Įžengus į Dubajaus Ateities muziejų iš karto tampa aišku, kad tai nebus įprastas muziejaus apsilankymas. Vien tik fojė, kuri daugelyje muziejų yra nuobodi, funkcionali erdvė, čia yra šešiolikos metrų aukščio, o joje išsiskiria vingiuotos dvigubos spiralės formos laiptai, virš kurių iš viršaus stebi robotai – tai aiškus ženklas, kad lankytojai čia nerastų nuobodžių eksponatų ar artefaktų vitrinų. Ši patirtis labiau primena teatro spektaklį.
Saulės šviesoje parašyti pranešimai
Daria ir aš ten buvome dėl „Photopills“ parodos, ir būtent dėl šio renginio mums pavyko patekti į muziejų dar prieš jo atidarymą lankytojams. Mums taip pat buvo leista užlipti į septintą aukštą, kuris paprastai yra uždarytas lankytojams. Pamatyti pastatą anksti ryte, kol jis dar nebuvo užpildytas turistais, buvo beveik nepakartojama patirtis. Kaligrafija, puošiantis muziejaus fasadą, tęsiasi ir viduje kaip šviesa, o šeicho Mohammedo bin Rashido al Maktoumo žodžiai arabų raštu teka per vidines paviršius. Ant baltų, tuščių paviršių sienos atrodo tarsi nešiosios saulės šviesoje parašytus pranešimus.
Fotografo dilema
Aš dažnai fotografuoju architektūrą. Paprastai tai suteikia man tvirtą atspirties tašką, nesvarbu, ar tai būtų konkretus vaizdas, fasadas, ar įdomus šviesos žaismas tam tikru paros metu. Tačiau „Ateities muziejus“ skiriasi nuo visų kitų pastatų, kuriuos kada nors fotografavau, taip pat ir jo išorė naktį. Jis neturi nė vieno iš tų tvirtų atspirties taškų ar savybių, būdingų kitiems pastatams. Kiekvienas muziejaus aukštas yra atskiras pasaulis, pradedant nuo penktojo aukšto, kuriame lankytojai patenka į muziejų, ir kuriame yra imituota 2071 metų kosminė stotis. Nuo ten nusileidžiate žemyn per kelis „skyrius“: atogrąžų mišką, meditacijos šventovę, Gyvybės biblioteką, kurioje tamsoje šviečia 2 400 rūšių DNR kolekcija. Šviesa keičiasi, o spalvų paletė skiriasi nuo aukšto iki aukšto, ir bendras įspūdis yra toks, tarsi pastatas būtų gyvas padaras.
Fotografui muziejus yra įdomus, bet sudėtingas. Jo unikalus interjeras siūlo daugybę akivaizdžių ir įspūdingų kadrų, tačiau norint rasti tokį, kuris nebūtų toks akivaizdus, reikia kantrybės. Tu atsitrauki, lauki. Šviesa keičiasi, o kaligrafija slenka aukštais ir sienomis. Kartkartėmis pastebi, kaip tam tikros kokybės šviesa sklinda pro muziejaus išorinę apvalkalą, arba pastebi lankytoją, žvelgiantį į dangų, akimirkai sustingusį dėl šio šviesos kalbos.
„Ateities muziejus“ pastatytas kaip pasakojimas, todėl jo nereikėtų tyrinėti skubotai. Skirk bent dvi ar tris valandas, kad galėtum tinkamai patirti pastatą ir jo laikinos magijos.











