Sunku rašyti apie Kiprą nesukeliant prieštaringų emocijų ar reakcijų daugeliui europiečių, ypač kipriečiams. Sostinė Nikosija iki šiol yra padalyta tarp graikų ir turkų kipriečių, ir neatrodo, kad šios dvi pusės artimiausiu metu galėtų susivienyti.
Nico, kaip tikras berlynietis, buvo sužavėtas tuo, kad Europos Sąjungos miestai gali būti tokie pat susiskaldę, kaip kadaise buvo Berlynas.
Todėl Nikosija turėjo būti viena iš pirmųjų mūsų sąraše, kurį sudarėme norėdami aplankyti ir nufotografuoti visas Europos sostines. Norėjome atrasti miesto istoriją ir pajusti, kaip yra gyventi vietoje, kurią skiria siena.
Nikosija – padalinta sostinė
Mes nusileidome pietinėje miesto dalyje beveik naktį. Iš anksto užsisakėme butą ir transportą iš oro uosto į miestą. Užsakydami galėjome nurodyti temas, kuriose norėjome, kad mūsų vairuotojas būtų specialistas, pavyzdžiui, maisto gaminimas, lankytinos vietos, istorija ir pan. – be jokios abejonės.
Mūsų paėmusi moteris pasirodė esanti turtingas informacijos šaltinis ir puiki pirmoji gidas į Kipro kultūrą. Kelyje į miestą ji paaiškino, ką kipriečiai gamina, valgo ir kaip leidžia laisvalaikį. Tačiau tema pasikeitė, kai priartėjome prie miesto ir prieš mūsų akis atsivėrė vaizdas į viename iš kalvų iš šviesų sudarytą Turkijos vėliavą. Moteris atrodė šiek tiek sutrikusi dėl šio vaizdo ir paaiškino, kad turkai tai daro norėdami paerzinti graikų kipriečius.
Pajutome, kad turime paklausti, kaip jaučiasi kertant Nikosijos sieną į šiaurinę miesto dalį. Ji paaiškino, kad tai nėra problema, mums tiesiog reikia pasų. Paklausėme, ar daug žmonių kerta sieną, ir ji atsakė, kad tai daro daug turistų. Paklausėme, kaip dažnai ji ją kerta, ir ji atsakė, kad beveik niekada. Nedaug graikų kipriečių tai daro ar jaučia poreikį tai daryti. Žinojome faktus apie konfliktą Kipre, bet po pirmojo pokalbio su vietine gyventoja supratome, kokia sudėtinga yra ši tema, kad istorija vis dar tęsiasi ir žaizdos dar nėra visiškai užgijusios. Nepaisydami to, padarėme pirmąją klaidą, pavadinę šiaurinę Nikosijos dalį „turkų dalimi“ – nes pietinė salos dalis laikoma „okupuota dalimi“.
Nikozijos pietūs
Pietinė Nikosijos dalis mus sužavėjo jau pirmąjį vakarą. Įkvėpti mūsų vairuotojo, kuris mus paėmė iš oro uosto, pajutome norą iškart paragauti „Meze“ (mažų mėsos ar vegetariškų patiekalų, pavyzdžiui, salotų, kepintos mėsos, halloumi sūrio). Radome nedidelę užeigą šiek tiek atokiau nuo pagrindinės Ledra gatvės. Tai buvo tipiška kipriečių taverna, kurioje vakarais grojo gyva muzika. Ten labai gerai praleidome laiką. Ir per ateinančias kelias dienas kartojome šią patirtį, atrandami įvairias „Meze“ vietas.
Per kitas dvi dienas vaikščiojome po pietinę Nikosijos dalį. Pastebėjome, kad kai kurios gatvės, ypač istorinė pagrindinė Ledra gatvė, buvo sumaniai suprojektuotos – virš gatvių kabėjo oranžiniai ir geltoni tentai, saugantys pėsčiuosius nuo saulės, kuri vasaros mėnesiais čia tikriausiai būna labai stipri. Mums taip pat patiko vaikščioti palei žvaigždės formos Venecijos sienas, pastatytas 1567 m. Venecijos Respublikos, siekiant apsaugoti miestą nuo Osmanų imperijos (miestas krito 1570 m., po 40 dienų apgulties). Buvo įdomu skaityti, kad po to, kai salą užkariavo Osmanų imperija, daug turkų persikėlė į salos šiaurinę dalį. Graikų kipriečiai daugiausia gyveno salos pietuose, aplink stačiatikių bažnyčias. Daugelį šių paminklų atradome savo pasivaikščiojimų metu.
1878 m. Kipras iš Osmanų valdovų perėjo į Britų administraciją. Nuo tada kipriečiai rengė stiprius protestus prieš britų valdžią, kuri baigėsi dėka EOKA kovotojų. Šio išsilaisvinimo atminimui senamiesčio pakraštyje stovi Laisvės paminklas, vadinamas „Eleftheria paminklu“, kuris mus sujaudino ir privertė ten stovėti valandą. Mes tiesiog negalėjome nusiimti akių nuo išraiškingų Laisvės, EOKA kovotojų ir iš „kalėjimo“ išlaisvinamų kipriečių pozų.
1960 m. Nikosija tapo Kipro Respublikos sostine, tačiau taika truko neilgai. 1963 m. graikų kipriečiai pasiūlė konstitucijos pataisą, kurios turkų kipriečiai nepriėmė. Po to įvyko daug smurtinių incidentų, ir miestą teko padalyti. Siena buvo pavadinta „Žaliąja linija“ dėl rašiklio spalvos, kuriuo vienas Jungtinių Tautų pareigūnas nubrėžė ugnies nutraukimo liniją Kipro žemėlapyje. 1974 m. graikų kipriečiai bandė suvienyti salą, tačiau vietoj to sukėlė turkų invaziją į šiaurę. Po metų turkų kipriečiai paskelbė Turkijos Kipro Federacinę Valstybę savo šalimi.
Pasivaikščiojimas palei ir per „Žaliąją liniją“ į Šiaurės Kiprą
Kai vaikščiojome po pietinę Nikosijos dalį, dažnai matėme „Žaliąją liniją“. Ir kiekvieną kartą mums nugarą perbėgdavo šiurpuliukai. Sienos vaizdas skirtingose miesto dalyse skiriasi. Kartais tai pieva, pilna trapusių, mažų, geltonų gėlių, apsupta užtvarų. Kartais siena eina palei pastatus, kurie dabar jau yra griuvėsiai. Kartą net pamatėme bažnyčią, kurios galinės durys ribojosi su šiaurine dalimi.
Galbūt manote, kad jei peržengsite sieną į „Lefkošą“ (taip turkai vadina savo sostinę), ten viskas bus visiškai kitaip nei pietinėje Nikosijos dalyje. Tačiau taip nėra. Žmonės kalba kita kalba, čia daugiau mečečių nei stačiatikių bažnyčių, bet gyvenimas teka taip pat, kaip ir pietuose. Viename parke, esančiame tiesiog prie sienos, vaikai žaidė ir juokėsi, atrodydami taip, lyg nepastebėtų tvorų. Nico ir aš neprisimename daug sienų, kurios būtų taip gerai saugomos, galima sakyti, kad buvome „Šengeno vaikai“.
Aplankėme turgaus aikštę, kuri buvo pilna žmonių ir turistų. Ten už vos 20 € buvo galima nusipirkti maišelį „Adidas“ ar „Michael Kors“ prekių, bet, išskyrus tai, šioje vietoje nebuvo nieko neįprasto. Mums taip pat patiko ilgas pasivaikščiojimas aplink ir karavansarajus „Büyük Han“ (Didysis viešbutis), kuris buvo pastatytas 1572 m. kaip viešbutis keliautojams, tačiau šiandien tai vieta, kurioje įsikūrusios rankų darbo dirbinių ir suvenyrų parduotuvės bei restoranai. Mums ypač patiko spalvingi siuvinėjimai, apipynę aikštės viduje esančias turėkles ir suolus – būtent jie suteikia šiai vietai savito žavesio. Juos sukūrė graikų ir kipriečių moterys, norėdamos parodyti ryšį tarp Nikosijos šiaurės ir pietų moterų.
Nikosijoje mus visą laiką lydėjo tam tikra melancholija, tačiau žinojome, koks yra mūsų tikslas. Nepaisant politinės situacijos, norėjome savo nuotraukose parodyti abiejų bendros sienos miesto dalių grožį. Popietės ir ryto saulė šildo vienodai, nesvarbu, ar tai būtų Ledra gatvė pietuose, ar „Büyük Han“ šiaurėje. Manome, kad abi vietos vertos būti parodytos iš geriausios pusės, o abi skirtingos kultūros turi būti gerbiamos. Jos gali būti skirtingos, gali vis dar būti šiek tiek liūdesio ir pykčio, bet gyvenimas tęsiasi – vaikai žaidžia ir šypsosi, žmonės eina į darbą, o turistai tiesiog vaikšto. Mums nebuvo leista fotografuoti Žaliosios linijos – bet galbūt taip buvo geriau.
