Menorka yra labiausiai į rytus nutolusi iš Ispanijos Balearų salų, ramesnė Maljorkos kaimynė, kurią UNESCO 1993 m. paskelbė biosferos rezervatu. Jos du miestai – Maó rytuose ir Ciutadella vakaruose – apjuosia salos vidurį, kuriame driekiasi žemės ūkio paskirties žemė, ir pakrantę, kurioje pietuose vyrauja baltos kalkakmenio įlankos, o šiaurėje – tamsūs, vėjo nugludinti kyšuliai. Istorinis takas „Camí de Cavalls“ apjuosia visą salą ir jungia daugumą jos paplūdimių bei švyturių.
Cala Galdana
Cala Galdana yra mano bazė Menorkoje. Čia įsikūręs „PhotoPills“ fotografijos stovyklos viešbutis, ir aš, kaip vienas iš instruktorių, čia grįžau keturis kartus, naudodamas šią įlanką kaip išeities tašką savaitės trukmės fotografavimo kelionei po visą salą. Geriausią vaizdą į jį atradau per neplanuotą žygį: Daria ir aš sekėme taku aukštyn per pušyną ir išėjome į „Mirador Sa Punta“ – apžvalgos aikštelę virš išlenktos įlankos su prie krantų prisišvartavusiais burlaiviais ir turkio spalvos vandeniu.
Pats miestelis sukurtas patogumui: viešbučiai, restoranai, kajakai, laivų išvykos saulėlydžio metu, ramus vanduo šeimoms. Kartais jis labiau primena Maljorkos kurortą, pavyzdžiui, Port d’Alcúdia, kurį fotografavau Maljorkos kelionių gidui, nei laukinę Menorkos įlanką. Svarbiausias argumentas – vieta: kai kurie iš geriausių salos paplūdimių yra pasiekiami pėsčiomis.
Cala Mitjana
Dvidešimt minučių pėsčiomis nuo Cala Galdanos esančioje Cala Mitjana galima pamatyti, kaip ta pati pakrantė atrodo, kai ji nėra urbanizuota: tai turkio spalvos vandens įlanka, apsupta pušimis apaugusių kalkakmenių uolų, kurioje nėra jokių patogumų. Kelionė pėsčiomis trumpa, tačiau ji atbaido minias ir visiškai pakeičia atmosferą. Maudytojai pereina į Cala Mitjaneta – greta esančią įlanką, kurioje telpa vos keli žmonės, o ant uolų iškyšulių viršuje rikiuojasi norintieji šokti į vandenį.
Iš aukštų apžvalgos taškų palei uolas panorama atsiveria savaime, nereikia jos ieškoti. Iš čia „Camí de Cavalls“ takas tęsiasi į „Cala Trebalúger“ ir „Cala Escorxada“ tiems, kurie nori dar tuštesnių įlankėlių. Norint rasti tuščią paplūdimį sezono metu, vienintelis patikimas sprendimas – keliauti ne sezono metu arba atvykti auštant.
Favàritx švyturys
Favàritx švyturys stūkso salos šiaurės rytiniame gale – tai baltas bokštas, apvytas juoda spirale, stovintis ant tamsaus skalūno, kuris primena Mėnulio filmavimo aikštelę. Pastatytas 1917–1922 m. po keleto laivų avarijų, jis iki šiol saugo pakrantę, kuri savo reputaciją užsitarnavo sunkia kova. Kiekvienas apsilankymas man suteikia kitokią kompoziciją: retos augalų rūšys, potvynio balos ir druskos kristalai aplink bokštą nuolat keičia pirmąjį planą.
Platesnis kyšulys yra saugomo S'Albufera des Grau gamtos parko dalis, o jo charakteris keičiasi kas valandą. Vieną kartą saulėlydžio metu ant uolų buvau kartu su 39 kitais fotografais, kai Cap de Favàritx kalkakmenio pakrantė paskutiniuose saulės spinduliuose nusidažė rožine spalva, o horizonte mažas švyturys, kurio šviesos spindulys siekia 16 jūrmylių, tik pradėjo veikti.
Cap de Cavalleria
Šiaurinis pakrantės ruožas sutelkia dėmesį į Kavalleriją, kur švyturys, iškilęs 94 metrus virš jūros ant aukščiausių salos uolų, visą naktį mirksi du kartus per dešimt sekundžių. Menorka yra labiausiai į rytus nutolęs šalies taškas, todėl čia praleistas rytinis seminaras reiškia pirmąjį saulėtekį Ispanijoje: išvažiavome dar tamsoje, užkopėme ant uolos ir laukėme, kol debesys nušvis iš po horizonto.
Šis kyšulys apsimoka pažvelgti ir atgal. Ieškodamas kompozicijos saulėlydžiui, įžengiau į tamsų urvą kaip tik tuo metu, kai žemai esanti saulė pasiekė jo sienas, ir keletą sekundžių švyturys stovėjo apsuptas švytinčių uolų. Tai buvo mano pirmoji švyturio nuotrauka, ir ji mane išmokė, kaip svarbu šioje veikloje būti reikiamoje vietoje, kai šviesa nusprendžia.
Ciutadella ir Pont d'en Gil
Ciutadella, senoji sostinė, savo istoriją saugo vos už kelių žingsnių: gatvelės aplink Es Born, tradicinių žvejybos laivų pakrantė ir Castell de Sant Nicolau tvirtovė, sauganti įlankos žiotis. Prieblandoje ten vedžiau grupę kartu su Albertu Drosu ir Elia Locardi, o kol mano kolegos nusileido nuo uolų fotografuoti pakrantės, aš auksiniame šviesos spindulyje į kadrą įtraukiau tvirtovę iš priekio, o prie jos vartų laukė mano žmona. Aš nekeičiu peizažo fotografų į miesto vaizdų fotografus.
Toliau važiuojant pakrante, „Pont d'en Gil“ išsirangęs virš jūros tarsi senovinio uosto vartai. Maniau, kad jį suformavo žmogaus rankos; tačiau arka yra visiškai natūrali, o ramiomis vakarėmis vietiniai ja praplaukia valtimis.
Sanisera ir Šiaurės pakrantė
Pakrantė tarp Kavallerijos ir toliau į vakarus esančių įlankų saugo seniausias salos istorijas. Vieną rytą, kai jau buvau susidėjęs daiktus, saulė išlindo iš už vandens, todėl vėl išpakavau trikojį, kad nufotografuočiau Cavalleria pakrantės kalkakmenines įlankėles – tą pačią pakrantę, kuri kadaise pritraukdavo romėnų laivynus ir juos persekiojusius piratus.
Šalia esančiame gamtiniame uoste romėnai II a. pr. m. e. įkūrė Saniseros uostą. Saulėlydžio metu jį nufotografavau pro sugriuvusios žvejo trobelės duris: viena valtis ant ramaus vandens, o horizonte matosi Britų bokšto griuvėsiai. Šiuo metu šioje vietoje vyksta aktyvūs archeologiniai kasinėjimai, o romėnų miestas vis dar tik iš dalies ištirtas.
Menorkos naktinis dangus
2019 m. Menorca tapo „Starlight“ rezervatu ir „Starlight“ kelionės tikslu, o šie pavadinimai apibūdina tai, ką Viduržemio jūra jau užtikrina: salą, izoliuotą nuo žemyninio šviesos užteršimo. Vasarą Pieno kelias virš Favàritx matomas plika akimi pakankamai aiškiai, ir net kaimo šviesos negali jo užgožti, kaip parodė gegužės naktis virš Son Bou. Cala Macarella ir Monte Toro, aukščiausias salos taškas, taip pat atsiveria į tą patį dangų.
Čia man pavyko užfiksuoti pirmuosius žvaigždžių pėdsakus, nors tai ir buvo nelengva. Intervalometras atsisakė veikti, todėl aš skaičiavau iki 30 ir rankiniu būdu spaudžiau užraktą, vėl ir vėl, visą valandą, kol dangus nupiešė savo ratus virš įlankos. Dienos šviesa atsidėkoja toje pačioje vietoje: uolėta paplūdimio pakrantė su išsibarsčiusiomis salelėmis tapo Menorkos simboliu saulėlydžio metu.
Menorkos fotografavimas
Menorka – tai vieta, kur aš mokau ir kur pats nuolat mokausi. Vienoje stovykloje Eric Paré ir Kim Henry šaltą, ramią naktį kartu su šokėja pademonstravo šviesos tapybą su lempomis, ore už jos nupiešdami figūras, kurios atrodė tarsi priklausančios kitai planetai.
Salos orientacija labai padeda planuojant. Į rytus atsukti kyšuliai, tokie kaip Favàritx ir La Mola, pasitinka saulėtekį; pietuose ir vakaruose, pavyzdžiui, Atalis paplūdimyje netoli Es Migjorn Gran, galima stebėti saulėlydžius. Saulėtekio rytai reikalauja daugiau: atokių uolų, į kurias reikia nuvykti dar tamsoje, kol vietinis transportas dar nepradėjo veikti. Atlygis – šaltesni, ramesni atspalviai nei prisotintas vakaro dangus ir paplūdimiai, kurie nuotraukose atrodo tokie pat tušti, kaip ir likusioje Ispanijos dalyje tik gilią žiemą.
Kada apsilankyti Menorkoje
Gegužė – mano mėgstamiausias mėnuo. „PhotoPills“ stovykla suburia fotografus iš viso pasaulio, prasideda Paukščių Tako stebėjimo sezonas, pavasariniai saulėtekiai išsirikiuoja už Cavalleria uolų, o vandenyje jau galima maudytis, nors paplūdimiai tebėra pusiau tušti. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais į kalas plūsta minios, tačiau net ir tada dvidešimties minučių pėsčiųjų žygis leidžia išvengti spūsčių.
Ne sezono metu yra savų privalumų: asmeniniai automobiliai gali privažiuoti arti Favàritx, o turistų sezono metu tai draudžiama, ir sala vėl grįžta savo gyventojams. Talajotų Menorkos priešistoriniai paminklai, 2023 m. įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, neturi jokio sezono. Norėdami grožėtis naktiniu dangumi, rinkitės jaunaties laikotarpį nuo gegužės iki rugsėjo.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia apsilankyti Menorcoje?
Nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios ir rugsėjo mėnesį vanduo šiltas, visos pramogų vietos veikia, o turistų srautas nėra pernelyg didelis. Rugpjūtis yra labiausiai lankomas ir brangiausias mėnuo. Norint stebėti žvaigždes ir Paukščių Taką, atvykite gegužės–rugsėjo mėnesiais, maždaug jaunaties metu. Žiemą čia ramu, daugelis paplūdimio paslaugų teikėjų nedirba, tačiau kraštovaizdžiai tušti.
Ar Menorka geresnė už Maljorką?
Jos siūlo skirtingas keliones. Menorka yra mažesnė, lygesnė ir ramesnė, su saugoma pakrante, tamsiais nakties dangumi ir mažiau urbanizuota. Maljorka siūlo aukštesnius kalnus, gotikinę sostinę Palmos miestą ir geresnę infrastruktūrą. Jei ieškote nepaliestų įlankėlių ir naktinės fotografijos, laimi Menorka; jei ieškote įvairovės ir miesto gyvenimo – Maljorka.
Kiek dienų reikia praleisti Menorkoje?
Per keturias–septynias dienas galima gerai apžiūrėti visą salą: pietines įlankėles, šiaurinius švyturius, Ciutadellą ir praleisti naktį stebint žvaigždes. Vienos dienos išvykos nepakankamos, nes gražiausias šviesos žaismas pasirodo saulėtekio metu ir po saulėlydžio, kai vienadieniai lankytojai jau išvykę.
Ar Menorkoje jums reikės automobilio?
Taip, jei norite fotografuoti ir pasiekti atokesnius paplūdimius. Viešasis transportas jungia Maó, Ciutadella ir pagrindinius kurortus, tačiau prie švyturių, šiaurinės pakrantės ir takų pradžių, pavyzdžiui, Cala Mitjana automobilių stovėjimo aikštelės, daug lengviau nuvykti automobiliu. Atkreipkite dėmesį, kad turizmo sezono metu į Favàritx privačiais automobiliais patekti draudžiama.
Kokie yra geriausi paplūdimiai Menorkoje?
Pietinėje pakrantėje rasite atvirukų grožį primenančias įlankas: Cala Mitjana, Cala Galdana, Macarella ir Son Bou – ilgiausią salos paplūdimį. Šiaurinė pakrantė yra laukinė, su raudonai auksiniu smėliu ir tamsesnėmis uolomis. Cala Mitjana ir jos kaimynės apdovanoja tuos, kurie pasiryžę eiti dvidešimt minučių pėsčiomis nuo kelio.
Ar Menorcoje galima pamatyti Paukščių Taką?
Taip. Menorka nuo 2019 m. yra „Starlight“ rezervatas, o toliau nuo miestų Pieno kelias sezono metu matomas plika akimi. Tamsiausias dangus yra Favàritx, Cala Macarella ir šiaurinės pakrantės apylinkėse. Geriausi rezultatai pasiekiami nuo gegužės iki rugsėjo mėnesių be mėnulio naktimis.
