Kaip įsivaizduojate, kaip viskas atrodys, kai planuosite kelionę į Atėnus?
Nico ir aš įsivaizdavome Akropolį, patį Partenoną, senovės marmuro skulptūras ir daugelį kitų dalykų, kuriuos prisiminėme iš nuotraukų, kurias dažnai matydavome mokyklos istorijos vadovėliuose.
Tačiau Atėnai mus nustebino daugeliu atžvilgių. Paaiškėjo, kad tai labai žavus, gyvas miestas, kuriame galima lengvai pasinerti į graikų kultūrą ir jaustis taip, tarsi nuolat keliautum tarp šiuolaikinio Europos miesto ir senovės civilizacijos.
Nesiruošę graikų žiemai
Kai sausio 26 d. atvykome į Atėnus, mus nustebino oras. Kažkodėl manėme, kad galėsime vilkėti lengvas striukes ir pajusti Viduržemio jūros klimato šilumą. Iš tiesų, beveik kiekvieną dieną švietė saulė, tačiau temperatūra nukrito net iki -1 °C.
Paaiškėjo, kad 2017 m. žiema buvo viena iš šalčiausių per pastaruosius 10 metų. Iki šių metų vietiniai gyventojai sniego nematė jau daugelį metų. Dieną buvo gana malonu – oras buvo šaltokas, bet saulėtas. Vienintelė problema buvo vakarai, kai pasidarydavo labai šalta. Tačiau kadangi tai buvo puikus metas apsilankyti graikų tavernose (taip vadinami tipiniai graikų restoranai), mes per daug nesiskundėme.
Atėnų spalva
Pirmas dalykas, kuris mus nustebino, buvo Atėnų spalvos! Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė balta, tik kelios žalios dėmės po giedru mėlynu dangumi. Bet jei pažvelgdavai atidžiau, galėjai pastebėti, kad kai kurių stogų spalvos buvo ryškios – raudonos ar pilkos, o kai kurie pastatai buvo gana smėlio spalvos.
Tačiau vizualiai viskas atrodė tokia ryškiai balta, o tai paprastai siejame su graikų architektūra. Tik keletas miestų, kuriuos matėme, galėjo pasigirti tokia išskirtine spalvų palete – kaip, pavyzdžiui, raudoni Prahos stogai. Šie pirmieji vaizdai dar labiau padidino Nico susidomėjimą fotografavimu Atėnuose.
Plakos rajonas – istorijos ir maisto mėgėjams
Atėnuose apsistojome Plakos rajone, kuris žinomas ne tik senovinėmis griuvėsiais, bet ir daugybe restoranų, kuriuose patiekiamas puikus maistas. Apie tai mums papasakojo taksi vairuotojas, nurodydamas, kad tai pirmas dalykas, kurį čia reikia padaryti. Bet viską po eilės – pažiūrėkite, kas yra už jūsų lango (ir stenkitės nežiūrėti su išsižiojusia burna per ilgai, nes žmonės iš jūsų juoksis). Jei sustosite akimirkai ir pakelsite akis, jus gali sužavėti fantastiškas vaizdas į Akropolį, kuris didingai iškyla virš miesto. Nesvarbu, iš kurios pusės į jį žiūrėtumėte, jis tiesiog ten stovi – šimtmečių senumo akmeninis miestas.
Kai pradėjome vaikščioti po Plaką, supratome, kad Akropolis nėra vienintelis istorinis paminklas šioje vietoje. Tiesiog vaikščiodami atradome Adriano arką, Dzeuso šventyklą, Vėjų bokštą, Romos agorą, Atalo stoa, Kapnikarea bažnyčią, Monastiraki ir daugelį kitų. Plakos rajonas mums atrodė tarsi labirintas. Ši teritorija buvo išplėtota Akropolio šiauriniame šlaite aplink Agorą dar senovės laikais. Šiandien čia stovi įvairių amžių pastatai, tarp kurių vyrauja neoklasikinio stiliaus architektūra.
Nuo pat pirmosios dienos supratome, kad esame ne tik visų lankytinų vietų centre, bet ir pačioje Atėnų gyvenimo širdyje. Čia metro gali pravažiuoti tarp senovinių Agoros griuvėsių, ta pati metro stotis gali būti istorinė lankytina vieta, o žmonės gali ją laikyti kasdieniu dalyku, skubėdami pro istorines vietas, tikriausiai grįždami iš darbo.
Plakos rajonas buvo puikus pasirinkimas norint susipažinti su graikų virtuve. Šiose labai siaurose gatvelėse visur buvo jaukių, namų atmosferą kuriančių restoranų. Ir, žinoma, tradicinę graikų muziką buvo galima išgirsti visur, nesvarbu, kurioje miesto vietoje bebūtum.
Taigi, iš esmės, savo kelionę po Graikiją pradėjome nuo to, kad valgėme, kiek tik širdis geidė. Ir po kelių „meze“ (tipinių graikiškų užkandžių) mes tiesiog įsimylėjome šią virtuvę. Kelionės pabaigoje netgi užsirašėme į šio regiono tradicinių patiekalų gaminimo kursą, kad tie skoniai liktų su mumis net ir Berlyne (labai rekomenduojame Filou vedamus kulinarijos užsiėmimus „Diavlos Taverne“). Daria labiausiai patiko vegetariškos meze, panašios į graikišką salotą, arba cukinijų kukuliai, o Nico labiausiai mėgo mėsos patiekalus ir souvlaki (vietinis gatvės maistas, kurį būtina paragauti, ypač su pita duona).
Mums abiem tai buvo tarsi jausminga kelionė. Galiausiai atradome ne tik saulę iš naujo, bet ir Graikijos vaizdus bei skonius, kurie labai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę Vokietijos graikų restoranuose.
