Roma – Italijos sostinė, pastatyta ant Tibro upės krantų per daugiau nei 2 500 metų nepertraukiamos statybos, kurioje vienas ant kito susikaupę senovės forumai, baroko aikštės ir šiuolaikinis miestas. Vatikano miestas, mažiausia pasaulio valstybė, įsikūręs kaip anklavas upės vakariniame krante. Istorinis centras yra kompaktiškas: Koliziejus, Panteonas ir Trevi fontanas yra vos per pusvalandį pėsčiomis vienas nuo kito.
Romos istorija
Roma iš čia šimtmečius valdė imperiją, o miestas niekada nenustojo būti atstatomas ant savo pačių pamatų. Šventyklos virto bažnyčiomis, mauzoliejus – popiežiaus tvirtove, stadiono griuvėsiai – karjerais, o 1871 m. imperatorių ir popiežių miestas tapo naujai suvienytos Italijos sostine.
Fotografui būtent tas sluoksnių susipynimas ir yra esmė. Viename kadre gali tilpti ir Julijaus Cezario laikų griuvėsiai, ir XIX a. karaliui skirtas paminklas, ir abu jie atspindi Romą.
Koliziejus
Koliziejus yra didžiausias kada nors pastatytas amfiteatras, kurio statyba prasidėjo Vespasiano valdymo laikotarpiu 72 m. po Kr., o baigta Tito valdymo laikotarpiu 80 m. po Kr.; jame tilpdavo nuo 50 000 iki 80 000 žiūrovų. Pastatytas iš travertino, tufo ir plytomis apdailinto betono, jame vyko gladiatorių kovos, gyvūnų medžioklės, o kartą net imituotos jūrų mūšiai.
Mes apsilankėme apie kovo idus, kai dėl maratono buvo uždaryta dauguma vietų, kurias buvau suplanavęs aplankyti. Kai jau beveik apėjome areną ratu, pastebėjau nedidelį saulės spindulį ant žemės, priėjau prie jo, sumažinau diafragmą ir turėjau vos kelias sekundes, kad nufotografuočiau Koliziejų su pro arką veržiančia saule, kol dar neatvyko mokyklos grupė. Kartais tiesiog reikia pasisekti.
Romos forumas ir Cezario forumas
Cezario forumas (Foro di Cesare), pastatytas tarp 54 ir 46 m. pr. m. e., siekiant sumažinti perpildyto Romos forumo spūstį, laikomas pirmuoju iš imperatoriškųjų forumų – seniausiu tokio pobūdžio specialiai šiam tikslui pastatytu politiniu centru. Grįždamas pėsčiomis iš Koliziejaus, sustojau prie vaizdo, kuriame Cezario forumas kontrastavo su „Altare della Patria“, o barokinis „Santi Luca e Martina“ kupolas apibrėžė griuvėsius.
Už jų esantis baltas Viktorijaus Emanuelio II paminklas, pastatytas 1885–1935 m. pirmojo suvienytos Italijos karaliaus garbei, matomas beveik iš visur Romoje – romiečiai jį tuo pačiu metu ir garbina, ir pašiepia. Bet kuriuo atveju jo neįmanoma nepastebėti. Du tūkstančiai metų politinių ambicijų viename kadre.
Panteonas
Panteonas buvo pastatytas apie 126 m. po Kr., o jo betoninis kupolas iki šiol yra didžiausias pasaulyje kupolas be armatūros. Aš fotografavau Panteoną prieš aušrą – vaizdas iš priekio per „Piazza della Rotonda“ aikštę, kur fontano obeliskas išsiskiria prieš violetinį dangų. Vieninteliai kiti žmonės gatvėse buvo treniruojantys maratono bėgikai; be fotografų, bėgikai yra vieninteliai, kurie gali pasimėgauti tuščiu miestu.
Panteono viduje
Kitą rytą įėjome vos tik atsidarius, o po kelių minučių darbuotojai nustojo įleisti žmones: karališkosiose kapavietėse netrukus turėjo prasidėti atminimo ceremonija. Mums leido pasilikti, o kai ceremonija baigėsi, pastatas atrodė nenatūraliai tuščias. Leidau kitiems išeiti pirmiesiems, o pats, kaip paskutinis lankytojas, paprašiau darbuotojo trumpam pasitraukti į šalį.
Rezultatas – bronzinės durys, apibrėžiančios marmurines grindis ir apskritą langą, nufotografuotos naudojant 12 mm objektyvą. Durys siekia apie 7,5 metro aukščio, kiekvienos sveria daugiau nei 8 tonas ir čia kabo nuo Adriano laikų, todėl jos yra vienos iš seniausių vis dar veikiančių durų pasaulyje. Kartais tobulas kadras gaunamas tiesiog likus paskutiniajam.
Trevi fontanas
Geriausia vieta fotografuoti Trevi fontaną – pro mados parduotuvės vitriną. Juokinga stebėti, kaip žmonės įeina į parduotuvę, apsimeta besidomintys drabužiais ir nepastebimai nukreipia žingsnius link laiptų. Žinoma, aš taip pat turėjau būti vienas iš jų, o vaizdas į Trevi fontaną iš aukštesnės vietos leidžia pamatyti visą kompoziciją be minios, užpildančios aikštę apačioje.
Fontanas žymi „Aqua Virgo“ – akveduko, pastatyto 19 m. pr. m. e., – pabaigą, o pagrindinė figūra yra Okeanas, o ne Neptūnas, kaip dauguma mano. Nicola Salvi laimėjo popiežiaus surengtą projektavimo konkursą, tačiau mirė dar nebaigęs statybos; Pietro Bracci užbaigė darbus 1762 m. Per petį mestos monetos, kurių vertė siekia apie 3 000 eurų per dieną, skiriamos labdarai.
Ispanijos laiptai
Būdamas šešiolikmetis, mokyklos ekskursijos metu, Ispanijos laiptai buvo mūsų grupės susitikimo vieta, į kurią atvykome išlipę iš metro. Po dvidešimties metų čia sugrįžau su Daria, o aikštė buvo iš dalies aptverta dėl Romos maratono. Dėl šių apribojimų man teko pasirinkti vietą, kuri pasirodė esanti geresnė nei ta, kurią buvau suplanavęs: Barcaccia fontanas, laiptai ir Trinità dei Monti bažnyčia viename kadre, nufotografuoti prieš saulėtekį, kai vienintelis garsas buvo vandens šniokštimas.
„Barcaccia“ fontaną XVII a. pradžioje pastatė Pietro Bernini, Gian Lorenzo tėvas; legenda sako, kad Tibro potvynis čia atplukdė mažą valtį, o fontanas išsaugojo jos formą. Patys laiptai buvo užbaigti 1725 m.
Šv. Angelo pilis
Tai, kas man labiausiai įstrigo iš tos mokyklinės ekskursijos, buvo ne Koliziejus. Tai buvo šis tiltas ir tvirtovė. Praėjus dviem dešimtmečiams, aš sugrįžau čia kaip fotografas ir kelias dienas vaikščiojau aplink Sant’Angelo pilį – per tiltą, po juo ir nuo kito upės kranto, ieškodamas kompozicijos, kuri atitiktų mano prisiminimus.
Vieta, kurią pasirinkau, buvo kitas Tibro krantas, šiek tiek toliau už Ponte Sant'Angelo, kur tiltas nukreipia žvilgsnį tiesiai į tvirtovę. 30 sekundžių ekspozicija esant f/16 pavertė upę stiklu, o gatvių žibintus – ryškiais žvaigždžių taškais. Kovo mėnuo buvo palankus: pliki medžiai atvėrė aiškų vaizdą palei vandenį. Po daugelio metų, praleistų ieškant tinkamų ekspozicijų, kartais tai, ką iš tikrųjų bandai užfiksuoti, yra prisiminimas.
Vatikano Miestas
Obeliskas, stovintis Šv. Petro aikštės centre, buvo iškaltas Egipte prieš daugiau nei 3 000 metų ir į Romą atgabentas 37 m. e. specialiai šiam tikslui pastatytu laivu, kuris vėliau buvo nuskandintas ir užpildytas betonu. Iš pradžių jis stovėjo Nerono cirke; norint jį perkelti nedidelį atstumą iki aikštės, prireikė šimtų darbininkų, arklių komandų ir kruopštaus koordinavimo, o galutinis pastatymas buvo užbaigtas per vieną dieną, nenaudojant šiuolaikinių mašinų.
Fotografuodamas aikštę, aš apsisukau ir kadre į centrą pastatiau obeliską, iškilusį į dramatiškai švytintį dangų tarp Berninio kolonadų. Šv. Petro aikštė išsidėsčiusi iš rytų į vakarus, todėl lygiadienių metu šviesa puikiai sutampa su jos simetrija. Tą patį efektą panaudojau ir Koliziejuje.
Kada apsilankyti Romoje
Romoje praleidome dešimt dienų apie kovo idus ir kiekvieną dieną mus džiugino puikus apšvietimas. Tai buvo stulbinantis, bet ir varginantis patyrimas, nes teko keltis dar prieš saulėtekį. Kiekvieną. Vieną. Dieną.
Kovo mėnesiui būdingas vienas ypatingas privalumas: artėjant pavasario lygiadieniui, saulė teka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose, o tai puikiai sutampa su iš rytų į vakarus išsidėsčiusiais paminklais, tokiais kaip Šv. Petro aikštė ir Koliziejus. Pavasarį ir rudenį oras būna šiltas, o lankytojų srautas – pakenčiamas; vasarą karšta ir žmonių gausu; žiema, palyginti su šiaurės kraštų standartais, rami ir švelni. Prieš užsisakydami kelionę į Romą kovo mėnesį, patikrinkite Romos maratono datą, nebent norite, kad kiekviename kadre būtų tvoros. Net ir tuomet šis apribojimas paskatino mane sukurti kai kuriuos geriausius kadrus.
Fotografavimas Romoje
Naktį Roma atsiskleidžia visiškai kitaip: Panteonas, Sant'Angelo pilis, Ispanų laiptai ir Trevi fontanas įgauna tarsi teatro šviesą. Ankstyvas rytas vis dar yra mano mėgstamiausias laikas ramesnėms fotosesijoms, o Romoje skirtumas tarp 6 val. ir 10 val. ryto – tai skirtumas tarp tuščios aikštės ir eilės.
Šios kelionės fotografavimo technika: siauros diafragmos, kad būtų galima užfiksuoti saulės spindulius ir ryškumą nuo priekio iki galo, ilgos ekspozicijos, kad vanduo atrodytų stiklinis, ir aukštis, kur tik įmanoma, net parduotuvės laiptai. Visas istorinis centras 1980 m. buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, o jo tankumas skatina vaikščioti visada turint fotoaparatą po ranka. Toks pats požiūris vyrauja visame Milano gide, Veronos gide ir mano kelionėse po likusią Italiją.
Dažnai užduodami klausimai
Koks yra geriausias laikas apsilankyti Romoje?
Pavasarį (kovo–gegužės mėn.) ir rudenį (rugsėjo–spalio mėn.) oras yra šiltas, o šviesa švelnesnė. Kovo mėnesį vyksta pavasario lygiadienis, kurio metu galima stebėti, kaip saulė lygiagrečiai su rytų–vakarų kryptimi nusidriekia virš paminklų. Vasarą temperatūra pakyla virš 30 laipsnių, o mieste susirenka didžiausios metų minios; žiema yra švelni ir rami. Jei ketinate apsilankyti kovo mėnesį, patikrinkite Romos maratono datą.
Kiek dienų reikia praleisti Romoje?
Trijų–keturių dienų pakaks pagrindiniams objektams: Koliziejui ir forumams, Panteonui ir fontanams, o Vatikano miestui verta skirti po atskirą dieną. Per visą savaitę galėsite ramiai praleisti ryte, pasivaikščioti po tokius rajonus kaip Trastevere ir pakartotinai aplankyti tam tikras vietas, kad pagautumėte tinkamą šviesą.
Ar reikia iš anksto užsisakyti bilietus į Kolizėją?
Taip. Bilietai su nurodytu įėjimo laiku dažnai išparduodami likus kelioms dienoms iki apsilankymo, ypač balandžio–spalio mėnesiais. Užsisakydami bilietus per oficialią svetainę išvengsite perpardavėjų antkainių. Norint fotografuoti Koliziejaus išorę, bilieto visai nereikia, o geriausias apšvietimas išorėje yra saulėtekio metu, kol dar nesusidaro eilės.
Kaip keliauti po Romą?
Pėsčiomis. Istorinis centras yra nedidelis, o dauguma pagrindinių lankytinų vietų yra ne toliau kaip pusvalandžio kelio pėsčiomis viena nuo kitos. Dvi pagrindinės metro linijos nekerta centro, o eina aplink jį, tačiau jos pasiekia Koliziejų, Ispanijos laiptus ir Vatikaną. Taksi važiuoja pagal taksometrą; naudokitės oficialiomis taksi stotelėmis.
Ar Roma yra saugi turistams?
Taip, palyginti su kitais didmiesčiais. Smurtiniai nusikaltimai čia reti; praktinė problema – kišenvagystės perpildytuose autobusuose, metro ir prie pagrindinių lankytinų vietų. Vertingus daiktus laikykite priekinėse kišenėse, o jei kas nors prie paminklų siūlo apyrankes, rožes ar peticijas, tai laikykite tai kaip signalą eiti toliau.
Ar Šv. Petro bazilikoje galioja aprangos kodas?
Taip. Norint patekti į Šv. Petro baziliką ir Vatikano muziejus, visi lankytojai, nepriklausomai nuo lyties, privalo uždengti pečius ir kelius. Apsaugos darbuotojai neįleidžia lankytojų, dėvinčių marškinėlius be rankovių arba trumpus šortus. Vasarą šią problemą galima išspręsti užsidėjus lengvą skaraitę. Pačioje aikštėje aprangos reikalavimų nėra.
Ar galima maudytis Trevi fontane?
Ne. Romoje galioja griežtas draudimas maudytis ir bristi į fontanus, o už lipimą į bet kurį fontaną skiriamos baudos. Vienintelė leidžiama tradicija – numesti monetą per petį, o pasak legendos, tai garantuoja sugrįžimą į Romą. Monetos, kurių per dieną surenkama apie 3 000 eurų, skiriamos labdarai.
