Florencijos Ponte Vecchio, arba „Senasis tiltas“, tikriausiai buvo vienas iš pirmųjų tiltų per Arno upę. Todėl jo istorija nėra paprasta. 1345 m. jis buvo sunaikintas ir vėl atstatytas. Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo vienintelis tiltas per Arno upę šioje vietovėje, kurio nesugriovė besitraukiantys vokiečiai (ar tai buvo strategija, ar jiems tiesiog buvo gaila?). Dabar tai vienas iš Toskanos simbolių. Kokios įtakos dėka šis tiltas įgijo savo dabartinį charakterį?
Panašu, kad pirmasis tiltas šioje vietoje buvo pastatytas apie 966 m. Tačiau XIV a. jis buvo sunaikintas ir vėl atstatytas. Florencijos Ponte Vecchio Italijoje savo simetrišką išvaizdą privalo dominikonų ordino architektams. Kai kurie istorikai šią konstrukciją priskiria dominikonų meilei proporcijoms ir skaičiams.
Iš pradžių Florencijos Ponte Vecchio atliko gynybinę funkciją. Tačiau laikui bėgant pastatai ant paties tilto ėmė tarnauti prekybininkams, kurie ankstesnes gynybines patalpas pertvarkė į prekybos patalpas. Šie prekybininkai daugiausia pardavinėjo žuvį ir kitus gana nemalonaus kvapo produktus. Taip buvo iki 1593 m., kai Ferdinandas I (atsibodęs nuo to kvapo) paskelbė, kad ant Ponte Vecchio prekiauti leidžiama tik aukso ir brangakmenių prekybininkams. Būtent nuo to laiko tiltas ėmė įgauti savo dabartinį charakterį. Parduotuvės buvo perstatytos, pritaikytos naujai funkcijai. Juvelyrų dirbtuvės buvo suprojektuotos taip, kad primintų brangakmenių skrynias.
Florencijos Ponte Vecchio prekybinį ir juvelyrinį charakterį geriausiai galima pajusti sutemus – arba dar geriau – prieš saulėtekį. Juvelyrų parduotuvės apšviečiamos auksine žibintų šviesa, o vitrinų mediniai elementai primena buvusią Florencijos šlovę.
