Juodkalnija įsikūrusi Adrijos jūros pakrantėje Pietryčių Europoje, tarp Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Kosovo ir Albanijos. 2006 m. ji paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir iki šiol nėra Europos Sąjungos narė, nors euras yra de facto šalies valiuta. Sostinė yra Podgorica, kultūrinis ir turizmo centras – Kotoro įlankoje esantis Kotoro miestas, apsuptas sienų, o šalies viduryje vyrauja Dinaro Alpės, kurių viršūnės Durmitoro ir Prokletije kalnų grandinėse siekia daugiau nei 2 500 metrų.
Kotoro įlanka
Atvykome Naujųjų Metų išvakarėse. Iš pradžių planavome šventes praleisti su draugais Podgoricoje ir grįžti lėktuvu į Berlyną, tačiau likus kelioms dienoms iki skrydžio supratome, kad, jei grįžimą atidėsime 48 valandoms, pagaliau galėsime nuvažiuoti iki Kotoro. Kelionė suskirstyta į dvi dalis: trys dienos sostinėje, po to dvi – įlankoje.
Kotoro įlanka vietos gyventojų vadinama Boka, „Įlanka“. Ji driekiasi 28 kilometrus į žemyną nuo Adrijos jūros, apsupta dviejų Dinarų Alpių kalnų grandinių. Žmonės dažnai ją apibūdina kaip fiordą, o tai geologiškai neteisinga (tai yra užtvindytas upės kanjonas), tačiau vizualiai pakankamai tikslu, kad palyginimas prigytų. Įlanka kartu su aplinkinėmis gyvenvietėmis nuo 1979 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip Kotoro gamtos ir kultūrinis-istorinis regionas.
Krantinėje išsirikiavę senamiesčiai, kuriuose neturėjome laiko pasivaikščioti: Risan, Tivat, Perast, Prčanj, Herceg Novi. Kiekvienas iš jų – nedidelis uostas su savomis Venecijos laikų bažnyčiomis ir rūmais. Mes apsistojome Kotoro sienų viduje ir fotografavome įlanką iš viršaus. Po kelerių metų, peržiūrėdamas nuotraukas, radau saulėlydžio panoramą, padarytą nuo viršutinių pylimų, kurios tuo metu niekada neapdorojau. Šis kadras yra nuotrauka šio gido viršuje.
Kotoras
Kotoras – tai viduramžių uostamiestis, apsuptas sienų, įsikūręs įlankos gale. Pirmą kartą miestas paminėtas raštuose 168 m. pr. m. e., kai jis priklausė Romos Dalmatijos provincijai, o nuo to laiko Senamiestis buvo valdomas bizantinių, venecijiečių, osmanų, Habsburgų ir Napoleono. Kiekvienas istorijos etapas paliko matomų pėdsakų: vartus, bažnyčią, sienos atkarpą.
Fotografams pagrindinis patyrimas yra kopimas į San Giovanni pilį ant Šv. Jono kalno, tačiau senamiestis gatvių lygyje taip pat vertas ankstyvo ryto apsilankymo. Katės yra miesto identiteto dalis (kiekviena suvenyrų parduotuvė parduoda jų atvirukus), o mažos aikštės tarp bažnyčių ir rūmų visiškai ištuštėja valandą prieš saulėtekį. Norėdami giliau pažinti gatves, vartus, aikštes ir pylimus, peržiūrėkite mūsų specialų Kotoro maršrutą.
Pirmasis kadras, kurio čia siekiau, buvo dienos šviesos panorama, užfiksuota pusiaukelėje į viršų – vaizdas, kurį nešiojau galvoje nuo 2015 metų, kai pamačiau Elia Locardi versiją to paties vaizdo. Kelionė iš Berlyno yra ilga ir nepatogi, todėl man prireikė Naujųjų metų kelionės aplinkkeliu per Podgoricą, kad pagaliau ten patekčiau.
Senamiestyje yra trys vartai: Jūros vartai (pagrindinis įėjimas, pastatytas 1555 m. Venecijos valdymo laikotarpiu), Šiaurės vartai ir didesni Pietų vartai. Šiaurės vartai buvo pastatyti XVI a. siekiant įamžinti Kotoro pergalę prieš Osmanų imperijos admirolą Hayreddiną Barbarossą, ir jie puikiai išsilaikė iki šiol. Šalia jų esančia siena vis dar teka turkio spalvos vandens griovys.
Aš nufotografavau vartus prie upės aušros metu iš slėnio po Šv. Jono kalnu, pusvalandį prieš saulėtekį. Ši vieta buvo pasirinkta, nes iš čia atsiveria puikus vaizdas į Kotoro tvirtovę, esančią ant šlaito virš vartų. Po fotografavimo Daria ir aš užlipome ant pačių sienų ir apėjome visą ratą, o tai yra ta Kotoro dalis, kurią dauguma lankytojų praleidžia.
Antrasis Naujųjų metų kadras buvo užfiksuotas tiesiai priešais Jūros vartus, kur vis dar švietė šventinės lemputės, o gatvės buvo tuščios. Jūros vartai Naujųjų metų rytą – tai ramesnis vaizdas nei kopimas į tvirtovę, tačiau būtent jis puikiai atspindi, kodėl žiemos kelionė į Kotorą taip skiriasi nuo vasaros kelionės.
Šv. Trifono katedra Kotore
Šv. Trifono katedra buvo pašventinta 1166 m. Senesnėje bažnyčioje, stovėjusioje toje pačioje vietoje, šventojo palaikai buvo saugomi nuo X a., o vietiniai gyventojai iki šiol laiko Trifoną Kotoro globėju ir gynėju. Dabartinis romaninio stiliaus fasadas ir dvigubi bokštai yra trečioji arba ketvirtoji pastato versija, nes per šimtmečius katedrą ne kartą nuniokojo žemės drebėjimai.
Prie bažnyčios atvykome porą dienų po Naujųjų metų, todėl, kai fotografavau, aplinkinius pastatus vis dar puošė šventinės lemputės. Aikštė priešais katedrą išklota šviesiu marmuru, o auštant akmenys atspindi pakankamai šviesos, kad būtų galima aiškiai matyti dar prieš saulė visiškai pakylant. Neturėjau laiko užlipti į pačią katedros bokštą, ko dabar gailiuosi. Kitą kartą.
Kotoro tvirtovė Juodkalnijoje
Dauguma fotografų čia atvyksta būtent dėl tvirtovės komplekso, esančio ant Šv. Jono kalno. Bokštai, pylimai ir viršūnėje stovinti San Giovanni pilis kartu sudaro vieną iš geriausiai išsilaikiusių viduramžių gynybinių sistemų Adrijos jūros regione. Ši vieta buvo apgyvendinta dar nuo ilyrų laikų, imperatorius Justianas I VI a. atstatė įtvirtinimus, o vėlyvuoju viduramžių laikotarpiu juos išplėtė venecijiečiai.
Kopimas – tai maždaug 1300 laiptų iki maždaug 1200 metrų virš įlankos. Kai kurios kelio atkarpos yra iš dalies sunaikintos, vietomis saugomos sienos yra nugriuvusios, o 1979 m. žemės drebėjimas paliko žalą, kuri vis dar matoma kylant į viršų. Kylant į viršų pastebėjau dienos kompoziciją, kurią sudarė griuvėsiai pylimai, tapę savotiška rėmu: akmuo, dangus ir įlanka, nusileidžianti į dešinę.
Per dvi dienas užlipau du kartus: vieną kartą dėl dienos šviesos rėmo, kitą kartą – kad palaukčiau mėlynosios valandos. Antrojo užlipimo metu Daria bėgiojo aukštyn ir žemyn viršutiniais laiptais, kad nesušaltų, o aš laikiau poziciją su fotoaparatu. Buvo sausio mėnuo, o vėjas nuo įlankos peršaldė viską, ką atsivežėme iš Berlyno žiemos.
Pagrindinį komplekso vaizdą nufotografavau iš slėnio naudodamas teleobjektyvą – San Giovanni pilį iš apačios, laukdamas, kol vėlyva saulė apšvies viršutinius bokštus. Pirmąją mūsų viešnagės popietę, kai virš įlankos ritosi žemi lietaus debesys, užfiksavau kitokį to paties objekto vaizdą: pilį, paskendusią debesyse, o viršutinės sienos pusiau pasislėpė už debesų.
Kotoro įlanka naktį Juodkalnijoje
Nuotrauka, kurios siekiau iš viršaus, buvo įlanka „mėlynojoje valandoje“. Antrą vakarą, kai saulė jau buvo nusileidusi, man pavyko ją užfiksuoti. Po kelerių metų, peržiūrėdamas nuotraukas grįžimo namo kelyje, radau kadrą, padarytą iš tos pačios vietos, kurio tuomet nebuvau apdorojęs – dangus jame buvo visiškai apšviestas paskutinių saulės spindulių. Tai ir yra nuotrauka, esanti šio vadovo viršuje.
Naktinė versija yra visiškai savita. Apšviesta pakrantė po sutemų atrodo beveik taip pat kaip ir dienos šviesos panorama, išskyrus tai, kad dabar įlankos geometriją atkuria šviesos šaltiniai palei vandens liniją. Tas pats vaizdas, keturios valandos laukimo, visiškai kitokia nuotrauka.
Podgorica
Podgorica yra mažiausia Europos sostinė, kurioje mums teko apsilankyti. Metropolinėje zonoje gyvena maždaug 150 000 žmonių, o savo mastu miestas labiau primena Vokietijos regioninį apskrities centrą nei Europos sostinę. Slėnį apjuosia tamsus Juodkalnijos kalnų kontūras, kuris atsispindi beveik kiekviename plačiame miesto panoramos kadre, įskaitant ir modernistinį miesto vaizdą iš paukščio skrydžio, kurį užfiksavau antrąją popietę.
Tai, kas mums labiausiai įstrigo apie Podgoricą, buvo žmonės. Antrą kelionės dieną draugas mums priminė 2013 m. įvykį: maždaug 40 kilometrų nuo miesto avariją patyrė rumunų autobusas, ir tiek daug gyventojų atvyko duoti kraujo į vietines ligonines, kad gydytojai turėjo prašyti žmonių nebeateiti. Nuo tada Daria ir aš, lygindami, kaip nepažįstami žmonės elgiasi su mumis kitose šalyse, tokį šiltumą apibūdiname fraze „tai kaip Juodkalnijoje“.
Kristaus Prisikėlimo katedra
Kristaus Prisikėlimo katedra (Saborni Hram Hristovog Vaskrsenja) yra žymiausias religinis pastatas Podgoricoje. Iš išorės ji pakankamai tiksliai atkartoja bizantinį stilių, todėl iš pirmo žvilgsnio maniau, kad ji yra bent šimtmetį sena, galbūt pastatyta tuo pačiu metu kaip ir Šv. Trifono bažnyčia Kotore. Tačiau statybos iš tiesų prasidėjo 1993 m. ir baigėsi 2013 m.
Prisikėlimo katedros vidus išduoda pastato tikrąją prigimtį. Freskos iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip įprasti vėlyvosios bizantinės dailės kūriniai, kol nepradedi įdėmiai nagrinėti figūrų. Vienoje iš sienų tapybų pavaizduoti Marksas, Engelsas ir Titas pragare. Kai šis detalė įsimenama, visa likusi ikonografija įgauna naują prasmę: tai yra 21-ojo amžiaus bažnyčia, atspindinti naujausią Juodkalnijos istoriją, apsirengusi viduramžių drabužiais. Šis efektas gyvai atrodo nerimą keliantis, o manau, kad būtent to ir siekta.
Tūkstantmečio tiltas Juodkalnijoje
Tiltas su atraminiais lynais per Moraką – tai modernus Podgoricos panoramos akcentas. Šis pėsčiųjų ir automobilių tiltas, žinomas kaip „Tūkstantmečio tiltas“, atidarytas 2005 m. ir iki šiol yra dažniausiai fotografuojamas šiuolaikinis miesto statinys. Linai yra šviesiai pilkos spalvos, atraminiai stulpai – balti, o prieš tamsų kalnų foną visas tiltas atrodo kaip aiški grafinė linija.
Aš jį nufotografavau nuo upės kranto, o miesto centras liko fone. Nuotrauka labiau primena peizažą nei miesto vaizdą, nes Podgoricos panoramos linija yra žema: kalnai užima didžiąją dalį viršutinės kadro pusės. Kontrastas nuotraukoje yra tikrasis objektas. Vienoje pusėje – komunistinės eros bokštai, kitoje – modernūs gyvenamieji namai, o tarp jų – XXI a. tiltas. Tai glaudžiausias miesto apibendrinimas, kurį man pavyko sutalpinti viename kadre.
Vladimiro Vysockio paminklas
Prie upės kranto, netoli tilto, stovi bronzinė Vladimiro Vysockio, 1980 m. mirusio rusų poeto, dainininko ir aktoriaus, statula. Vysockis niekada negyveno Juodkalnijoje, tačiau apie šią šalį parašė žinomą eilutę: „Šiame gyvenime gailiuosi, kad neturiu dviejų šaknų ir negaliu pavadinti Juodkalnijos savo antrąja tėvyne.“ Podgoricoje pačioje miesto teritorijoje yra labai nedaug paminklų. Tai, kad vienas iš jų skirtas rusų kalba rašiusiam poetui, rodo, kaip rimtai juos vertino Juodkalnijos gyventojai.
Kompozicija yra tokia pat tiesioginė kaip ir jos prasmė. Bronzinė figūra ant geltono fono upės pakrantės parke, o už jos iškilę balti Tūkstantmečio tilto atraminiai stulpai. Nuotrauką padariau saulėtą gruodžio pabaigos popietę.
Laikrodžio bokštas (Sahat Kula) Podgoricoje
XVII a. Osmanų laikrodžio bokštas, juodkalniečių kalba vadinamas „Sahat Kula“, pastatytas Osmanų imperijos laikais ir yra vienas seniausių išlikusių miesto statinių. Šiuo metu bokštas yra teisiškai saugomas kaip kultūros paminklas. XIX a. pabaigoje bokšto viršūnėje buvo įrengtas kryžius, simbolizuojantis miesto perėjimą iš Osmanų imperijos valdymo į krikščionišką Juodkalnijos valdymą, tačiau iš mano fotografavimo kampo man nepavyko jo įtraukti į kadrą.
Podgoricos senamiestyje mane nustebino tai, kaip jis buvo gyvenamasis. Išėjęs iš bokšto, greitai pasijunti tarp žemių namų ir siaurų gatvelių. Tiesiai už bokšto yra restoranas „Pod Volat“, kuris tapo mūsų nuolatine pietų vieta. Gausūs Juodkalnijos mėsos patiekalai, priimtinos kainos, jokio dirbtinumo. Verta apsilankyti, jei valgote mėsą.
Trumpas pasivaikščiojimas iš miesto centro atves jus į Goricos kalną (juodkalniečių kalba „Gorica“ reiškia „mažas kalnas“, o „Pod-gorica“ – „po mažu kalnu“, iš čia ir kilęs sostinės pavadinimas). Viršūnėje, virš Podgoricos, stovi nedidelė stačiatikių koplyčia – Šv. Jurgio bažnyčia, seniausia miesto bažnyčia, kurios statybos data daugumos šaltinių duomenimis siekia IX–XI a. Mums apsilankius bažnyčia buvo uždaryta, todėl pasivaikščiojome aplink ją esančiose kapinėse. Antkapiai buvo tiek apgadinti, kad užrašai buvo iš dalies neįskaitomi.
Ką šis vadovas neapima
Juodkalnija yra nedidelė (maždaug pusė Belgijos ploto), tačiau šioje teritorijoje telpa daugiau kraštovaizdžio įvairovės, nei galima būtų tikėtis pagal jos dydį, o didžioji dalis to šiame vadove nepateikta. Nefotografavome Durmitoro nacionalinio parko šiaurėje, Taros kanjono (pagal kai kuriuos vertinimus giliausio Europoje), Lovčeno kalno virš Kotoro, taip pat pakrantės miestelių į pietus nuo įlankos: Budvos, Sveti Stefano, Ulcinjo ir Skadaros ežero regiono. Taip pat praleidome kitas UNESCO įtrauktas gyvenvietes aplink pat Kotoro įlanką: Perastą, Prčanją, Risaną, Tivatą, Herceg Novį.
Kelionė truko keturias dienas. Ši šalis verta trijų savaičių. Čia pateikiame išsamų dviejų miestų aprašymą, o ne išsamų sąrašą. Kai grįšime, pradėsime nuo tų regionų, kurių trūksta.
Kada apsilankyti Juodkalnijoje
Pakrantė yra Viduržemio jūros tipo, o rugpjūtis – karščiausias ir judriausias mėnuo. Mes čia lankėmės gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje ir nustatėme, kad tai beveik idealios sąlygos fotografuoti: tuščios Kotoro gatvės, vis dar nepašalintos šventinės lemputės ir žema žiemos saulė, kuri gražiai apšviečia akmeninius fasadus. Žiemos trūkumas yra tas, kad kai kurios Kotoro tvirtovės tako viršutinės atkarpos gali būti slidžios, todėl lipant reikia būti atsargesniems.
Gegužė, birželis ir rugsėjis yra populiariausi tarpsezoniniai mėnesiai. Įlanka yra pakankamai šilta maudytis, galima pasiekti kalnus šalies viduje, o Kotoras dar nėra užpildytas vasaros sezono kruizinių laivų minios. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais pakrantė yra perpildyta. Tuo tarpu kalnų vidurys tuo metu yra labiausiai tinkamas lankymui.
Maistas ir gėrimai Juodkalnijoje
Juodkalnijos virtuvė apjungia Balkanų ir Viduržemio jūros regiono tradicijas. Pajūryje galite rasti ant grotelių keptos žuvies, aštuonkojų, „Njeguši“ prosciutto (rūkytos kiaulienos kumpio, brandinto to paties pavadinimo kalnų kaimelyje) ir tiršto vietinio sūrio. Vidurio Juodkalnijoje, Podgoricoje, meniu dominuoja ant grotelių kepta mėsa, „ćevapi“, „pljeskavica“ ir troškiniai, pavyzdžiui, „japrak“. „Pod Volat“ už Laikrodžio bokšto yra Podgoricos mėsos restoranas, į kurį mes nuolat grįždavome.
Kalbant apie gėrimus, šalyje gaminamas neblogas raudonas vynas iš vietinės Vranac veislės vynuogių, o rakija (vietos gyventojų vadinama loza) yra visur. Valiuta yra euras, nors Juodkalnija nėra euro zonos ar ES narė, o tai palengvina keliones iš bet kurios kitos Europos vietos.
Dažnai užduodami klausimai
Koks metų laikas yra geriausias apsilankyti Juodkalnijoje?
Gegužė, birželis ir rugsėjis – tai geriausias laikas, kai suderinamas šiltas oras, prieinami kalnai ir vis dar patogus vaikščiojimui Kotoras. Liepa ir rugpjūtis pakrantėje būna karšti ir gausu žmonių, ypač kai uoste stovi kruiziniai laivai. Gruodžio pabaiga ir sausio pradžia Kotore yra ramios ir puikiai tinka fotografavimui, nors kai kurie viršutinės tvirtovės takai žiemą būna slidūs.
Kiek dienų reikia praleisti Juodkalnijoje?
Per keturias dienas ramiai apžiūrėsite Kotorą ir Podgoricą, skirdami po dvi dienas kiekvienam miestui. Per septynias–dešimt dienų galėsite aplankyti Durmitoro nacionalinį parką, Lovćeną ir pietinę pakrantę aplink Sveti Stefaną bei Budvą. Dvi savaitės būtų labiau tinkamas laikas: šalyje nedidelėje teritorijoje yra daugiau įvairių kraštovaizdžių, nei rodo žemėlapis.
Ar Juodkalnija priklauso Europos Sąjungai?
Ne. Juodkalnija yra ES narystės kandidatė, derybos vyksta, tačiau šiuo metu ji nėra valstybė narė. Šalis de facto naudoja eurą kaip savo valiutą, todėl keliauti iš kitų Europos šalių yra paprasta. Kertant sieną iš Kroatijos arba Bosnijos ir Hercegovinos vis dar taikomi pasienio patikrinimai.
Kaip nuvykti iš Podgoricos į Kotorą?
Automobiliu kelionė trunka apie 90 minučių važiuojant E80 greitkeliu per kalnus, o nusileidžiant link įlankos atsiveria nuostabūs vaizdai. Autobusu tas pats maršrutas trunka apie dvi valandas, o autobusai iš Podgoricos centrinės autobusų stoties važiuoja dažnai. Tiesioginio traukinio nėra. Mes važiavome automobiliu Naujųjų metų kelionėje ir pastebėjome, kad žiemą kelias yra laisvas.
Ar Kotoro įlanka iš tiesų yra fiordas?
Geologiškai – ne. Įlanka yra užtvindytas upės kanjonas (ria), o ne ledyninis fiordas. Vizualus įspūdis, kurį sukelia stačios kalnų sienos, krentančios į gilų vandenį, vis dėlto pakankamai primena Norvegijos fiordą, todėl šis palyginimas įsitvirtino turizmo reklaminėje medžiagoje. Kotoro įlanka ir jos apylinkės nuo 1979 m. yra įtrauktos į UNESCO sąrašą.
Ar kopimas į Kotoro tvirtovę yra sudėtingas?
Taip, sunkesnis nei rodo nuotraukos. Takas susideda iš maždaug 1 300 laiptų, vedančių į maždaug 1 200 metrų aukštį virš įlankos. Kai kurios atkarpos yra iš dalies apgadintos, vietomis trūksta apsauginių sienelių, o paviršius nelygus. Apsirenkite tinkama avalyne, pasiimkite vandens ir išeikite anksti, kad išvengtumėte karščio ir minios. Vaizdas iš viršaus pateisina kopimą bet kuriuo metų laiku.
Ar Podgorica verta aplankyti fotografui?
Podgorica yra nedidelis miestas, kuriam užtenka dviejų dienų, o ne penkių. Pagrindiniai vaizdai – Kristaus Prisikėlimo katedra (modernaus bizantinio stiliaus, su nuostabiais freskomis viduje), Tūkstantmečio tiltas per Moracą ir Laikrodžio bokštas senamiestyje. Pagrindinis miesto privalumas yra tai, ko nematote nuotraukose, – tai, kaip svetingi yra jo gyventojai.
Kokia valiuta naudojama Juodkalnijoje?
Euras, nors Juodkalnija nėra Europos Sąjungos ar oficialios euro zonos narė. Šalis 1999 m. įvedė Vokietijos markę, o 2002 m. kartu su oficialiomis euro zonos narėmis perėjo prie euro. Kortelės plačiai priimamos Kotore ir Podgoricos centre; grynieji pinigai labiau praverčia mažesniuose kaimuose ir kalnų perėjimuose.
