas fontanas šviečia ryškiausiai.

Į rytus nuo centro esantis Buen Retiro parkas XVII a. buvo įkurtas kaip karališkoji poilsio vieta, o virš jo nedidelio tvenkinio esantis Kristalo rūmai, pastatyti 1887 m. pagal Londono pavyzdį, mūsų apsilankymo dieną surengė paukščių čiulbėjimo parodą. Netoliese stovi „Puerta de Alcalá“ – XVIII a. vartai, priminę mums Berlyno Brandenburgo vartus; nufotografuoti naktį nuo eismo salelės, jų užfiksavimui prireikė pusvalandžio, kol suderinau automobilių galinių žibintų šviesas. Kaip šiuolaikinis kontrastas – pasvirę KIO bokštai, pasvirę vienas į kitą 15 laipsnių kampu, – pirmieji kada nors pastatyti pasvirę dangoraižiai.

Barselona

Barselona priklauso Antoniui Gaudíui. „Casa Batlló“ 2023 m. užėmė pirmąją vietą mūsų sąraše: pastatytas 1877 m. ir Gaudí pertvarkytas 1904–1906 m., jo fasadas puošia mozaikinė danga, kaulų formos balkonai, o jame nėra nė vienos tiesios linijos. Viduje lubos virš sietynų sukasi tarsi chameleono akis virš „Kilmingųjų aukšto“, kur Batlló šeima kadaise priimdavo svečius. Kalno viršuje „Park Güell“ demonstruoja tą patį natūralistinį požiūrį miesto mastu; jį 1900 m. užsakė Eusebi Güell, o nuo 1984 m. jis įtrauktas į UNESCO sąrašą.

Senamiestis kviečia apsilankyti anksti ryte. Aš vaikščiojau po Gotikos kvartalą dar prieš saulėtekį, kad spėčiau pamatyti „Pont del Bisbe“ su vis dar degančiais žibintais – tai 1920-ųjų neogotikinis tiltas, kuris įtikinamai primena viduramžius. O iš mūsų kambario, esančio viename iš nedaugelio miesto aukštuminių pastatų, kas rytą mus pasitikdavo La Monumental bulių kovų arena – 1916 m. pastatyta bizantiško stiliaus arena, užimanti visą Eixample kvartalo kvartalą.

Valensija

Valensija po 1957 m. potvynio pakeitė upės vagą ir Turijos upės išdžiūvusią vagą pavertė parku, o vėliau joje ėmė kurti savo ateitį. Valensijoje gimusio Santjago Kalatravos suprojektuotas Menų ir mokslų miestas pranoko mano didelius lūkesčius: saulėlydžio metu vaikščiojau po Mokslo muziejaus baltomis betoninėmis arkomis, fotografavau „Hemisfèric“ – akies formos planetariumą, kuris 1998 m. atidarė šį kompleksą, ir toliau dirbau Princo Felipės muziejuje po „mėlynosios valandos“, kol Daria skaitė kavinėje.

Senamiestis neatsilieka nuo viso to betono. Vieną gyvą vakarą įsimenau kelią į „Plaza de la Virgen“ ir sugrįžau auštant, kai aikštė buvo plaunama. Šalia esančioje Valensijos katedroje šoninėje koplyčioje saugomas taurė, garbinama kaip Šventasis Gralis, o „Mercado Central“ turgus užima 8 000 kvadratinių metrų plotą, puoštą Art Nouveau stiliaus metalo dirbiniais ir vitražais. Prie pat vandens esančioje Juan Carlos I prieplaukoje vis dar jaučiasi „America’s Cup“ varžybų spindesys. Išsamus Valensijos kelionių gidas pateikia išsamią informaciją apie miestą.

Saragosa

Saragosa tapo mūsų kelionės po Ispaniją staigmena. Radau ją žemėlapyje, ieškodamas vietų po Barselonos, užsisakiau traukinį ir atsidūriau mieste, kuriame vyrauja plačios aikštės, visą naktį apšviesti pastatai, o auštant beveik nebuvo turistų. Viską apibendrina „Basílica del Pilar“: atviruką primenantis rėmelis su miesto pavadinimu, įkomponuotu į grindinį, saulėlydžio atspindys Ebro upėje ir šiltai apšviestas baroko stiliaus fasadas virš upės – kadras, dėl kurio mano batai pasidengė purvu. Pasak tradicijos, tai yra pirmoji bažnyčia, skirta Marijai.

Miesto pavadinimas kilęs iš „Caesaraugusta“, o jo istorijos sluoksniai tebėra matomi. La Seo katedra, pastatyta romėnų forumo ir mečetės vietoje, sujungia romanikos, gotikos, mudéjar, renesanso ir baroko stilius. Nuo Liūtų tilto vietiniai, grįždami namo iš darbo, stebi saulėlydį virš El Pilar. Aljafería rūmai – XI a. įtvirtinti islamo stiliaus rūmai, kuriuose dabar posėdžiauja Aragonijos parlamentas, – mane sužavėjo labiau nei bet kuris kitas pastatas, kurį buvau fotografavęs anksčiau; netgi jų gotikinis „Patio de San Martín“ kiemas stovėjo tuščias, o lankytojai skubėjo į maurų stiliaus sales. O „Fuente de la Hispanidad“ fontanas mane glumino, kol nugirdau ekskursijos grupės pokalbį: žiūrint iš tinkamo kampo, vanduo sudaro Lotynų Amerikos žemėlapį. Daugiau informacijos – Saragosos kelionių gide.

Maljorka

Maljorka dažnai juokaujama, kad ji yra septynioliktoji Vokietijos žemė, o mes į tai atsakėme, aplenkdami triukšmingą pietinę pakrantę ir nuvykdami į šiaurėje esančią Alcúdia – miestelį, kurio pavadinimas kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „kalvos“. Atlygis buvo saulėlydis virš Port d'Alcúdia, kai vanduo po kalnais virto skystu auksu. Kitu vakaru ten, kai kompozicijoje derindavau uostą ir kalnų viršūnes, prie promenados turėklo priėjo pora, norėdama padaryti asmenukę prieš saulėlydžio foną; jų kadras tapo mano kadru.

Palma verta apvažiuoti. La Seu katedra yra 121 metro ilgio ir 44 metro aukščio – tai gotikinis statinys, kurio statyba truko nuo 1229 iki 1601 metų, o pats Gaudí pertvarkė jos interjerą nuo 1901 metų iki tol, kol 1914 metais po ginčo pasitraukė iš projekto. Iš parko prie uosto galima į kadrą įtraukti katedrą šalia La Almudaina karališkųjų rūmų, kurie iki šiol yra oficiali Ispanijos karališkosios šeimos rezidencija. Išsamus Maljorkos kelionių gidas apima salą pagal sezonus.

Menorka

Menorka – tai sala, į kurią nuolat grįžtu: jau keturis kartus buvau ten kaip „PhotoPills“ fotografijos stovyklos instruktorius, ir tai dar ne pabaiga. Mūsų bazė – Cala Galdana, kurortinė įlanka, kurios gražiausią panoramą Daria ir aš atradome per neplanuotą žygį iš „Mirador Sa Punta“ apžvalgos aikštelės, esančios virš pušynų. Už dvidešimties minučių kelio pėsčiomis esanti Cala Mitjana atskleidžia nepaliestą Balearų spalvų paletę: turkio spalvą, baltą kalkakmenį, žalias pušis ir visiškai jokių patogumų.

Pakrantė nenustoja stebinti. „Pont d’en Gil“ – tai natūralus kalkakmeninis arkos formos uolų darinys, kurį iš pradžių klaidingai palaikiau senovinio uosto vartais. Ciutadelloje sutemose kartu su Albertu Drosu ir Elia Locardi vedžiau grupę link Castell de Sant Nicolau, o tada pastebėjau, kad visi peizažo fotografai nusileido ant uolų, o aš kadravau tvirtovę su savo žmona, laukiančia prie jos vartų. Aš nekeičiu peizažo fotografų į miesto peizažo fotografus.

Menorkos švyturiai

Menorkos savitumas labiausiai atsispindi jos švyturiuose. 1922 m. pastatytas Favàritxo švyturys, kurio bokštą puošia juoda spirale, stovi ant tamsaus skalūno, primenančio Mėnulio filmavimo aikštelę; kiekvieną kartą apsilankius čia man atsiveria vis kitokia kompozicija. Netoliese, Cap de Favàritx kalkakmenio pakrantė saulėlydžio metu man spindėjo rausva, o ant uolų buvo išsibarstę dar 39 fotografai.

Šiaurinis pakrantės ruožas priklauso Cavalleriai. Jos švyturys iškyla 94 metrus virš jūros, o jo fotografavimas saulėtekio metu priminė meditaciją. Kitą vakarą ten įžengiau į tamsų urvą kaip tik tuo metu, kai besileidžianti saulė kelioms sekundėms apšvietė jo sienas – pakankamai ilgai, kad iš švyturio vidaus, apgaubto šviesos spinduliu, pavyktų užfiksuoti vieną kadrą. Menorka yra labiausiai į rytus nutolęs Ispanijos taškas, todėl seminarų rytas ant šių uolų reiškia pirmąjį šalies saulėtekį, kurį pasiekiame užkopdami ant kyšulio visiškoje tamsoje.

Menorkos naktinis dangus

Menorka 2019 m. tapo „Starlight“ rezervatu, ir šis statusas yra pelnytas. Kadangi Viduržemio jūra izoliuoja salą nuo šviesos taršos, Paukščių Takas virš Favàritx miestelio driekiasi danguje pakankamai aiškiai, kad jį būtų galima matyti plika akimi. Mes vykstame gegužę, kai galaktikos centras yra aukščiausiai; net iš tokio kaimelio kaip Son Bou pakraščių galima fotografuoti Paukščių Taką virš miestelio šviesų.

Čia taip pat padariau savo pirmuosius žvaigždžių pėdsakus, nors ir sunkiai: mano fotoaparatas atsisakė automatiškai fotografuoti nustatytu intervalu, todėl aš skaičiavau iki 30 ir spaudžiau užraktą, vėl ir vėl, visą valandą. Nebuvo vietos klaidoms, o išlenktos linijos išėjo aiškios.

Peñíscola

Į Peñíscolą nuvykau dėl vieno vaizdo ir nesistengsiu to neigti. Naktį nuo paplūdimio apšviesta senamiesčio dalis iškyla iš jūros už šiaudinio skėčio – būtent dėl to vietiniai jį vadina „miestu jūroje“. Viršuje esanti Templierių pilis buvo pastatyta XIV a. sandūroje, o vėliau joje gyveno „Papa Luna“, antipopas Benediktas XIII; ant šių sienų buvo filmuojami tiek „El Cid“, tiek „Sostų karų“ epizodai.

Po tvirtovės sienomis senamiesčio gatvelėse viena po kitos išsirikiavusios spalvingos fasadų, suvenyrų parduotuvių ir žibintų šviesos apšviestos akmenimis grįstos gatvės. Mums čia lankantis, dauguma turistų buvo ispanai, atostogaujantys savo vasaros atostogų metu, todėl miestelis, įsikūręs „Costa del Azahar“ pakrantėje tarp Valensijos ir Barselonos, išliko ramus.

Tenerifė ir Teidės kalnas

3 715 metrų aukščio Teidė yra aukščiausias Ispanijos kalnas, o jo aukštikalnių plokščiakalnis primena kitą planetą; tokie filmai kaip „Beždžionių planeta“ jį naudojo kaip tokį. Norėdamas užfiksuoti ugnikalnio panoramą paskutiniuose dienos spinduliuose, sujungiau devynis vertikalius kadrus, o kabinamasis funikulierius, esantis ant šlaito, tarnavo kaip mastelio atskaitos taškas. Roques de García dieną išgelbėjo sustojimas tualete: išėjęs iš vienintelio plokščiakalnio viešbučio, pamačiau, kaip dangus užsidegė virš uolų formacijų, ir nubėgau atgal pasiimti trikojo, naudodamas tuščią taką kaip vedančiąją liniją.

Aukštis naudingas ir mokslui. 2 390 metrų aukštyje įsikūrusi Teidės observatorija, kurioje stovi teleskopas, atradęs pirmąją rudąją nykštukę, pavadintą „Teide 1“. Važiuodamas į viršų per Las Cañadas pagaliau pavyko užfiksuoti Teidės buglosą – trijų metrų aukščio augalą, kurį pavadinau „vaiduoklio gėle“, nes daugelį metų mačiau tik jo žiemos skeletus, išsiskiriančius prieš šlaitus ir La Gomeros siluetą.

Anagos kalnai

Tenerifės šiaurės rytuose slepiasi miškas, kuris tarsi atkeliavo iš praeities prieš 20 000 metų. Anagos kalnų laurisilva, įtraukta į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą, kadaise apėmė visą Pietų Europą; dabar vaikščiodamas po jį gali stebėti, kaip debesys slenka tarp medžių kamienų ties akimis. Mano mėgstamiausiame pėsčiųjų take nuo „Mirador Cruz del Carmen“ pastebėjau, kaip rūkas skaldė šviesą į matomus spindulius virš takelio, o samanoti laurų koridoriai nuolat prarydavo ir vėl išleisdavo saulę, kai debesys slinko per mišką aplink mus.

Kalnų keteros keliai atveria platesnius vaizdus. Važiuodami link pakrantės sustojome, kai saulės spinduliai vijosi debesis per Anagos slėnius, o nusileidimas baigiasi Benijo paplūdimyje – 300 metrų juodo vulkaninio smėlio ruože, kur Atlanto vandenynas draudžia maudytis, bet džiugina fotoaparatų objektyvus. Tagananos kaimelis, į kurį veda kelias su 180 laipsnių posūkiais, man atrodė kaip atokūs kaimai Peru kalnuose, o ne Ispanijoje.

Santa Cruz ir La Laguna

Tenerifės miestai turi savitą charakterį. Santa Kruze stovi Santiago Calatrava suprojektuotas „Auditorio de Tenerife“ pastatas, kurio baltos bangos formos siluetas išsirangęs tarp miesto ir Atlanto vandenyno; galėčiau visą dieną vaikščioti aplink jį ieškodamas įdomių kadrų, o šis pastatas netgi puikuojasi Ispanijos pašto ženkluose ir euro monetose. Ramesnis rytas mus atvedė į Švč. Mergelės Afrikos turgų, kur niekas neskuba, o žolelės ir gėlės kvepia kolonijinio stiliaus kiemeliuose. Palei pakrantę, Kandelarijoje, šalia bazilikos stovinti balta koplyčia ryškiai išsiskyrė saulės šviesoje prieš juodas uolas ir virš kalnų kylančią audrą – šiame miestelyje Švč. Mergelė yra Kanarų salų globėja.

San Cristóbal de La Laguna, buvusi salos sostinė, yra ramesnė ir labiau alsuoja istorija. Galite užlipti į Iglesia de la Concepción bokštą ir pasigrožėti senamiesčio vaizdu. Nuo Anagos aukštumų Las Teresitas pasigiria retu auksiniu smėliu, kurį sala atsivežė iš Sacharos. O Bajamaro potvynių baseinuose tėvas pakėlė sūnų virš galvos, kai už jų nugriaudėjo banga – tai vienas kadrų iš mūsų vestuvių metinių, kurio aš niekada nebūčiau galėjęs suplanuoti.

Fotografavimas Ispanijoje

Ispanijoje aš ne tik fotografuoju, bet ir mokau fotografijos. „PhotoPills“ stovykloje Menorcoje vedu dirbtuves ant uolų ir paplūdimių, kuriuose ir pats nuolat mokausi: šviesos tapyba su šokėja man buvo naujiena, kol Eric Paré ir Kim Henry ją pademonstravo šaltą, ramią naktį – judančiu vamzdeliu ore už jos nupiešdami figūras.

Šiame amate apdovanojamas apgalvumas. „Teide“ apžvalgos aikštelėje „Mirador Cruz del Carmen“ praleidau pusvalandį su trikoju ir „tilt-shift“ objektyvu, kad palisadoje nebūtų žmonių, o linijos būtų tobulai tiesios, o debesų jūra plūstų prie vulkano papėdės. Tą patį kantrumą parodžiau fotografuodamas 30 vienas ant kito sudėtų kadrų Madrido Karališkajame rūmuose ir valandą trukusią 30 sekundžių ekspozicijų seriją po Menorkos žvaigždėmis. Objektai stovi nejudėdami; darbas – tai laukimas.

Kada apsilankyti Ispanijoje

Ispanijoje gyvenama pagal daugiau nei vieną kalendorių. Miestus geriausia fotografuoti ne pačiame vasaros įkarštyje: Madridą fotografavome vasario mėnesį, kai temperatūra buvo kaip vėlyvą pavasarį, o Saragosos paminklai visus metus apšviečiami visą naktį, nors auštant aikštės būna tuščios. Liepa ir rugpjūtis atneša tikrą karštį šalies viduje ir perpildytus paplūdimius prie kiekvienos pakrantės.

Salose sezonai yra atvirkštiniai. Mes lankomės Tenerifėje lapkričio mėnesį ir žiemą, kai Anagos drėgnasis miškas atrodo gražiausiai, o Teidės plokščiakalnis vis dar džiugina aiškiu saulėlydžiu. Menorka pasiekia savo aukščiausią populiarumą du kartus: vasarą dėl kalų ir gegužės mėnesį dėl Paukščių Tako sezono, kai „PhotoPills“ stovykla suburia fotografus iš viso pasaulio. Teidė nuo 2007 m. įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, o jos aukštasis plokščiakalnis išlieka fotogeniškas kiekvieną mėnesį; prieš važiuodami į viršų, patikrinkite observatorijos internetinę kamerą, nes viršūnėje vyrauja savitas oras.

Dažnai užduodami klausimai