Bavarija – pagal plotą didžiausia Vokietijos žemė, esanti šalies pietryčiuose ir ribojasi su Austrija bei Čekija. Jos sostinė – Miunchenas. Šios žemės teritorija apima Alpių viršukalnes pietuose, Dunojaus slėnį viduryje ir Frankonijos kalvas šiaurėje; čia matoma katalikų baroko tradicija, atsispindinti piligrimų bažnyčiose, vienuolynuose ir karaliaus Liudviko II pilyse.
Miunchenas
Marienplatz yra Miuncheno centras nuo 1158 metų. Iš pradžių tai buvo Schrannenplatz – grūdų turgus, o vėliau pervadintas Mariensäule garbei, nes Mergelė Marija yra Bavarijos globėja. Į aikštę atsiveria Naujoji rotušė, o jos viduryje stovi kolona su Marijos statula viršuje. Gruodžio mėnesį Christkindlmarkt užpildo šią erdvę medinėmis prekybos palapinėmis, glühwein garu ir tokia minios gausa, kurią galima priimti arba vengti.
Išsamus pasivaikščiojimas po senamiestį užtrunka visą dieną. Dauguma pagrindinių lankytinų vietų yra 20 minučių pėsčiomis nuo Marienplatz, o aplink esančiuose restoranuose Bavarijos virtuvė yra autentiškiausia: Weisswurst su saldžia garstyčia, Schweinebraten, veido dydžio pretzeliai.
Bavarijos valstybinė opera
Per „Residenz“ kvartalą driekiasi Maksas-Juozapas aikštė (Max-Joseph-Platz), kurios rytinėje pusėje stovi Bavarijos valstybinė opera. Aikštės centre esantis Maksas Juozapo paminklas buvo sukurtas skulptoriaus Kristiano Danielio Raucho 1826–1835 m. siekiant pagerbti karalių, kuris Bavarijai suteikė pirmąją konstituciją.
Operos teatrą fotografavau ramioje valandoje prieš saulėtekį, kai dar švietė mėnulis, o akmenimis grįstos gatvės buvo šaltos. Tokiu metu Miunchenas pasirodo tokiu, kokio dienos minios niekada nemato. Berlynas, priešingai, niekada taip tikrai nemiega. Šie du miestai yra priešingi vokiečių temperamento poliai: vienas įtemptas ir modernus, kitas iškilmingas ir lėtas.
Teisingumo rūmai
Teisingumo rūmai, esantys senamiesčio vakariniame pakraštyje, buvo pastatyti 1890–1897 m. neobaroko stiliumi – tai visiškai iš smiltainio pastatytas kupolinis pastatas. Jis tapo žinomas visame pasaulyje dėl 1943 m. vykusio „Baltoji rožė“ studentų pasipriešinimo grupės narių Hanso ir Sophies Schollų teismo proceso, kurių mirties nuosprendis buvo paskelbtas 243-iojoje salėje.
Šis pastatas man turi ir asmeninės reikšmės. Jame įsikūręs Miuncheno I apygardos teismas – vienas iš teismų, kuriuose aš gyniau autorių teisių bylas prieš įmones, be leidimo naudojusias mano nuotraukas. Kai kurie ten dirbantys teisėjai atidžiai vertino fotografų teises, o tai Vokietijoje nėra savaime suprantamas dalykas. Aš nufotografavau pastato fasadą saulėtą rytą, tarsi norėdamas išreikšti savo dėkingumą.
Neuschwanstein pilis
Neuschwanstein stūkso virš Hohenschwangau kaimelio Alpe Allgäu, maždaug dviejų valandų kelio automobiliu į pietus nuo Miuncheno. Karalius Liudvikas II užsakė jį pastatyti 1869 m., praėjus trejiems metams po to, kai Bavarija prarado nepriklausomybę Prūsijos naudai. Jis rašė Richardui Wagneriui, kurio muziką rėmė, kad nori atstatyti Hohenschwangau griuvėsius senųjų vokiškų riterių pastatų stiliumi. Jis lygino save su Parsifalu.
Istorija Liudvikui suteikė du pravardes: „Beprotiškasis karalius“ arba „Pasakų karalius“. Jis mirė 1886 m. neaiškiomis aplinkybėmis Starnbergo ežere. Neuschwanstein pilis lankytojams duris atvėrė po kelių savaičių.
Dabar pilį kasdien aplanko apie 6000 lankytojų. Dauguma jų atvyksta ekskursijų autobusais vėlyvą rytą, todėl anksti ryte takas į viršų yra ramesnis, nei rodo skaičiai. Walt Disney pasinaudojo šio pilies siluetu kurdamas Pelenės pilį, todėl ši vieta atrodo pažįstama dar prieš ją pamatant.
Kai grįžome prie automobilio prie kalno papėdės, dar kartą pažvelgiau į viršų ir pastebėjau mažą figūrą danguje virš bokštų – tai buvo parasparnis, skriejantis Tegelbergo viršūnės termikais. Tai buvo tokia smulkmena, kurią pastebėti reikėjo pažvelgti antrą kartą.
Neuschwanstein pilis Bavarijoje – vaizdasdieną
Kai lankysitės garsiojoje Neuschwanstein pilyje, būtinai apžiūrėkite ir žavius aplinkinius kaimelius, pavyzdžiui, Schwangau.
Wieskirche
Vieskirche, Vieso piligrimų bažnyčia, stovi pievoje prie Alpių papėdės, aplinkui nėra nė vieno miestelio. Būtent dėl to ji dar atvykus palieka neišdildomą įspūdį. Važiuodami tarp laukų, tolumoje pamatote baltą bažnyčią su žaliu stogu ir sustojate.
Bažnyčios istorija yra vietinė. 1738 m. birželio 14 d. kaimietė vardu Maria Lori pranešė, kad medinė nukryžiuotojo Kristaus statula verkia. Piligrimai iš Vokietijos, Austrijos, Bohemijos ir Italijos ėmė plūsti tokiais skaičiais, kad kaimas jų nebegalėjo priimti, todėl vietinis vienuolynas nusprendė pastatyti šventovę. 1745 m. užsakymas buvo patikėtas Dominikui Zimmermannui, o bažnyčia buvo baigta statyti 1754 m. 1983 m. UNESCO ją įtraukė į paveldo sąrašą.
Atvykome po debesuotu dangumi. Kol apžiūrinėjome išorę, šviesa keitėsi, ir kai pagaliau kadruojome bažnyčią Alpių fone, sąlygos buvo beveik idealios.
Interjeras suprojektuotas pagal ovalo formos planą ir dekoruotas XVIII a. Vessobruno mokyklos dailininkų, laikantis tikrojo rokoko stiliaus: auksas, tapyti debesys, skulptūrinės figūros, tapytos kolonos. Spalvos čia ryškesnės, nei galima būtų tikėtis iš vokiškos kaimo bažnyčios.
Įdomiausia detalė – lubos. Iš apačios jos atrodo kaip kupolas, bet iš tiesų yra plokščios. Freska nutapyta perspektyviškai, kad sudarytų išlinkio įspūdį, o optinė iliuzija yra tokia gera, kad net nuotraukoje sunku tai pastebėti. Menininkų pačių teigimu, jų pradinis tikslas buvo pavaizduoti dieviškumą matoma forma. Ar tai pavyko, priklauso nuo žiūrovo. Bent jau meistriškumas yra neabejotinas.
Viduje neleidžiama naudoti trikojų, kas yra įprasta istoriniams paminklams. Praktiškiausia įranga yra plačiakampis objektyvas, laikomas rankoje, su korpusu, kuris puikiai susidoroja su prastu apšvietimu.
Valhalos memorialas
„Valhalla“ paminklas stovi ant kalvos virš Dunojaus netoli Regensburgo. Bavarijos karalius Liudvikas I užsakė jį pastatyti kaip šlovės salę, skirtą iškilioms vokiškai kalbančio pasaulio asmenybėms, o architektas Leonas fon Klenzė jį sukūrė pagal Partenono pavyzdį. Lipant į viršų susidaro įspūdis, kad atvykai ne į Vokietiją, o į Graikiją. Pavadinimas kilęs iš „Valhalos“ – legendinės vokiečių mitologijos salės, skirtos žuvusiems karžygams.
Mes nukrypome nuo kelio iš Regensburgo į Pasau ir užlipome 358 marmurinius laiptus. Šventykla gyvai atrodo didesnė nei nuotraukose. Į kadrą įtraukti žmogų yra vienas iš nedaugelio būdų perteikti mastelį, nors paprastai stengiuosi žmonių neįtraukti.
Nuo viršuje esančios marmurinės terasos žemyn atsiveria Dunojaus slėnis: upė, laukai, medžių grupės, tolumoje matomi kaimai. Esant tinkamam apšvietimui, upė atspindi dangų tarsi stiklas.
Aš fotografavau vaizdą pro pačias kolonas, kurios suskaido panoramą į atskiras dalis. Iš arti kolonos turi klasikinės graikų architektūros proporcijas, tačiau jų paviršius atrodo grubus: apgadintas, randuotas, beveik pramoninis. Kontrastas tarp subtilios formos ir žiauraus laiko yra tai, kas man šioje vietoje atrodo įdomu.
Terasos grindyse nupiešta balta linija su užrašu „Neperžengti“ keliomis kalbomis. 2025 m. kažkas vis dėlto peržengė ir žuvo nukritęs iš maždaug dešimties metrų aukščio. Nuo to laiko buvo įrengtos naujos tvoros. Negaliu pasakyti, kaip vaizdas atrodo su papildomomis užtvaromis; „Valhala“, kurią fotografavau, buvo be tvoros.
Viduje – viena ilga neoklasicistinė salė, kurioje stovi daugiau nei šimtas marmurinių biustų ir dešimtys atminimo lentelių. Čia yra Goethe, Beethovenas, Brahmsas, Bachas, Straussas, Einsteinas ir Kopernikas. Kolekcija neapsiriboja tik šiuolaikinės Vokietijos asmenybėmis; daugelis jų yra iš Austrijos, Šveicarijos ir platesnio vokiškai kalbančio pasaulio. Kopernikas, gimęs Lenkijos Karališkojoje Prūsijoje, įtrauktas į kolekciją dėl to, kad rašė lotynų ir vokiečių kalbomis bei dirbo Vokiečių ordino tarnyboje, o tai sukėlė ilgą lenkų ir vokiečių kalbos diskusiją tarp manęs ir Darijos, mums leidžiantis laiptais žemyn.
Santūrių marmuro atspalvių derinys su auksiniu ir mėlynu lubų dekoru bei simetriška grindų danga yra ryškiausias salės vizualinis elementas. Tik plačiu kadru galima į vieną kadrą sutalpinti visą šį kontrastą.
Įėjimas į eksterjerą ir vaizdas yra nemokami. Įėjimas į biustų salę kainuoja nedidelį mokestį. Tai verta padaryti, jei jums svarbi Vokietijos istorija. Nors užaugau Vokietijoje, prieš pradėdamas ruoštis šiai kelionei, apie Valhalą nebuvau girdėjęs, taip pat ir mokykloje. Dėl priežasčių, susijusių su pastaraisiais devyniasdešimčia metų, vokiečiai nėra mokomi švęsti Vokietijos istorijos.
Banzo abatija
Kloster Banz, dar vadinamas Banz pilimi, stūkso ant kalvos virš Maino slėnio netoli Bad Staffelstein miestelio Aukštutinėje Frankonijoje. Ši vieta XI a. buvo benediktinų vienuolynas, vėliau perstatyta baroko stiliumi. Šiandien čia veikia konferencijų centras ir nedidelis fosilijų bei retų eksponatų muziejus, kuriame galima pamatyti net egiptiečių mumijas.
Vietiniai gyventojai mums patarė apsilankyti šioje vietoje, kai mes viešėjome Bad Staffelstein mieste, ir mes nuvažiavome ten tikėdamiesi pamatyti saulėlydį, kurio oras mums nesuteikė. Kompensacija pakeliui buvo raugintų kopūstų ir bavarų alaus kvapas, sklindantis iš restorano prie įėjimo. Kol aš ėjau susipažinti su meniu, kiemas buvo nufotografuotas be manęs.
Ingolštatas
Ingolštatas įsikūręs prie Dunojaus Aukštutinėje Bavarijoje, tarp Miuncheno ir Niurnbergo. Tai vienas seniausių šio žemės miestų, pirmą kartą paminėtas Karolio Didžiojo dokumente 806 m., o miesto statusą įgijo 1250 m. Senoji rotušė miesto centre datuojama maždaug XIV a. Istorinis centras Antrojo pasaulinio karo metu buvo apgadintas bombų, tačiau gana greitai atstatytas.
Šiuolaikinis Ingolštatas yra tylus ekonomikos sunkiasvoris. Čia yra įsikūrusi „Audi“ būstinė, miesto pakraštyje veikia dvi naftos perdirbimo gamyklos, o „MediaMarkt“ ir „Saturn“ pirminės būstinės taip pat yra šiame mieste. Dėl to miesto centras atrodo neproporcingai gerai prižiūrėtas, atsižvelgiant į jo dydį: švarūs pastatai, tradiciniai Bavarijos restoranai ir geros kavinės aplink Rathausplatz aikštę. Ten praleidome popietę keliaudami į Italiją ir išvykome su teigiamais prisiminimais.
Kada apsilankyti Bavarijoje
Vėlyvą pavasarį (nuo gegužės iki birželio pradžios) ir ankstyvą rudenį (nuo rugsėjo iki spalio pradžios) oras yra švelniausias, o lankytojų srautas – ne toks didelis. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais lankytojų skaičius pasiekia aukščiausią lygį, ypač Noišvanšteino pilyje ir Vieskirche bažnyčioje. Rugsėjo pabaiga sutampa su Miuncheno Oktoberfestu, todėl verta žinoti, ar norite jame dalyvauti, ar jo vengti. Gruodis paverčia Marienplatz ir Niurnbergą Kalėdų turgų miestais, o trumpos dienos ir pilka šviesa labiau tinka interjerams nei peizažams. Sausis ir vasaris tinka norintiems pamatyti sniegą Alpėse aplink Švangau, tačiau kai kuriais maršrutais patekimas į pilis gali būti ribotas.
Maistas ir gėrimai Bavarijoje
Bavarijos virtuvė yra kaloringa, regioninė ir aiškiai skiriasi nuo likusios Vokietijos virtuvės. „Weisswurst“ su saldžia garstyčia ir preceliu – tai klasikinis Miuncheno pusryčių patiekalas, kurio tradiciškai nevalgoma po vidurdienio. „Schweinsbraten“ su bulvių koldūnais, „Schweinshaxe“ (keptas kiaulienos kulšis), „Leberkäse“, „Obatzda“ ir „Apfelstrudel“ sudaro didžiąją dalį standartinių meniu.
Kalbant apie gėrimus, Miuncheno alaus sodų tradicija apima Helles, Weissbier, Dunkles ir Bock. Frankonijoje stilius keičiasi; Bambergos apylinkėse vietinis specialusis gėrimas yra Rauchbier – rūkytas alus, kurio skonis labiau primena kumpį nei įprastą lagerį. Vynas auginamas Žemutinėje Frankonijoje, Würzburgo apylinkėse, ir parduodamas savitose plokščios formos apvaliose buteliuose, vadinamose Bocksbeutel.
Dažnai užduodami klausimai
Koks metų laikas yra geriausias apsilankyti Bavarijoje?
Gegužė–birželio pradžia ir rugsėjis–spalio pradžia yra geriausi laikotarpiai, kai oras šiltas, o turistų srautas nėra pernelyg didelis. Rugsėjo pabaiga sutampa su Miuncheno Oktoberfestu. Gruodis tinka apsilankyti Kalėdų mugėse Miunchene ir Niurnberge. Sausis ir vasaris tinka pasigrožėti sniegu Alpėse aplink Švangau, nors kai kurių pilių vidus žiemą uždaromas anksčiau.
Kiek dienų reikia praleisti Bavarijoje?
Per septynias dienas galėsite be skubėjimo apžiūrėti pagrindines regiono vietas: dvi dienas skirkite Miunchenui, vieną – Neuschwansteinui ir Wieskirche, vieną – Regensburgui ir Walhalla, vieną – Niurnbergui arba Bambergui, o vieną ar dvi – Alpėms ir mažesniems miesteliams, pavyzdžiui, Ingolstadtui ir Bad Staffelsteinui. Jei turėsite mažiau nei penkias dienas, pamatysite tik Miuncheną ir vieną pilį.
Kaip nuvykti iš Miuncheno į Noišvanšteino pilį?
Automobiliu iki Noišvanšteino pilies važiuojant greitkeliais A96 ir B17 iš Miuncheno pietų kryptimi kelionė trunka maždaug dvi valandas. Viešuoju transportu iš Miuncheno pagrindinės geležinkelio stoties (Hauptbahnhof) reikia važiuoti regioniniu traukiniu iki Füssen (maždaug dvi valandos), tada 73 arba 78 autobusu iki Hohenschwangau. Iš Hohenschwangau iki pilies reikia eiti pėsčiomis 30–40 minučių į kalną arba važiuoti trumpą atstumą maršrutiniu autobusu.
Ar Wieskirche yra toli nuo Noišvanšteino?
Wieskirche yra apie 30 kilometrų nuo Hohenschwangau, maždaug 35–40 minučių kelio automobiliu. Daugelis keliautojų per vieną dieną aplanko abi vietas, dažnai pakeliui sustodami prie Lecho krioklių arba Steingadeno kaimelio. Viešasis transportas tarp šių vietų yra nepatogus, todėl praktiškiausias pasirinkimas yra nuomotas automobilis arba organizuota ekskursija.
Kokiais patiekalais ir gėrimais garsėja Bavarija?
Weisswurst su saldžia garstyčia ir preceliais, Schweinsbraten su bulvių koldūnais, Schweinshaxe, Leberkäse, Obatzda ir Apfelstrudel yra pagrindiniai meniu patiekalai. Gėrimai: Helles, Weissbier, Dunkles ir Bock pagal Miuncheno tradiciją, Rauchbier (rūkytas alus) Bambergos apylinkėse ir Frankonijos vynas plokščiuose apvaliuose Bocksbeutel buteliuose Würzburgo apylinkėse.
Ar Bavarija brangi, palyginti su kitomis Vokietijos vietovėmis?
Miunchenas yra vienas iš brangiausių Vokietijos miestų apgyvendinimo ir maitinimo atžvilgiu, prilygstantis Hamburgei ir Frankfurtei. Už Miuncheno ribų kainos greitai krinta. Regensburge, Niurnberge, Bamberge, Ingolštate ir Bad Stafelšteine viešbučiai ir restoranai yra pastebimai pigesni, tačiau vis tiek siūlo puikų bavarų virtuvės maistą.
Ar galima fotografuoti Bavarijos bažnyčių ir pilių viduje?
Daugumoje parapijų bažnyčių leidžiama fotografuoti iš rankų be blykstės. Wieskirche ir panašios piligrimų bažnyčios paprastai yra atviros nekomercinei fotografijai. Walhalla memorialo viduje neleidžiama naudoti trikojų, tačiau leidžiama naudoti monopodus su guminiais antgaliais. Neuschwanstein ir kitų Liudviko II pilių viduje fotografuoti paprastai draudžiama, todėl planuokite fotografuoti išorėje.
Kaip Bavarija skiriasi nuo likusios Vokietijos?
Bavarija yra didžiausia pagal plotą ir viena iš kultūriškai labiausiai išsiskiriančių žemių. Katalikų baroko tradicijos, Alpių kraštovaizdis, tarmė, virtuvė ir politinė istorija, susijusi su Vitelsbachų karaliais, suteikia jai kitokį charakterį nei protestantiškam šiaurės regionui ar pramoniniam Rūro regionui. Keliautojai, lyginantys Miuncheną su Berlynu, paprastai tą skirtumą pajaučia jau per vieną dieną.
