Graikija

Graikija driekiasi nuo Balkanų žemyninės dalies iki Egėjo ir Jonijos jūrų, o prie jos krantų išsibarstę daugiau nei du šimtai apgyvendintų salų. Atėnuose, po Akropolio, gyvena apie trečdalis šalies gyventojų, Salonikai yra šiaurės centras, o Dodekaneso salos, kurių pagrindinė yra Rodas, driekiasi toli į pietryčius, iš kur matosi Turkijos pakrantė. Visa šiame vadove pateikta informacija surinkta per tris keliones: savaitę Atėnuose žiemą, viešnagę Salonikuose ir kelionę automobiliu po Rodą, aplankant įvairias salas.

Atėnai

Akropolis buvo pirmasis dalykas, kuris mus pasitiko Atėnuose, ir taip buvo visą likusią savaitę: uola iškyla apie 150 metrų ir matoma beveik iš kiekvieno miesto kampelio. Atėnų istorija siekia daugiau nei 3 500 metų, o senovės miestas nuolat iškyla šiuolaikiniame mieste – šventyklose, kolonomis ir griuvėsiais, stovinčiais tarp daugiabučių.

Netgi transporto sistema yra jos dalis. Tarp stočių seniausia metro linija eina atviru maršrutu per archeologinį parką, o aš nufotografavau metro traukinį, važiuojantį po Akropolio papėdėje – raudoni vagonai, apsupti žiemos šakų, o virš jų ant kalvos stūkso Partenonas. Statybų metu rasti artefaktai eksponuojami pačiose stotyse.

Akropolis

Akropolis nuo 1987 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o nuo 1975 m. vykdomi jo atstatymo darbai leido Partenoną beveik visiškai atkurti. Nuo Likabeto kalno fotografavau apšviestą Akropolį su jūra už jo nugaros – marmuras auksu spindėjo mėlynosios valandos fone, o foną užpildė Piraeus ir Saronikos įlankos šviesos.

Stovint priešais šventyklas, kyla klausimas, kaip žmonės, neturėdami šiuolaikinių technologijų, sugebėjo sukurti kažką, kas išliko tūkstančius metų. Akropolio muziejus, esantis prie pat uolos papėdės, saugo ten rastus artefaktus, ir jį verta aplankyti prieš arba po kopimo į viršų.

Likabeto kalnas

Sostinės centre yra kalnas, ir šis faktas mane nustebino labiau nei bet kas kitas Atėnuose. Likabeto kalnas iškilęs 277 metrus virš jūros lygio; pasak legendos, deivė Atėnė čia numetė kalkakmenio gabalą, o senesnė pasaka sako, kad šlaituose kadaise gyveno vilkai – graikų kalba „lykos“ reiškia „vilkas“. Nuo Akropolio fotografavau kalną, iškilusį virš blyškaus miesto – žalią piramidę, kurios viršūnėje stovi balta Šv. Jurgio koplyčia.

Kopimas į kalną – tai vakarinis ritualas. Nuo viršūnės stebėjau, kaip saulėlydis liejasi virš miesto ir jūros, o leidžiantis žemyn užfiksavau marmuro spalvos namų jūrą paskutiniuose šiltuose spinduliuose, kai šiuolaikinio miesto betonas trumpam primena senovės miesto akmenį. Tiems, kurie nori tausoti kojas, į viršūnę važiuoja funikulierius.

Monastiraki

Monastiraki iš tikrųjų niekada neužsidaro. Ši aikštė yra metro linijų sankryža, miesto pigių prekių prekybos centras ir garsiosios sendaikčių turgavietės vieta, todėl čia triukšminga nuo ryto iki gerokai po vidurnakčio. Nuo stogo virš aikštės fotografavau šį rajoną sutemose: virš jo – Akropolis, viduryje – Tzistarakio mečetė ir Adriano bibliotekos griuvėsiai, o virš viso to – tarsi plūduriuojantis Partenonas.

Grįžau čia, kad užfiksuočiau tą patį vaizdą sutemus, kai turgaus prekystaliai šviečia, o ant uolos įsižiebia prožektoriai. Šie du kadrai, padaryti per kelias valandas, yra trumpas Atėnų apibūdinimas: senovinis miestas, gyvenantis visu garsumu.

Hefaisto šventykla ir senovės Agora

Apie 415 m. pr. m. e. pastatyta Hefaisto šventykla yra viena iš geriausiai išsilaikiusių senovės pasaulio šventyklų, skirta metalų meistrų ir ugnies dievui; archeologai aplink ją aptiko puodžių ir metalo apdirbimo dirbtuves. Nuo Akropolio šlaito fotografavau šventyklą, iškilusią virš Agoros medžių – dorėninę marmuro salą, už kurios spaudžiasi šiuolaikinis miestas.

Šis kontrastas puikiai apibūdina centrinę Atėnų dalį: viename kadre, atskirtame pušų eilės, telpa V a. pr. m. e. ir XXI a. po Kr.

Herodo Attiko odeonas

Akropolio pietvakarių šlaite esantis akmeninis teatras buvo baigtas statyti 161 m. po Kr. ir restauruotas 1950 m., o iki šiol jis vis dar veikia. Jo scenoje yra pasirodę Maria Callas, Luciano Pavarotti ir Ennio Morricone. Aš nufotografavau marmurinę „cavea“ iš viršutinio šlaito – eilės, nusileidžiančios iki šachmatų lentos formos scenos grindų, o už sugriuvusių arkadų matosi visa vakarinė Atėnų dalis.

Apsilankymas čia vyksiančiame koncerte vis dar yra mano svajonių sąraše. Kai kurios nuotraukos – tai pažadas sugrįžti.

Panatenėjos stadionas

Panatenėjos stadionas yra pastatytas vien iš marmuro, ir nė vienas kitas stadionas pasaulyje negali pasigirti tuo pačiu. Panatenėjos žaidynės šioje vietoje vyko nuo VI a. pr. m. e., kai žiūrovai sėdėdavo ant natūralių šlaitų; atstatytoje arenoje 1896 m. vyko pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos, o kasmet lapkričio mėnesį Atėnų maratono finišas vis dar vyksta šioje arenoje.

Aš nufotografavau marmurinę „pasagą“ po dramatišku dangumi, o priešais tuščias tribūnas ant stiebų plazdėjo Graikijos ir olimpinės vėliavos. Kaip didžiųjų sporto renginių mėgėjas, stovėjau ten ir įsivaizdavau, kokį garsą gali talpinti ši arena.

„Zappeion“ salė

Evangelos Zappas, graikas, susikrovęs turtus Rumunijoje, finansavo olimpinio pastato statybą Atėnuose, kai poetas Panagiotis Soutsos jį įtikino, kad šaliai toks pastatas būtinas. Architektas Teofilas Hansenas pastatą užbaigė 1888 m., nors Zappas nespėjo pamatyti neoklasikinio fasado, esančio už vėliavų eilės. 1938 m. šiame pastate pradėjo transliuoti pirmoji Graikijos nacionalinė radijo stotis.

Tikroji staigmena laukia viduje. Atviras apvalus atriumas – tai dviejų aukštų kolonadų žiedas, apjuosiantis šachmatų lentos formos marmuro grindis, o jo geometrija tokia tiksli, kad visą savo vizitą ten praleidau tiesiog tyrinėdamas simetriją. Tai tebėra mano mėgstamiausias interjeras Atėnuose.

Atėnų metropolijos katedra

Metropolijos katedros statyba truko dvidešimt metų, o jos sienoms buvo panaudotas marmuras iš 72 nugriautų bažnyčių, kol 1862 m. statyba buvo užbaigta. Čia vyksta nacionalinės reikšmės ceremonijos, o prie jos esanti aikštė yra vos kelios minutės pėsčiomis nuo Monastiraki. Aš nufotografavau naktį apšviestą katedrą: virš įėjimo tarp dviejų varpinių spindėjo mozaikos juosta, o ant abiejų varpinių plevėsuojančios Graikijos vėliavos buvo išblukusios dėl vėjo ir ilgos ekspozicijos.

Kadangi lankiausi žiemą, tuo metu aikštė buvo tuščia. Tokį kompromisą dariau visą savaitę – šaltos rankos mainais į švarius kadrus, ir pasirinkčiau jį dar kartą.

Salonikai

Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas, įkurtas 315 m. pr. m. e., kuriame gausu bizantinių bažnyčių, staiga išnyrančių įprastų gatvių gale. Jo simbolis – Baltasis bokštas: čia iš pradžių stovėjo bizantinė tvirtovė, o ją pakeitęs osmanų bokštas tarnavo kaip kalėjimas ir egzekucijų vieta, niūriai vadinama Raudonuoju bokštu. 1912 m. miestui sugrįžus į Graikijos sudėtį, bokštas buvo nudažytas baltai ir pervadintas – tai buvo simbolinis apvalymas, o šiandien jame veikia muziejus.

Ilgą vakarą praleidau vaikščiodamas aplink jį ratu, o Daria ant suoliuko skaitė knygą. Galiausiai „mėlynoji valanda“ atnešė puikų kadrą – „Baltasis bokštas“ ir Šiaurės Graikijos nacionalinis teatras violetinėje šviesoje. Kitą naktį įsitaisiau Leoforos Nikis gatvėje, kad nufotografuočiau bokštą virš vakarinio eismo srautų, o šviesos pėdsakai atliko tą kompozicinį darbą, kurio negalėjo atlikti tuščias bulvaras.

Eptapyrgio ir Rotunda

Mano planas buvo nufotografuoti saulėlydį virš Rotundos – seniausio paminklo Salonikuose, pastatyto IV a. Romos imperatoriaus Galerijaus laikais. Kompozicija pavyko tik iš butų balkonų, į kuriuos neturėjome prieigos, todėl jau buvo pradėtas įgyvendinti planas B: tolumoje pastebėjome Eptapyrgio tvirtovę ir, nešdami fotoaparatų krepšius ir visą kitą įrangą, nuskubėjome į kalną, kur atvykome būtent tuo metu, kai saulė susitiko su horizontu. Rezultatas – saulėlydis virš miesto ir Termiko įlankos, matomas nuo bizantinių pylimų, o pirmoje plane – oranžine spalva degančios plytų sienų zygai.

„Eptapyrgio“ reiškia „Septynių bokštų tvirtovė“. Ji turi dešimt. Kai kurie pavadinimai pranoksta savo pačių aritmetiką.

Panagia Chalkeon bažnyčia

Programėlė vedė mus po Salonikų lankytinas vietas ir tikrai pasiteisino, kai nukreipė mus į Panagia Chalkeon bažnyčią – XI a. plytinę bažnyčią, kurią vietiniai vadina „Raudonąja bažnyčia“. Pastatas stovi įdubusiame sode, iš visų pusių apsuptas daugiabučių namų, todėl kompozicija tapo didžiausia problema: tik centruodamas taką, vedantį prie raudonų durų, galėjau išlaikyti kadrą toje Bizantijos epochoje, kuriai jis priklauso.

Šis triukas – leisti takui ar vartams uždengti šiuolaikinį miestą – pasiteisino per visą kelionę.

Roda

Kelionė į Rodą buvo kitokia – savaitė su automobiliu ir laivo bilietu. Mandraki vėjo malūnai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjau, kai domėjausi sala: viduramžiais uosto pakraštyje daugiau nei tuzinas jų malė importuotus grūdus, o dabar išliko trys. Visą dieną nešiojau 14 kilogramų įrangos po uostą, kol galiausiai nusprendžiau fotografuoti su ilgu teleobjektyvu: trys vėjo malūnai, suspausti į vieną eilę, o už jų – Agios Nikolaos tvirtovė.

Vėliau ta tvirtovė taip pat atsidūrė kadruose: virš švyturio švytėjo pilnatis, plazdėjo Graikijos vėliava, o žemi debesys dažė dangų levandų spalva. Vienas mėnulis, viena kompozicija, viena proga – tai tebėra vienas iš mano mėgstamiausių kadrų iš Graikijos. Visa sala, nuo Senamiesčio iki Lindoso, aprašyta mano kelionių vadove apie Rodą.

Rodoso senamiestis ir Kallithea šaltiniai

Vieną rytą bėgdamas per Senamiestį atsitiktinai užtikau „Burgh Mergelės“ bažnyčios griuvėsius – tai XIV a. pradžios gotikinė bažnyčia, sunaikinta 1522 m. osmanų apgulties metu ir vėl subombarduota Antrojo pasaulinio karo metu. Dešimt minučių laukiau, kol pakils saulė, ir tada nufotografavau pro griuvėsių langus veržiantį šviesos spindulį – saulės žvaigždę, įstrigusią tuščioje gotikinėje arkoje. Šią bažnyčią supantis viduramžių miestelis 1988 m. buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Važiuodamas į pietus link Lindoso, sustojau prie Kallithea Springs – Italijos laikų kurortinio komplekso prie jūros. Iš viršaus nufotografavau kupolinį paviljoną virš jo juodai baltų mozaikinių kiemelių; viduje saulė tik kelioms sekundėms prasiskverbė pro kupolo žvaigždės formos angas – kaip tik tiek, kiek reikėjo objektyvui pakeisti.

Lindas ir Simis

Lindose atsibudau anksti, kad nufotografuočiau saulėtekį virš Lindoso Akropolio, o tada apsisukau 180 laipsnių. Tarp siluetais išsiskiriančių kyšulių puikiai įsitaisė burlaivis, todėl išsitraukiau teleobjektyvą ir planas pasikeitė: burlaivis, kertantis ramius vandenis saulėtekio metu, tapo geresniu kadru nei tas, dėl kurio ten nuvažiavau. Apsisukimas tebėra pigiausias objektyvas, kurį turiu.

Iš Rodoso keltu nuplaukėme į Simį, esančią mažiau nei dviejų valandų kelio atstumu į šiaurės vakarus. Salą apibūdina uostas su simetriškomis neoklasikinėmis fasadomis pastelinėmis spalvomis, iškilusiomis virš turkio spalvos vandens – tai architektūra, visiškai skirianti nuo Atėnų ar Salonikų. Sugurklų nardymas nulėmė salos likimą, o vieną iš tų sugurklų parsivežėme namo.

Fotografavimas Graikijoje

Graikija mane išmokė vertinti antrą žvilgsnį. Lindoso burlaivis buvo už manęs, kai fotografavau planą. Eptapyrgio saulėlydis buvo planas B, kurį pasiekiau bėgdamas. Panagia Chalkeon pavyko nufotografuoti tik tada, kai takas užstojo horizonto liniją, o pilnatis virš Agios Nikolaos leido padaryti tik vieną bandymą.

Miestai ypač gražūs žiemą: sausio mėnesį Metropolijos katedros aikštė ir Likabeto kalno takai buvo beveik vien man, o saulė visą dieną buvo žemai. Salos gražiausios dienos pradžioje ir pabaigoje – prieš kruizinių laivų keleiviams išsilaipinant ir jiems išvykus. Tarp šių momentų visada plaukia keltas, o keltas niekada nebūna veltui nufotografuotas kadras.

Kada apsilankyti Graikijoje

Mes sąmoningai nusprendėme aplankyti Atėnus žiemą, ir tai buvo teisingas sprendimas: šiltos dienos, trumpos eilės ir toks prislopintas apšvietimas, kuris puikiai išryškina marmuro grožį. Salose laikas teka priešinga kryptimi. Rodas pradeda pildytis nuo vėlyvos pavasario pabaigos, kruiziniai laivai užplūsta uostus kelioms vidurdienio valandoms, o sezonas tęsiasi iki spalio.

Gegužė, birželis ir rugsėjis – kompromisiniai mėnesiai: pakankamai šilta maudytis jūroje ir pakankamai ramu fotografuoti su trikojais. Vidurvasarį darykite taip, kaip vietiniai: išnaudokite ankstyvą rytą, atsisakykite vidurdienio ir grįžkite, kai vėl sugrįš šviesa.

Dažnai užduodami klausimai