Anagos kalnai, dėl laurų miško medžių formų, mums sukėlė jausmą, tarsi būtume atsidūrę viduryje miško iš Grimmo pasakos „Raudonkepurė“. Kitą kartą atsidūrėme mažame, nuošaliame kaimelyje, kuris driekiasi per visžalius kalnų šlaitus ir atrodė beveik kaip senovės majų civilizacija.
Tai įvyko vos po to, kai mus apsupo vandens lašai, pakilę iš stiprių Atlanto vandenyno bangų, smogusių į milžiniškas uolas salos šiaurinėje pakrantėje. Ir visa tai po to, kai pamatėme tik nedidelę dalį šio kalnų grandinės.
Anagos kalnai – pasivaikščiojimas debesyse
Ar kada nors svajojote patekti į debesų mišką? Žinote, kaip filmuose, kai staiga džiungles apgaubia rūkas, o herojus stebi kiekvieną šešėlį tarp medžių? Mes visada manėme, kad norint rasti tokį mišką, reikia keliauti bent jau į Pietų Ameriką. Kaip nustebome, kai paaiškėjo, kad mūsų kelių valandų pasivaikščiojimas Anagos kalnuose, esančiuose Tenerifės šiaurėje, bus tarsi pasivaikščiojimas debesyse, kurios dingsta ir vėl atsiranda vos papūstus vėjui.
Kelionę į Anagos kalnus planavome jau kurį laiką, ieškodami takų ir vietų, kurias galėtume aplankyti. Žiema nėra geriausias laikas ten eiti, jei neturite gerų žinių apie takus, kurie gali būti purvini ir statūs. Įkvėpti laurų miško nuotraukų, kuris atrodo kaip miškas iš Grimmo pasakos „Raudonkepurė“, radome pėsčiųjų taką, kuris mus nuves į tokią pasaką.
Anagos teritorija priklauso UNESCO Pasauliniam biosferos rezervatų tinklui. Ši teritorija susiformavo prieš 7–9 milijonus metų po ugnikalnio išsiveržimo. Šios vietos ypatumas – laurų miškas, kuris susiformavo prieš milijonus metų Gondvanos superkontinente, ir pasaulyje liko tik keletas tokių vietų. Šiandien čia gyvena įvairūs endeminiai gyvūnai ir augalai.
Ten keliai yra išskirtiniai, kaip ir pati istorija. Pramogos prasideda, kai pasukate į pėsčiųjų takus ir lipate į tas kalnas. Anagos kalnai aukščiausiose vietose siekia 600 m virš jūros lygio, todėl manėme, kad keletą valandų pasivaikščioti nebus didelis iššūkis, net jei oro sąlygos nėra optimalios. Aplikacijoje radome keletą pėsčiųjų maršrutų ir buvome gerai pasiruošę su trekingo batais bei lietpalčiais.
Pradėjome vietoje, vadinamoje Vega de la Mercedes, kuri iš pradžių atrodė kaip bet kuris Europos miškas. Tačiau kuo giliau takas vedė mus į kalnus, tuo daugiau fantastiškų formų medžių atsivėrė prieš mūsų akis. Išlenkti kamienai ir nuleisti šakos kėlė įspūdį, kad jie yra tūkstančių metų senumo. Kažkuriuo momentu pastebėjome, kad mus apsupo rūkas, vos prieš tai girdėję vėjo švilpimą medžių viršūnėse ir buvę saulės šviesoje. Tai nebuvo rūkas – mes vaikščiojome debesyse! Nico buvo taip sužavėtas šiuo gamtos stebuklu, kad beveik valandą praleidome tiesiog fotografuodami takus, atsirandančius ir išnykstančius debesyse.
Kiekvieną valandą atradome naujų miškų rūšių, naujų vaizdų į kalnus ir naujų augalų. Tačiau adrenalino antplūdį patyrėme ne tik dėl gamtos, bet ir dėl kelių nelaimių. Eiti žemyn ar lipti stačiais takais kartais būna sudėtinga, jei žemė nuolat drėgna.
Vienu metu mums kilo „puiki“ mintis sutrumpinti kelią į miestelį, kur palikome automobilį, ir pasinaudoti mūsų programėlės pasiūlytu trumpesniu keliu. Nepamename, kad gyvenime būtume ėję staigesniu šlaitu nei šis – teko leistis žemyn naudodamiesi kojomis ir rankomis. Galiausiai abu nusileidome slidėdami su sunkiomis fotoaparatų kuprinėmis ant pečių. Laimei, mums pavyko sustoti prieš pat bedugnę ir nė vienas iš Nico įrangos daiktų nebuvo sugadintas. Žvilgsnis žemyn įtikino mus lipti atgal ir rinktis gana ilgą, bet daug saugesnį kelią.
Pasiekę miestelį apačioje, turėjome pasijuokti iš savęs. Atrodėme tarsi ką tik išlipę iš purvo vonios. Bet kas buvo dar blogiau – po kelių valandų ėjimo buvome alkani. Taigi galiausiai turėjome eiti į šio miestelio restoraną, o atrodėme ne pernelyg, hmm… reprezentatyviai. Nepaisant sudėtingų takų, buvome taip sužavėti šio vietovės grožiu ir gamtos įvairove, kad nusprendėme čia grįžti dar ne kartą – bent jau kai išeisime į pensiją.
Benijo/La Roca ir Taganana miestelis
Kitą dieną mus viliojo atrasti šiaurinę Anaga kalnų dalį. Buvo viena ypatinga vieta, kurią Daria norėjo aplankyti, vadinama „Taganana“. Ji šiek tiek primena majų civilizacijos miestelį, įsikūrusį tarp visžalių kalnų. Ryškių spalvų kvadratinių namų sienos ryškiai kontrastavo su tamsiai žaliais ir pilkais kalnais.
Tai buvo ne tik izoliuotos vietos įspūdis – ją buvo sunku pasiekti. Norėdami pamatyti šį kaimą, turėjome važiuoti beveik vien kalnų keliu, kuris buvo toks vingiuotas, kad kartais per kelis kilometrus kelis kartus pasisukdavo į kairę arba į dešinę 180 laipsnių kampu. Bet tai buvo verta. Šios vietos ramybė ir didybė nuramino mūsų nervus po šios beprotiškos kelionės aukštyn ir žemyn.
Beveik už šio kaimelio buvo Benijo paplūdimys ir La Roca. Vieta, apie kurią Nico svajojo savo fotografijos vizijoje. Tai Tenerifės šiaurinis krantas. Ten staiga baigiasi kalnų šlaitai ir dominuoja virš juodos smėlio (vulkano liekanų) paplūdimio. Tačiau labiausiai mus žavėjo milžiniški uolų, kurios iškilo iš vandenyno prieš mūsų akis, kai nusileidome laiptais nuo kalvos iki kranto.
Didžiulės bangos trankėsi į jas, palikdamos ore vandens perlus. Dėl triukšmo turėjome šaukti, kad vienas kitą išgirstume, ir negalėjome įsivaizduoti, kaip čia kas nors galėtų plaukti… Tačiau Nico tai buvo fotografijos rojus ir naujas iššūkis, nes anksčiau jis nebuvo padaręs tiek daug kadrų iš tokio uolėto kranto, kur vanduo tiesiog purslavo priešais objektyvą.
Anagos kalnai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių mes įsimylėjome Tenerifę. Tokia laukinė, senovinė gamta, susieta su vaizdais į vaizdingus kaimelius, primenančius senovines Pietų Amerikos kultūras, kas keletą kilometrų, kuriuos nuvažiuodavome automobiliu ar nueidavome pėsčiomis, atimdavo mums kvapą. Keliai Anagos kalnuose kartais mums sukeldavo šiek tiek galvos svaigimą, bet jie taip pat buvo nuotykis. Tačiau labiausiai mus sužavėjo ramybės jausmas, artumas gamtai ir jos ištakoms.
