Portugalija

Portugalija užima vakarinę Iberijos pusiasalio dalį, kurioje driekiasi maždaug 900 kilometrų Atlanto vandenyno pakrantė nuo Minho iki Algarvės, taip pat vandenyno viduryje esančias Madeiros ir Azorų salas. Lisabona įsikūrusi upės Tajo žiočių vietoje šalies centre, Portas – šiaurėje, prie Douro upės, o tarp jų – upių slėniai, sienomis apsupti miestai, kamštienos lygumos ir vienos didžiausių pasaulyje bangų, tinkamų banglenčių sportui, telpa į mažesnę erdvę, nei dauguma žmonių tikisi. Lisabonoje gyvenu nuo 2020 metų, ir po daugelio metų, per kuriuos fotografavau šį miestą visais metų laikais, tai yra šalis, kurią pažįstu geriausiai.

Lisabona

Lisabona iškilusi ant septynių kalvų virš Tajo upės, o svarbiausia – būtent tas kilimas. „Bica“ funikulierius nuo XIX amžiaus veža žmones į viršų 245 metrų aukščio nuolydžiu; jo geltoną vagonėlį apjuosia Pombalio stiliaus miesto centro pastelinės spalvos namai, o gatvės apačioje matosi turkio spalvos upė. Alfamos labirinte – seniausiame rajone ir vieninteliame, kuris 1755 m. žemės drebėjimą išgyveno beveik nepaliestame – tramvajai vis dar prasibrauna pro tokias siauras gatves, kad pravažiuojant tenka prisiglausti prie sienos.

Miestas atlygina už aukštį. Nuo São Jorge pilies pylimų atsiveria vaizdas į visą terakotos spalvos miestą – romėnų laikų kalvos viršūnė, iškilusi virš modernios sostinės. Belémo rajone, upės lygyje, Jerónimos vienuolynas puikuojasi manueliniu akmens mūru, kurį Portugalija išrado savo jūrinės galios klestėjimo laikotarpiu, o Atradimų paminklas vis dar žvelgia į vandenį, iš kurio išplaukė karavelės.

Fotografavimas Portugalijoje

Darbas, kuriuo čia labiausiai didžiuojuosi, buvo suplanuotas iki metro tikslumu. 2025 m. kovo mėnesį kelias savaites praleidau „PhotoPills“ programoje, tiksliai suderindamas koordinates, kad užfiksuočiau pilną mėnulį, kylantį tiesiai už Belemo bokšto. Nuotrauką padariau iš 6,6 kilometrų atstumo, naudodamas 560 mm objektyvą, todėl mėnulio diskas atrodė milžiniškas ir raudonas šalia XVI a. bokšto, kuris kadaise saugojo Portugalijos jūrų žemėlapius. Debesys paslėpė pirmąjį mėnulio iškilimą. Žvejys sušuko, kad jis vėl pasirodys, ir antrasis iškilimas man suteikė kadrą, kuriame kartu matėsi mėnulis, bokštas ir tiltas.

Tokios kompozicijos tapo mano įpročiu. Aš prisijungiau prie „PhotoPills World Meetup“ renginio Costa da Caparica pakrantėje, kad nufotografuočiau saulėlydį tiesiai už Farol do Bugio švyturio, saulės nusileidimo metu kas kadrą perkelkdamas trikojį dešimčia metrų. Per 2020 m. karantiną, kai negalėjau toli išvykti, iš savo balkono Ajudoje užfiksavau supermėnulį, susilygusius su „25 de Abril“ tiltu. Gyvenimas čia turi privalumą: galiu laukti to dangaus, kurį Portugalija dovanoja tik tinkamą vakarą.

Lisabonos pakrantė

Tajo upės pakrantė – tai vieta, kur Lisabona labiausiai primena kitą miestą, tačiau išlieka visiškai savimi. „25 de Abril“ tiltas iš pirmo žvilgsnio primena San Franciską, ir tam yra rimta priežastis: jį pastatė „American Bridge Company“ – ta pati įmonė, kuri sukūrė San Francisko–Oaklando įlankos tiltą. Už jo, Almadoje, stovi „Cristo Rei“ statula, užsakyta po to, kai iš Rio grįžęs kardinolas, rankas išskėstomis link miesto.

Dar toliau į vakarus MAAT muziejus vingiuoja palei upės krantą tarsi žema banga, o jo plytelių danga atspindi saulės spindulius būtent tuo metu, kai saulė pakyla už tilto. Viduje šalies plytelių tradicija apima pusę miesto: mėlynos ir baltos „azulejo“ plytelės iš pradžių buvo praktiškas būdas reguliuoti pastato temperatūrą, o vėliau tapo Portugalijai būdingu paviršiumi. Norint pamatyti kitokią Lisaboną, verta apsilankyti „LX Factory“ Alcântaroje – čia apleistas pramoninis kompleksas užpildytas knygynais, restoranais ir parduotuve, kurioje parduodamos konservuotos sardinės su užspaustu jūsų gimimo metų skaičiumi.

Sintra ir Cabo da Roca

Pusvalandžio kelio nuo Lisabonos, Serra de Sintra kalnuose, drėgname Atlanto vėjyje, iškilę miškas ir rūmų ansamblis. Pena rūmai – tai ryškiausias objektas, XIX a. romantinė raudonos ir geltonos spalvų fantazija, kurią vokiečių architektas pastatė ant virš miestelio iškilusios viršūnės. Žemiau, „Quinta da Regaleira“ soduose, stovi „Iniciacijos šulinys“ – apverstas 27 metrų aukščio bokštas, į kurį nusileidžiama spiralės formos laiptais, o jo platformos išdėstytos taip, kad atspindėtų Dantės ir Tarot ritualus.

Kalnų grandinė tęsiasi iki vandenyno ir staiga baigiasi. „Cabo da Roca“ – tai vakariausias žemyninės Europos taškas, šimto metrų aukščio uolos su švyturiu ir toli apačioje besiskaldančiomis bangomis. Šiek tiek į šiaurę esantis „Praia da Ursa“ yra vakariausias paplūdimys, pasiekiamas tik kopiant stačiu šlaitu, tačiau vertas kiekvieno atsargaus žingsnio. Šiek tiek į pietus įsikūręs ant uolos esantis kaimelis „Azenhas do Mar“ vis dar dažniausiai lieka nepastebėtas fotografų.

Kaskaisas

Kaskajus – tai vieta, kur Lisabonos gyventojai vyksta prie jūros; buvęs žvejų miestelis, tapęs kurortu Estorilo pakrantės vakariniame gale. Vienais metais mes nuėjome visus daugiau nei 20 kilometrų nuo Belemo palei Tajo upę, kad čia atvyktume, nudegę saulėje ir visiškai išsekę, bet vis tiek negalėjome atsispirti pagundai užlipti ant žvaigždės formos „Forte de Santo António da Barra“ – XVI a. forto, kuris vėliau tarnavo kaip Salazaro vasaros rezidencija ir visuomenei buvo atidarytas tik 2018 m.

Pats miestelis yra kompaktiškas ir lengvai apžiūrimas. „Praça 5 de Outubro“ aikštė, pavadinta pagal 1910 m. revoliuciją, kuri užbaigė monarchiją, yra miesto centras, o senoji rotušė ir tvirtovė yra vos minutės kelio pėsčiomis nuo paplūdimio. Pasislėpęs po promenada, „Praia da Rainha“ yra mažiausias paplūdimys Kaskaise – 50 metrų ilgio įlankėlė, apsupta kalkakmenio uolų, kurią karalienė Amélia pamėgo tiek, kad paskelbė ją savo nuosavybe.

Setúbalio pusiasalis

Setúbalas, esantis į pietus nuo Tajo upės, yra mūsų nuolatinė pabėgimo vieta nuo miesto, o geriausia ten vykti ne sezono metu. Tróia pusiasalyje yra balčiausias smėlis ir turkio spalvos vanduo netoli Lisabonos, o žiemą jis visiškai ištuštėja – būtent taip mums ir patinka. Už jos Serra da Arrábida kalnai žaliais šlaitais nuolaidžiauja tiesiai į jūrą. Gruodžio rytą sustojome automobiliu netoli Azeitão, kai Arrábida vynuogynai atsivėrė pliki ir šalnų paliesti – tai regionas, kurio „Moscatel“ ir daugiasluoksniai raudonieji vynai yra vieni iš mūsų mėgstamiausių šalyje.

Sado upės žiotys suteikia savitą atmosferą. Carrasqueira palafitinė prieplauka netoli Comportos – tai medinių polių eilė, kurią žvejai pastatė 1950-aisiais ir kuri vis dar naudojama kasdien; gražiausia ji saulėlydžio metu, kai Tróia šviečia kitoje upės pusėje. Upės aukštupyje esantis Alcácer do Sal buvo apgyvendintas dar neolito laikais, o romėnų laikais, vadinamas Salacia, čia prekiauta druska; dabar ant kalvos stovinti pilis yra pousada, iš kurios atsiveria vaizdas į Sado upės vingį.

Évora ir Alentejo

Nuo pakrantės į vidurį Alentejo viską sulėtina: kamštiniai ąžuolai, kviečiai, baltai nudažyti miesteliai ir ilgi tušti keliai. Évora – tai jo istorinė širdis, į UNESCO sąrašą įtrauktas miestas, kuriame viena ant kitos sluoksniuojasi romėnų, maurų ir viduramžių kultūros pėdsakai. Garsiausia jo vieta – Kaulų koplyčia, kurią XVII a. pranciškonai pastatė iš maždaug penkių tūkstančių miestiečių palaikų; virš durų esantis užrašas verčiamas taip: „geriau mirties diena nei gimimo diena“. Gido puikiai papasakota istorija leidžia suprasti, kad koplyčia yra ne tiek įspėjimas, kiek apmąstymas apie gyvenimo trumpumą.

Algarvė

Pietinė Portugalijos pakrantė – tai vaizdas, kurį dauguma europiečių susieja su šia šalimi: ochros spalvos uolos, jūros urvai ir ilgos paplūdimiai. Žiemą ji atrodo įspūdingiausiai. Kalėdų naktį fotografavome žvejų miestelį Ferragudo prie Arade upės, kai turistų jau nebebuvo, bet šeštą ryto žvejai dar dirbo, o Naujųjų metų dieną, kai temperatūra siekė 18 laipsnių, nufotografavome Carvoeiro panoramą.

Žiemos šviesa puikiai tinka visam pakrantės ruožui. Albufeira, kurios gyventojų skaičius vasaros įkarštyje išauga nuo maždaug 14 000 iki kelių šimtų tūkstančių, sezonui pasibaigus saulėlydžio metu vėl atiduoda savo paplūdimius, o baltas miestelis šviečia virš tuščio kranto. Vakaruose, link Lagoso, „Forte da Ponta da Bandeira“ saugo uostą, iš kurio išplaukė pirmieji Atradimų amžiaus laivai, o tą vakarą beveik pilnas mėnulis apšvietė kampelius, kurių nepasiekė žemai esanti saulė.

Leirija, Batalha ir Óbidos

Centrinės Portugalijos ruožas į šiaurę nuo Lisabonos gausu pilių ir vienuolynų, o didžioji jo dalis išlieka rami. Leirijos pilis yra šio regiono simbolis – devintojo amžiaus tvirtovė, pastatyta pirmojo Portugalijos karaliaus Domo Afonso Henriquezo, kuri nuo vienintelio kalno saugo miestą. Aš užfiksavau ją tokiu apšvietimu, kurį teko sukurti dviem etapais: vieną kadrą – saulės spinduliams ant sienų, o antrą – po pusvalandžio, kai virš jų susiformavo debesys, ir tada sujungiau abu kadrus.

Netoliese, už kelių minučių kelio automobiliu, stovi Batalhos vienuolynas – ekstravagantiškiausias vėlyvosios gotikos pavyzdys, kurio statyba prasidėjo 1386 m. kaip padėka už pergalę prie Aljubarotos ir tęsėsi per septynių karalių valdymo laikotarpius, kol galiausiai buvo užbaigta. Mes ten atvykome vėlyvą rudens popietę – per vėlu, kad apžiūrėtume vidų, bet kaip tik laiku, kad pamatytume, kaip dangus virš prašmatnios akmens mūro viršūnės nusidažo violetinėmis spalvomis. Óbidos miestas, apsuptas viduramžių pylimų žiedo, yra pakankamai arti, kad jį būtų galima aplankyti tą pačią dieną.

Sidabrinis krantas

Į šiaurę nuo sostinės Atlanto vandenynas tampa audringas, o vienas miestelis tuo pagarsėjo. Praia do Norte Nazaré mieste įsikūręs virš povandeninio kanjono, kuris nukreipia Atlanto vandenyno bangas į vieną iš didžiausių pasaulyje banglenčių sportui tinkamų vietų, nuo spalio iki kovo pritraukiančią didžiųjų bangų banglentininkus. Nuo švyturio platformos ant kyšulio galima stebėti, kaip bangos kaupiasi ir sprogsta atsitrenkdamos į uolas – tai įspūdingas reginys net ir tomis dienomis, kai bangų aukštis siekia vos šešis metrus.

Toliau jūroje, Berlengų salose, esanti São João Baptista tvirtovė pasiekiama laivu iš Peničės, ir, kaip ir likusią šios pakrantės dalį, ją geriausia fotografuoti žiemą, kai lankytojų mažiau, o vandenynas leidžia persikelti. Sausumoje, Aveiro mieste, dažnai vadinamame Portugalijos Venecija, dažytos „moliceiro“ valtys plaukioja kanalų tinklu pro Art Nouveau stiliaus fasadus, o Costa Nova dryžuoti namai stovi visai netoliese, ant kopos. Tai miestas, į kurį tikrai verta nukrypti, nors dauguma kelionių maršrutų jį praleidžia.

Koimbra ir Serra da Estrela

Tarp pakrantės ir Ispanijos sienos centrinė Portugalija driekiasi kalnuose, kuriuos pasiekia nedaugelis lankytojų. Koimbra buvo sostine nuo 1131 iki 1255 metų, tačiau virš jos iškilęs pastatas nėra pilis: tai – ant kalvos virš Mondego upės esantis universitetas, įkurtas 1290 metais ir veikiantis iki šiol, seniausia tokio tipo įstaiga portugalakalbėje pasaulio dalyje. Netoliese esantys Bussaco rūmų sodai – neomanuelinio stiliaus rūmai, paversti viešbučiu – driekiasi iki samanomis apaugusių pergolų ir ramių takelių, kuriuos vieną vasario rytą fotografavau saulėtekio metu. Aukščiau, Serra do Açor kalnuose, skalūnų kaimelyje Piódão pilkos akmens namai išsirikiavę kalvos šlaite tarsi amfiteatras.

Portugalija mane vis dar stebina, nors čia gyvenu jau daugelį metų, ir būtent „Serra da Estrela“ kalnai yra to priežastis. Virš Manteigas miestelio išvykau ieškoti rudens spalvų, bet vietoj to radau grupę samanomis apaugusių akmeninių namelių, kuriuos pamažu užvaldo miškas. Ta pati kelionė mane nuvedė prie „Poço do Inferno“ krioklio – kalnuose esančio tarpeklio su kaskadomis – ir palei „Rota das Faias“ – bukų taką, kuris kiekvieną spalį virsta auksiniu koridoriumi.

Portas ir Douro

Praėjus šešioms savaitėms nuo mūsų pirmojo ilgo viešnagės Portugalijoje pradžios, draugai nuolat užduodavo tą patį klausimą: Portas ar Lisabona? Šiaurė turi tvirtų argumentų. Portas pastatytas iš granito, o ne pastelinėmis spalvomis, jis yra monumentalus, o Lisabona – žaisminga, o „Palácio das Cardosas“ pastatas „Avenida dos Aliados“ gatvėje, dabar tapęs „InterContinental“ viešbučiu, atskleidžia rimtesnę ir didingesnę šio miesto pusę.

Upė – tai tikras reginys. Dviaukštis Dom Luís I tiltas per Douro upę buvo suprojektuotas Théophile Seyrig, buvusio Gustave Eiffel partnerio, ir geriausiai matomas saulėlydžio metu iš kito kranto. Tas tolimasis krantas – tai Vila Nova de Gaia, kur palei upę išsirikiavę portveino rūsiai, kuriuose brandinamas vynas, kurio vynuogės auginamos šimtu kilometrų aukštyn upe, Douro slėnyje, o laikomos tik čia. Prie upės žiočių esantis Felgueiras švyturys atlaiko visą Atlanto vandenyno jėgą; kartą ten mus peršlapino netikėta banga, todėl po metų sugrįžome pasigrožėti ramiu saulėlydžiu.

Madeira

Devyni šimtai kilometrų į Atlanto vandenyną nutolusi Madeira – tai Portugalija, pasiekusi didžiausią vertikalumą. Sala tiesiai iš jūros kyla į debesimis apgaubtus kalnų keteros, o jos mikroklimatai per kelias minutes gali sukurti arba sunaikinti orą. Rūko apgaubtuose kalnų keliuose virš Santanos sustojau bet kurioje poilsio aikštelėje, kad paimčiau teleobjektyvą, kai pro debesis pro vieną šviesos spindulį išryškėjo namų grandinė – būtent tokį momentą sala dovanoja, o po to vėl atima.

Pakrantė yra tokia pat laukinė. Ponta de São Lourenço – labiausiai į rytus nutolęs pusiasalis – yra vulkaninės kilmės ir be medžių, visur tik vėjo nugludinta žolė ir raudonos uolos, o tai yra netipiška salai, kuri kitais atžvilgiais yra žalia iki pat viršūnių. Santanos kaime trikampiai, šiaudais dengti A formos namai yra tarsi atvirukas, o gegužę vyksta Madeiros gėlių festivalis, kuris Funchalo gatves paverčia gėlių kilimu.

Kada apsilankyti Portugalijoje

Šioje šalyje laikas teka kitaip nei įprasta. Žiema – tai metas, kai man geriausiai sekasi kurti pakrantės motyvus: Algarvė, Kaskaisas, Tróia ir Berlengos salos visiškai ištuštėja, šviesa lieka silpna ir šilta, o Naujųjų metų popietę pietuose temperatūra vis dar gali pakilti iki 18 laipsnių. Spalis ir lapkritis – vidurio šalies metas, kai „Serra da Estrela“ bukų miškai nusidažo rudomis spalvomis, o kalnuose kartais susidaro rūkas, kartais jis išsisklaido. Pavasaris, ypač gegužė, yra tinkamiausias metas aplankyti Madeirą ir jos gėlių festivalį. Vasara atneša minias ir karštį, o vienintelė vieta, kurioje šiltais mėnesiais tvyro ramybė, yra Nazarė, kurios milžiniškos bangos kyla tik nuo spalio iki kovo.

Kalbant apie istorinę centrinę dalį, Koimbros universitetas, įtrauktas į UNESCO sąrašą, ir centro vienuolynai labiausiai verti aplankyti pereinamuoju pavasario ir rudens laikotarpiu, kai turistinių autobusų sumažėja, o akmenys gali mėgautis šviesa vieni. Visą informaciją apie seniausią universitetą portugalakalbėje pasaulio dalyje, įtrauktą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, galite perskaityti čia.

Dažnai užduodami klausimai