Dolomitai – tai kalnų grandinė Šiaurės Italijos Alpėse, nusidriekusi per Pietų Tirolį, Trentino ir Beluno regionus; joje yra 18 virš 3 000 metrų aukščio viršūnių. Šviesios uolienos, suteikiančios kalnams jų spalvą ir pavadinimą, susiformavo kaip tropinis atolas maždaug prieš 230 milijonų metų, o 2009 m. visas kalnų masyvas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Artimiausi didieji miestai, iš kurių galima patekti į šią vietovę, yra Venecija ir Insbrukas, abu esantys maždaug už dviejų valandų kelio nuo kalnų masyvo centro.
Braies ežeras
Lago di Braies – tikriausiai žinomiausias ežeras Dolomitėse, susiformavęs ten, kur nuošliauža užtvenkė Braies upę. Dieną minios žmonių apjuosia krantą ir stovi eilėje prie medinių irklinių valčių. Atvykite vakare, ir vaizdas visiškai pasikeičia: valtys stovi prisišvartavusios eilėmis, o jūs galite sėdėti vieni ir stebėti valtinę bei ramų smaragdo spalvos vandenį, kol paskutinės saulės spinduliai nusileidžia už nugaros esančiu uolų šlaitu.
Čia legendos yra neatsiejama aplinkos dalis. Viena iš jų sako, kad per pilnatį kalnai už ežero atveria slaptus vartus į požemį. Tuščiu vakaro krantu, kai vanduo tampa tobulu veidrodžiu, ši istorija neatrodo tokia jau neįtikima.
Misurina
Misurina įsikūrusi 1 754 metrų aukštyje, ir pirmas dalykas, kurį pastebi, yra oras: ežero apylinkėms tradiciškai priskiriamos gydomosios savybės, padedančios nuo kvėpavimo takų ligų, ir čia iki šiol veikia gydymo centras. Priprasti prie kvėpavimo tokiame aukštyje mums užtruko šiek tiek laiko; vaizdai tikrai nepadėjo.
Pasak legendos, ežeras susiformavo iš milžino karaliaus Sorapiso ašarų – jis dėl savo dukters Misurinos pavirto į kalną ir pravirko, kai ji iškrito iš jo rankų. Tačiau vietoj milžinų mes pamatėme ežerą, kuriame kaip veidrodyje atsispindėjo kaimas ir uolos. Kiekvienas pasivaikščiojimas po miestelį atskleidė kitokią kompoziciją, nes kalnai stūkso iš visų pusių.
Futbolo aikštė 1 754 metrų aukštyje
Vaizdas iš Misurinos, kuris man įstrigo atmintyje, buvo ne ežeras. Išėję iš miestelio link kvėpavimo centro, praėję pro nedidelį vienuolyną, atsidūrėme atviroje pievoje, kurioje žolėje stovėjo du vėjo ir laiko nugairinti vartų stulpeliai, o už jų – stačiakampė Dolomitų uolų siena, per kurios viršūnes plūdo debesys.
Futbolo aikštė kalnų papėdėje, tokiame aukštyje, kur jau vien vaikščiodami pajutome retą orą. Žaisti čia visą rungtynę tikriausiai yra savotiškas treniravimasis; kaip sakoma, judėjimas tokiame aukštyje stiprina kūną. Niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kad tokia vaizdinga slėnio danga gali būti naudojama kažkam tokiam įprastam, ir būtent todėl ši nuotrauka yra tokia įspūdinga.
Santa Maddalena ir Odle kalnų grupė
Jau seniai norėjau nufotografuoti Santa Maddalena bažnyčią Val di Funes slėnyje su dantytomis Odle viršūnėmis fone, šiltai apšviestomis besileidžiančios saulės spinduliais. Tą vakarą, kai pagaliau užkopėme į kalną virš kaimo, vietoj to užklupo audra. Mes likome vietoje, kol audros šviesa apšvietė bažnyčią ir smailes, o saulės spindulys, prasiskverbęs pro tamsius debesis, nukreipė šviesą į varpinę. Tada mus peršlapo iki kaulų; lietus Dolomitėse yra stiprus ir negailestingas.
Dabar žiūrėdamas į tą nuotrauką suprantu, kad geriau, jog tas svajonė apie saulėtą vakarą neišsipildė. Birželio pradžioje kaimelis priklausė vien mums, nors tikėjausi, kad ten teks dalytis vietą su eilėmis trikojų.
Vallandro viršūnė
Nuostabiausia važiuojant per Dolomitų kalnus yra tai, kad kelionė visada pranoksta pačią kelionės tikslą. Kelyje į Lago di Braies ežerą kairėje mūsų pusėje atsivėrė slėnis: žydinčios pievos, žvyro takas, senos medinės trobelės ir virš pievos iškilusi plika Picco di Vallandro piramidė, žemėlapio vokiečių pusėje vadinama Dürrenstein.
Sustojome, pasukome taku per pievą ir stebėjomės išsibarsčiusiomis trobelėmis, esančiomis per toli nuo bet kokių slidinėjimo trasų, kad galėtų joms tarnauti; greičiausiai tai senos šieno klėtys, kokių gausu kiekvienoje dirbamoje pievoje Pietų Tirolio regione. Tos dienos planas pusvalandžiui pasikeitė, o galutinėje atrankoje aplinkkelis nusverė pačią kelionės paskirtį.
Antholzer ežeras
Antholzer See ežeras, trečias pagal dydį Pietų Tirolio ežeras, įsikūręs 1 642 metrų aukštyje netoli Austrijos sienos – jo turkio spalvos paviršių supa miškingi šlaitai. Legenda pasakoja, kad čia kadaise stovėjo trys klestinčios sodybos, kurių savininkai atstūmė elgetą; jo prakeikimas po trijų dienų užtvindė laukus, ir nuo tada ežeras juos dengia.
Atvykome lyjant lietui, kuris išsprendė klausimą dėl maudymosi ir žygio po nepažįstamus kalnus. Vietoj to, nuo medinės apžvalgos platformos padariau ilgai eksponuotą nuotrauką, kurioje matosi turkio spalvos vanduo ir virš kalnų keterų skriejantys debesys. Pasivaikščiojimas aplink ežerą liko „reikia padaryti“ sąraše – tai dar viena priežastis, kodėl Dolomitai visada yra kiekviename mūsų sąraše.
Kada apsilankyti Dolomitėse
Birželio pradžia mus nustebino: kalnų ganyklos buvo beveik tuščios, pievos – visiškai pražydusios, o oras keitėsi akimirksniu – per valandą nuo saulės iki perkūnijos. Liepa ir rugpjūtis atneša stabilias sąlygas takams ir didžiausius metų lankytojų srautus, ypač prie Lago di Braies ežero, kur ramiausia yra anksti ryte ir vakare. Ruduo nudažo maumedžius auksu; žiema paverčia regioną slidinėjimo rojumi.
Nepriklausomai nuo metų laiko, ruoškitės nepastoviam orui. Kartą buvome peršlapę iki kaulų, kartą lietus privertė nutraukti žygį, ir būtent tokiomis sąlygomis pavyko užfiksuoti du geriausius kelionės kadrus.
Fotografavimas Dolomitėse
Dolomitai atlygina už kantrybę, palankias oro sąlygas ir norą sustabdyti automobilį. Audra prie Santa Maddalenos, tuščias vakaras Braieso ežere, atsitiktinai aptikta pieva po Picco di Vallandro viršukalne: nieko iš to nebuvo suplanuota, tačiau viskas pranoko planą. Kiekvienas slėnis slepia savo legendą, o aprašai rašosi savaime.
2009 m. į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos devynios kalnų sistemos, ir net trumpa kelionė be jokių pastangų leidžia aplankyti kelias iš jų; atstumai nedideli, o perėjimai tarp jų – neatsiejama kelionės dalis. Šios kalnų grandinės natūraliai dera su apačioje esančiais miestais: mes važiavome iš lygumų, aprašytų išsamiame Veronos gidą, o Venecijos gido lagūna yra už dviejų valandų kelio nuo viršūnių, o likusi Italija išsiskiria į pietus nuo jų.
Dažnai užduodami klausimai
Kur yra Dolomitai ir kaip ten nuvykti?
Dolomitai užima šiaurės rytinę Italijos Alpių dalį, apimančią Pietų Tirolį, Trentino ir Beluno provinciją. Artimiausi oro uostai yra Venecijoje, Veronoje ir Insbruke, kiekvienas iš jų yra maždaug dviejų valandų kelio automobiliu nuo kalnų grandinės. Patogiausia ten nuvykti automobiliu; artimiausi geležinkelio mazgai yra Bolzano ir Brunico, o iš Kortinos galima pasiekti autobusais.
Koks yra geriausias laikas apsilankyti Dolomitėse?
Birželį žydi pievos, lankytojų nedaug, tačiau popietės oras būna nepastovus. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais takai yra patikimiausi, o lankytojų – daugiausia. Rugsėjo pabaigoje ir spalio mėnesį galima pasigrožėti auksinėmis maumedėmis ir ramiais takais. Nuo gruodžio iki kovo trunka slidinėjimo sezonas. Fotografams geriausi yra tarpsezoniniai mėnesiai.
Ar Dolomitėse reikia automobilio?
Iš esmės – taip. Sezono metu autobusai jungia pagrindinius miestus ir kai kuriuos ežerus, tačiau šio regiono žavesys slypi slėniuose ir perėjimuose tarp kelionės tikslų, taip pat laisvėje sustoti, kai pasirodo gražus vaizdas. Daugelis gražiausių mūsų kelionės kadrų prasidėjo nuo neplanuoto sustojimo pakelėje.
Ar galima aplankyti Lago di Braies ežerą išvengiant minios?
Taip, dienos pradžioje ar pabaigoje. Vasarą vidurdienį automobilių stovėjimo aikštelė būna pilna, o ežero krantai – užimti, be to, pastaraisiais sezono piko laikotarpiais patekimas į slėnio kelią piko metu yra ribojamas, todėl prieš važiuodami patikrinkite galiojančias taisykles. Anksti ryte ir vakare ežeras ištuštėja, o valtys stovi nejudėdamos.
Ar galima maudytis Dolomitų ežeruose?
Paprastai maudytis leidžiama Antholzer See ežere ir daugumoje natūralių ežerų, tačiau vanduo net vasarą išlieka šaltas; tai yra Alpių ežerai, kuriuos maitina tirpstantis sniegas ir kurie yra aukščiau nei 1 400 metrų. Lago di Braies ežerą geriau pažinti plaukiant irklente. Visada atkreipkite dėmesį į vietinius ženklus, nes taisyklės skiriasi priklausomai nuo ežero.
Kodėl Dolomitai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Dėl geologijos ir kraštovaizdžio. Šviesios spalvos dolomito uolienos yra maždaug prieš 230 milijonų metų susiformavusio tropinio atolo suakmenėjusios liekanos, iškilusios į 18 virš 3 000 metrų aukščio viršūnių, stačių uolų sienų ir aukštų plokščiakalnių. Dėl šių savybių 2009 m. UNESCO įtraukė devynis šio kalnų masyvo kalnų sistemas į Pasaulio paveldo sąrašą.
