Leirija
Paskutinis atnaujinimas: 2026
m. gegužės 14 d. Autorius: Nico Trinkhaus
Leirija nebuvo mūsų pirmoje „būtinai aplankyti“ vietų sąraše Portugalijoje. Atvykome čia visai dėl kitos priežasties: norėjome išlaikyti portugalų kalbos egzaminą, kurio reikėjo norint pateikti prašymą dėl pilietybės po šešerių metų gyvenimo šalyje. Mūsų planas buvo paprastas. Atvykti, pasimokyti, išlaikyti egzaminą, išvykti.
Tačiau tą dieną, kai turėjome kartoti veiksmažodžių laikus, oras buvo pernelyg puikus, kad jį praleistume uždarose patalpose. Kažkuriuo momentu pažvelgiau į Darią ir pasakiau: „Ko dar nežinome iki šiol, to neišmoksime per artimiausias kelias valandas. Eikime apžiūrėti miestą.“
Taigi palikome knygas, o aš pradėjau ieškoti „Google Maps“ kavinės, kurioje parduodami Leirijai būdingi saldumynai su kiaušinio tryniu. Dabar toks buvo planas: pirmiausia pyragaičiai, o tada pažiūrėsime, kur mus nuves miestas.
Beje, jei nežinote: Leiria yra rajono centras centrinėje Portugalijoje, maždaug pusiaukelėje tarp Lisabonos ir Koimbros. Neturėjome jokios idėjos, ko tikėtis.
Turinys
Meninės kelionių fotografijos fotografas
Nico Trinkhausas žinomas dėl savo ryškių vaizdų, kurie nuo 2011 m. pelnė daugiau nei 100 tarptautinių apdovanojimų. Jo darbai buvo eksponuojami visoje Europoje.
Rodrigues Lobo aikštė: Leirijos „svetainė“
Man patinka miesto aikštės. Jos pasakoja apie miesto gyvenimą daugiau nei bet kuris muziejus, ir Praça Rodrigues Lobo – ne išimtis.
Aikštė pavadinta portugalų poeto Francisco Rodrigues Lobo, kuris gimė Leirijoje ir daug įkvėpimo sėmėsi iš šio regiono, garbei. Ten vis dar galima rasti jo statulą. Tačiau šios vietos istorija siekia dar senesnius laikus. Iš pradžių ji vadinosi Praça de São Martinho, pagal čia kadaise stovėjusią bažnyčią. Miesto gyvenimas yra susijęs su šia vieta nuo XII a., kai miestas išsiplėtė už Leirijos pilies sienų.
Iš bet kurios aikštės vietos virš stogų matosi pilis. Akmenimis grįstas grindinys turi Portugalijai būdingus „calçada“ raštus, o aplinkinės žemos pastatų fasadai pastelinėmis spalvomis suteikia visai erdvei atvirumo ir ramybės jausmą. Daria padavė savo termosą baristui, kad šis jį pripildytų kavos, o aš nusipirkau du ar tris „Brisas do Lis“ iš prekystalio. Tai buvo mūsų nedidelis užkandis prieš lipant į kalną.
Norėdamas padaryti aikštės nuotrauką, kurį laiką vaikščiojau aplink jos pakraščius, ieškodamas tinkamo kampo, iš kurio „calçada“ linijos pirmame plane pritrauktų žvilgsnį į kompoziciją. Aikštė buvo pakankamai judri, todėl norint gauti švarų kadrą be žmonių reikėjo kantrybės, kelių ekspozicijų sujungimo ir vėlesnio redagavimo, kad pašalinti kelis žmones, kurie sėdėjo kavinėse ir visai nejudėjo.
„Be tavęs Leirijos nebūtų“
Leirijos miesto ženklas – tai pagrindinis Leirijos orientyras, kurį sudaro miesto pavadinimas, išdėstytas iš raidžių.
Ženklas stovi šalia žinomo fontano „Fonte Luminosa“ Praça Goa Damão e Diu aikštėje, kuri yra netoli Leirijos senamiesčio aikštės. Skulptoriaus Lagoa Henriques sukurto fontano pavadinimas reiškia „Šviesusis šaltinis“ ir yra skirtas dviem miestą kertančioms upėms – Lis ir Lena.
Kai pasakydavome žmonėms, kad važiuojame ten laikyti kalbos egzamino, niekas nesakydavo „o, puiku“ ar „man labai patinka tas miestas“. Visada girdėdavome: „Leirija? Juk žinote, kad Leirijos nėra, tiesa?“ Tai kartodavo kiekvienas portugalas, tarsi tai būtų draugiškas sąmokslas, kurio niekas nesivargina paaiškinti.
Leiria turi ir kitą reputaciją. Mano draugas João, kuris važiavo su manimi į Portugalijos šiaurę, kartą man pasakė, kad sulėtinčiau greitį, kai, važiuodami A1 greitkeliu, priartėjome prie miesto 20 km atstumu. Ten policija garsėja greičio kontrolės spąstais. Jis sakė, kad jie sustabdo tave degalinėje ir iš karto išrašo baudą. 20 km prieš ir po Leirijos jis visada stengiasi važiuoti tiksliai laikydamasis greičio ribos. Taigi, dar prieš apsilankydami, buvome suintriguoti. Kas yra tokio ypatingo Leirijoje, kad niekas jos nepriima rimtai?
Mane nustebino tai, kad miestas nebandė kovoti su šiuo anekdotu. Vietoj to, jie jį panaudojo. Praça Goa Damão e Diu aikštėje, šalia „Instagram“ vertos miesto lentelės, pamatysite frazę „Leiria não existe sem ti“, paverstą šūkiu. Ji reiškia „Leiria neegzistuoja be tavęs“.
Šią nuotrauką padariau per „Prova Leiria Doçaria“, vietinę saldumynų mugę, todėl ženklas buvo papuoštas „Brisas do Lis“ vaizdais. Be mugės dekoracijų raidės yra paprastos baltos ir mažiau kontrastuoja su fonu. Laimingas laiko sutapimas padarė šią nuotrauką dar įdomesnę.
Saldžioji Leirija: „Brisas do Lis“ ir saldumynų mugė
Jei norite greitai pažinti kokį nors Portugalijos miestą, pamirškite kelionių vadovą ir eikite tiesiai prie konditerijos vitrinos.
Leirijoje žinomas vardas yra „Brisas do Lis“, pavadintas pagal miestą kertančią upę. Istoriškai šiuos pyragėlius gamindavo vienuolės buvusiame Convento de Santana vienuolyne. Kiaušinių tryniai, cukrus, malti migdolai. Juos galite rasti visose senamiesčio kavinėse. „LuziClara“ yra viena iš tradicinių vietų, o „Casinha Velha“ rekomenduoja „Michelin“ gidas.
Būsiu atviras: pirmą dieną nusipirkau keletą, ir jie buvo skanūs, bet mano skoniui kiaušinio trynio skonis yra gana intensyvus. Nesupraskite manęs klaidingai, aš mėgstu portugalų kiaušinio trynio desertus, bet paprastai teikiu pirmenybę tiems, kuriuose kiaušinio skonis nėra toks dominuojantis, kaip, pavyzdžiui, klasikinis „pastel de nata“. Daria taip pat paragavo vieną, ir galiausiai mes juos suvalgėme vakare, peržiūrėdami savo studijų užrašus. Yra kažkas ypatingo, kai peržiūri portugalų veiksmažodžių linksnius su vietiniu saldumynu rankoje – tai leidžia visą užduotį suvokti ne kaip testą, o labiau kaip tikrą gyvenimą čia.
Kitą dieną nuvykome į „Prova Leiria Doçaria“ – saldumynų mugę „Mercado de Sant'Ana“ – ir paragavome dar kelių regioninių pyragaičių. Mugėje buvo dešimtys įvairių rūšių iš visos Leirijos apskrities. Nemanau, kad man reikėjo dar vieno „Brisa do Lis“, bet buvo daug kitų kiaušinio trynio gaminių, kuriuos reikėjo išbandyti.
Geriausia apžvalgos vieta Leirijoje
Leirijos varpinė – tai istorinis paminklas Leirijos senamiestyje, iš kurio atsiveria vaizdas į miestą ir aplinkinius kraštovaizdžius.
Juokinga istorija: mes nuvykome į Leiriją praleisti ilgąjį savaitgalį, kad išlaikytume kalbos egzaminą, kurio reikia norint kreiptis dėl Portugalijos pilietybės po šešerių metų gyvenimo šalyje. Tačiau tą dieną, kai turėjome mokytis, naktis buvo tokia graži ir maloni, kad negalėjau atsispirti pagundai patirti nedidelę nuotykį.
Pasibaigus saldumynų degustacijai, mes pakilome į kalną link pilies, ieškodami pakankamai aukšto taško, iš kurio į vieną kadrą tilptų ir miestas, ir pilis. Kelionė į viršų – tipiška Portugalijai: siauros viduramžių gatvelės be tikro šaligatvio, todėl tenka eiti kelio važiuojamąja dalimi šalia automobilių. Iš pradžių tai šiek tiek nepatogu, bet po kelerių metų čia prie to pripranti. Vairuotojai važiuoja atsargiai, o žmonės rūpinasi vieni kitais, todėl tai saugiau, nei atrodo.
Problema, kurią mes, fotografai, puikiai žinome: kai pasieki pilies viršūnę, negali nufotografuoti Leirijos su pilimi. Tu esi viduje to, ką nori įamžinti nuotraukoje.
Aš radau viešą terasą netoli katedros, šalia varpinės. Ji yra netoli lifto, jungiančio apatinę ir viršutinę miesto dalis. Mes užlipome pėsčiomis, bet žemyn nusileidome liftu.
Vietiniai juokauja, kad Leirija turi katedrą be varpinės ir varpinę be katedros, nes jos buvo pastatytos atskirai.
Nuotrauka
Kai pasiekiau terasą, prie turėklų, būtent ten, kur man reikėjo fotografuoti, stovėjo pora. Jie ten stovėjo gerą dešimt minučių. Aš stovėjau už jų nugaros ir galvojau: „Na, kiek gi jūs ten ketinate stovėti?“ Bet apžvalgos aikštelėje žmonių negalima skubinti. Galiausiai jie pasitraukė, ir turėklai liko tik man.
Naudojau juos kaip vedančią liniją, nukreipiančią žvilgsnį nuo pirmojo plano per varpinę ir toliau į pilį. Vėlyvos popietės šviesa metė medžių šešėlius ant varpinės sienų, suteikdama tekstūros paviršiui, kuris kitu atveju būtų buvęs lygus ir baltas. Plačiakampis objektyvas, be trikojo. Kai suradau kompoziciją, kuri man patiko, nusileidome žemyn ir dar šiek tiek apžiūrėjome miestelį, prieš grįždami prie savo knygų.
Leirijos pilis saulėlydžio metu
Leirijos pilis (Castelo de Leiria) – tai viduramžių pilis, iškilusi virš istorinio Leirijos miesto centrinėje Portugalijoje. Būdami Leirijoje, šios pilies sunku nepastebėti, nes šį didingą statinį matyti praktiškai iš bet kurios miesto vietos; jis alsuoja istorija ir šiek tiek mistikos.
Leirijos pilies neįmanoma nepastebėti. Ji stūkso ant kalvos viršūnės, todėl ją matyti iš įvairių miesto vietų. Pilį pastatė pirmasis Portugalijos karalius Dom Afonso Henriques, o per devynis šimtmečius ji iš karinės tvirtovės tapo karališkąja rezidencija. Ji nėra tokia garsi kaip netoliese esančios Tomaro ar Obido pilys, tačiau tai turi ir privalumų: čia žymiai mažiau lankytojų, todėl galima pajusti, tarsi atrastum paslėptą perlą.
Fotografavimas nuo mūsų stogo
Mano mėgstamiausia akimirka, susijusi su pilimi, įvyko ne toje vietoje, kur buvo numatyta fotografuotis.
Mes apsistojome „Forest Villas Guest House“ viešbutyje, o mūsų kambarys buvo tiesiai po stogo terasa. Tą vakarą aš peržiūrinėjau mokymosi medžiagą, kai pastebėjau, kad pilies sienos atspindi šiltą saulėlydžio šviesą. Aš tyliai išslinkau iš kambario, net nesivargindamas užsidėti tinkamų batų. Tiesiog nuėjau iki terasos su kojinėmis.
Stogas buvo tuščias. Jokių kėdžių, jokių stalų, tik plokščia terasa ir vaizdas. Aš nuėjau į tolimiausią kraštą, kad išvengčiau medžių linijos, ir padariau nuotrauką iš rankų. Šviesa ant akmens buvo graži, bet dangus už jo buvo plokščias ir pilkas.
Grįžau pas Darią ir prie mokymosi medžiagos. Po dvidešimties minučių pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kaip virš pilies susidaro debesys, atspindintys saulės spindulių spalvas. Vėl užlipau į viršų.
Dabar dangus buvo įspūdingas, bet pilis prarado savo spindesį ir atrodė plokščia. Abiejų nuotraukų fotografavau iš rankų, naudodamas šiek tiek skirtingus židinio nuotolius, nes nieko iš to nebuvau suplanavęs.
Grįžęs namo, sujungiau abi nuotraukas: pilį iš pirmosios nuotraukos ir dangų iš antrosios. Dėl skirtingo židinio nuotolio suderinimas nebuvo tobulas, bet pavyko. Du kartus užlipau laiptais kojinėmis, dvi versijos to paties vaizdo. Daugiau apie šį procesą parašiau savo įraše apie Leirijos pilies saulėlydį.
Vienos dienos išvykos iš Leirijos apylinkių
Leirija yra puikioje vietoje, jei norite surengti išvykas į apylinkes. Obidosas su savo viduramžių senamiesčiu, apsuptu sienų, yra mažiau nei valandos kelio automobiliu. Mums labai patinka ten leisti laiką. Jei pavyks suderinti laiką, vien dėl „MediEvo“ festivalio verta ten nuvykti.
Nazare yra apie 40 minučių kelio į vakarus, ir kiekvienas, kuris lankosi Portugalijoje, turėtų ten nuvykti bent kartą. Net nereikia laukti garsiųjų milžiniškų bangų. Patikrinkite prognozę, ir jei bangos yra bent kiek padorios, nuvykite pažiūrėti. Net įprastą dieną tai yra įspūdingas reginys.
Fatima, Alcobaça ir Batalha yra už 20 minučių kelio nuo Leirijos. Kartą per vieną kelionę automobiliu aplankėme visas tris vietas. Tai jau kita istorija, kurią papasakosiu kitame straipsnyje.
Pėsčiųjų maršrutas po Leiriją (2–3 valandos)
Leirija yra pakankamai kompaktiškas miestas, todėl pagrindines lankytinas vietas galima apžiūrėti pėsčiomis per vieną popietę. Štai apytikslis maršrutas, kuriuo mes ėjome:
- **Pradėkite nuo Praça Rodrigues Lobo aikštės.** Išgerkite kavos ir „Brisa do Lis“ vienoje iš aikštės kavinių.
- **Eikite į kalną iki varpinės.** Eikite siauromis gatvelėmis link katedros. Terasa šalia varpinės yra geriausia vieta apžvelgti miestą su pilimi fone.
- **Eikite toliau link Leirijos pilies.** Verta užlipti į viršų, kad galėtumėte pasigrožėti panoraminiais vaizdais.
- **Leiskitės liftu.** Yra viešasis liftas, jungiantis viršutinę ir apatinę miesto dalis, kuris grįžtant sutaupys jūsų kelių.
- **Eikite iki Leirijos miesto ženklo.** Jis yra Praça Goa Damão e Diu aikštėje, netoli Fonte Luminosa fontano.
- **Baigkite kelionę Mercado de Sant'Ana.** Jei laikas tinkamas, čia vyksta Doçaria mugė. Kitaip tai gera vieta įsigyti vietinių produktų.
Visas maršrutas trunka dvi–tris valandas.
Sekite naujienas, kad sužinotumėte apie šio straipsnio atnaujinimus.
P.S. Kartkartėmis vienas prenumeratorius laimi pasirašytą meno reprodukciją – tai nedidelė padėka už tai, kad esate šio kelionės dalis.
dažnai užduodami klausimai
Leirija žinoma dėl savo viduramžių pilies (Castelo de Leiria), istorinės Praça Rodrigues Lobo aikštės, vietinio saldumyno „Brisas do Lis“ ir portugalų anekdoto, kad „Leirijos nėra“. Miestas taip pat glaudžiai susijęs su pirmuoju Portugalijos karaliumi Domu Afonso Henriquesu.
Pagrindinė aikštė – Praça Rodrigues Lobo – pavadinta šio miesto gimtojo portugalų poeto Francisco Rodrigues Lobo garbei. Ji yra Leirijos senamiesčio socialinis centras, apsuptas istorinių pastatų, kavinių ir parduotuvių, iš kurios atsiveria tiesioginis vaizdas į viršuje stūksančią pilį.
Tai reiškia: „Be tavęs Leirijos nėra“. Ši frazė remiasi populiariu portugalų anekdotu, kad Leirijos iš tikrųjų nėra, panašiai kaip ir Vokietijos Bielefeldo sąmokslo teorija. Šį šūkį galite rasti šalia miesto pavadinimo lentelės Praça Goa Damão e Diu aikštėje.
„Brisas do Lis“ – tradicinis pyragaitis su kiaušinio tryniu – parduodamas senamiesčio kavinėse. „LuziClara“ yra tradicinė vieta, o „Casinha Velha“ rekomenduoja „Michelin“ gidas. Kasmetiniame „Prova Leiria Doçaria“ renginyje, vykstančiame Sant'Ana turguje, galite paragauti dešimčių regioninių pyragų rūšių.
Leirija yra maždaug 130 km į šiaurę nuo Lisabonos. Važiuojant automobiliu greitkeliu A1 kelionė trunka apie 90 minučių. Bendrovė „Rede Expressos“ teikia tiesiogines autobusų paslaugas iš Lisabonos „Sete Rios“ stoties; kelionė trunka apie dvi valandas. Tiesioginio traukinių susisiekimo nėra. Jei keliaujate automobiliu, Leirijos apylinkėse laikykitės greičio apribojimų. Šiame ruože policija garsėja griežtu požiūriu į greičio viršijimą.
Vienos dienos pakanka, kad pėsčiomis apžiūrėtumėte pagrindines lankytinas vietas. Savaitgalis suteikia laiko viską apžiūrėti ramiai, paragauti vietos virtuvės patiekalų ir nufotografuoti pilį skirtingais paros laikais. Mes čia praleidome dvi dienas ir manome, kad tai buvo puikus sprendimas.
Pavasarį (balandžio–birželio mėn.) ir ankstyvą rudenį (rugsėjo–spalio mėn.) čia vyrauja malonus oras, o turistų srautas nėra pernelyg didelis. Žiemą šviesa tampa švelnesnė, o gatvės – ramesnės, todėl tai puikus metas fotografuoti. „Prova Leiria Doçaria“ mugė paprastai rengiama rudenį.
Mes apsistojome svečių namuose „Forest Villas“, kurių stogo terasoje atsiveria tiesioginis vaizdas į pilį. Senamiesčio rajone aplink Praça Rodrigues Lobo aikštę taip pat yra nedidelių viešbučių ir svečių namų, iš kurių viską galima pasiekti pėsčiomis.
Taip. Leirijos centras yra kompaktiškas, o pagrindinės lankytinos vietos yra pasiekiamos pėsčiomis. Be to, miestą viršutinę ir apatinę dalis jungia viešasis liftas, kuris palengvina judėjimą staigesnėse vietose. Visą maršrutą pėsčiomis galima įveikti per dvi ar tris valandas.
Leirijos pilį pastatė pirmasis Portugalijos karalius, iš jos atsiveria panoraminis vaizdas į miestą. Čia mažiau lankytojų nei Obido ar Tomaro pilėse, todėl apsilankymas čia atrodo labiau asmeniškas. Be to, pilį matyti beveik iš visų miesto vietų, todėl ji tampa natūraliu orientyru jūsų pasivaikščiojimui.
Iš Leirijos galima lengvai nuvykti į Batalhos vienuolyną (UNESCO, 15 min.), Fatimą (20 min.), Nazarę (40 min.) ir Obidą (50 min.).
Taip. Mes išlaikėme. Ir Leirija čia neturėjo jokio ryšio. Bet šis miestas padarė visą savaitgalį daug įsimintinesnį nei sėdėjimas viešbučio kambaryje su gramatikos vadovėliu.