Kroatija driekiasi palei Adrijos jūros rytinį krantą – nuo Istrijos pusiasalio šiaurėje iki Dubrovniko, esančio netoli sienos su Juodkalnija. Prie jos krantų driekiasi daugiau nei tūkstantis salų, o Dalmatijos pakrantėje tarp Splito ir Dubrovniko įsikūrę dauguma šalies žinomų akmeninių miestelių, kuriuose palei vandenį išsirikiavę romėnų, venecijiečių ir ragusiečių architektūros paminklai. Sostinė Zagrebas įsikūrusi šalies viduje; o pakrantėje mano fotoaparatas praleido daugiausia laiko.
Dubrovnikas
Žmonės Dubrovniką vadina Adrijos perlu, o įžengus į sienomis apsuptą Senamiestį, šis pavadinimas tampa aiškus jau po kelių minučių. Miestas ir jo sienos nuo 1979 m. įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tvirtovės statyba siekia VIII a., nors šiandien stovintis gynybinis žiedas buvo užbaigtas XVII a. pabaigoje, o senosios akmeninės sienos paskutinį kartą atliko savo vaidmenį 1991–1992 m. apgulties metu.
Miesto vaizdas atsiskleidžia vaikščiojant sienų taku. Sienos apjuosia senamiestį taip glaudžiai, tarsi diržas, o nuo vieno iš apvalių bastionų aš nufotografavau vaizdą per įlanką į Lovrijenaco fortą – tvirtovę ant uolos, kurioje plazdena Kroatijos vėliava, o už parapeto šviečia raudoni stogai.
Stradunas
Ši nuotrauka buvo padaryta lygiai 4:58 ryte. Keltis prieš saulėtekį man yra įprasta, ir paprastai tuo metu pasaulis priklauso tik man. Bet ne Dubrovnike. Vasarą dar prieš penktą pirmieji turistai jau plūdo pro vartus, daugelis jų – tiesiai iš kruizinių laivų, sustojusių uoste.
Aš laukiau būtent tokio kadro – tuščio: „Stradun“ prieš saulėtekį, kalkakmenio grindinys, šimtmečiais išpoliruotas pėdomis ir atspindintis žibintų šviesą tarsi šlapias stiklas, o tolumoje vaizdą užbaigia varpinė. Iki vidurio ryto gatvė prisipildo žmonių ir lieka pilna iki vidurnakčio. Aš pasilikau būtent tą penkių valandų variantą.
Rektoriaus rūmai
Rektoriaus rūmai turi įdomią istoriją. Čia stovėjęs gynybinis pastatas 1435 m. sudegė iki pamatų, o jo vietoje pastatytas naujas pastatas, dar nebaigtas statyti, tapo sprogimų ir žemės drebėjimo auka. XVI a. šiame pastate posėdžiaudavo miesto senatas, o nuo 1872 m. jame įsikūrė Dubrovniko istorijos muziejus.
Daria įsimylėjo fasadą, kuriame viename priekyje susilieja gotikiniai langų ažūrai, renesansinės arkados ir baroko detalės. Pasinaudojau ankstyvo ryto tuščiomis gatvėmis, kad nufotografuočiau ant spindinčio grindinio stovintį rūmą taip, kaip jis galėjo atrodyti senato laikais, kol dar neatvyko pirmoji ryto turistų grupė.
Dubrovniko katedra ir Šv. Blažiejaus bažnyčia
Geriausia priežastis apėiti visą sienų maršrutą – miesto panoraminis vaizdas. Iš aukštesnių vietų virš raudonų stogų kartu iškyla katedros kupolas ir Šv. Blažiejaus bažnyčia, o už jų atsiveria Adrijos jūra, o horizonte paprastai matyti vienas burlaivis.
Katedra buvo pastatyta 1672–1713 m., po to, kai 1667 m. žemės drebėjimas nugriovė jos pirmtakę, ir iki šiol ji yra Dubrovniko vyskupijos būstinė. Šv. Blažo bažnyčia skirta miesto globėjui ir buvo pastatyta 1715 m. vietoje senesnės bažnyčios, sunaikintos gaisro. Tie kupolai ir bokštai, kontrastuojantys su jūros turkio spalva, yra derinys, kurio niekur kitur nesu matęs.
Splitas
Splitas – antras pagal dydį Kroatijos miestas ir neoficiali Dalmatijos sostinė, įkurtas kaip graikų gyvenvietė III arba II a. pr. m. e. Pajūrio promenada yra pagrindinė miesto susitikimų vieta: sutemose iš kito upės kranto fotografavau „Riva“ ir Šv. Domnius varpinę – promenada švietė po kalnų, o iš dangaus išblėso paskutinės spalvos.
Uostas taip pat yra vartai į salas. Iš čia išplaukia „Jadrolinija“ keltai į Bračo, Hvaro ir kitas salyno salas, o ilgesniais maršrutais keliaujama iki Italijos krantų. Savo kelionių vadove apie Splitą išsamiai aprašau visą miestą – jis tikrai vertas tiek dėmesio.
Diokleciano rūmai
Imperatorius Diokletianas, pavargęs nuo valdymo, iki 305 m. e. m. Splito įlankoje pasistatė savo poilsio rūmus. Beveik 30 000 kvadratinių metrų marmuro ir kalkakmenio, su rūsių sistema, išlikusia septyniolika amžių. Šis kompleksas nėra aptverta griuvėsių vieta – tai senamiesčio gyvasis centras, kuriame tarp romėnų sienų įrengtos parduotuvės ir butai.
Aš nufotografavau Peristilį ketvirtą ryto, kai prožektorių apšviestos kolonos po giedru nakties dangumi vienos valdė visą aikštę. Kiekvieną gegužę rūmų rūsiuose rengiama vyno degustacija – būtent taip Daria ir aš atsidūrėme 4-ojo amžiaus rūsyje, ragaujantys kroatų vynus. Kitą vakarą rūmuose buvo per daug žmonių, kad galėtume dirbti, todėl mes pasukome mažomis baltakmenėmis gatvelėmis ir prie gerai apšviestų vartų rūmų sienoje laukėme, kol išsiskirstys ekskursijų grupės, kol pagaliau atsirado tarpas tarp lankytojų.
Splito uostas
5 val. ryto sėdėjau uoste priešais miesto vartus ir laukiau saulės. Kai ji pagaliau pakilo virš tolimų kalvų ir pasiekė Šv. Domnaus katedros varpinę, buvau taip sužavėtas ta akimirka, kad beveik pamiršau paspausti fotoaparato mygtuką. Rezultatas – žvejybos laivai pirmuosiuose aušros spinduliuose, o visas uostas aplink juos nusidažė oranžine spalva.
Šio kadro esmė – darbo laivai. Splito uostas aušros metu vis dar veikia, o prie „Riva“ prieplaukos prišvartuoti maži laivai suteikia žmogišką mastelį už jų esančiam rūmų miestui.
Trogiras
Trogiras įsikūręs pusvalandžio kelio atstumu palei pakrantę nuo Splito – tai senovinis miestelis, esantis ant savo nedidelės salos, su žemynu sujungtos tiltu. Jį III a. pr. Kr. įkūrė graikų kolonistai, o vėliau jį paeiliui valdė romėnai, bizantiečiai, vengrai, venecijiečiai, Habsburgai ir prancūzai, kiekviena iš šių civilizacijų palikdama savo pėdsaką. Nuo 1420 m. trukęs Venecijos laikotarpis suformavo centrą, kurį matote šiandien, o šis išlikęs senamiesčio branduolys 1997 m. buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.
Nuo bokšto, iškilusio virš stogų, nufotografavau senamiestį su kanalu ir kalnais už jo, o kadrą kirto geltonas gaisrinis hidroplanas, vykdęs gelbėjimo operaciją pakrantėje. Vakare gyvenimas persikelia prie kranto: „mėlynosios valandos“ metu palmių alėja tampa vieta, kur miestiečiai vakarieniauja, po Šv. Dominyko vienuolyno varpinės skliautais.
Fotografavimas Kroatijoje
Mano Kroatijos nuotraukų archyve pastebimas tam tikras dėsningumas: beveik nė viena nuotrauka nebuvo padaryta dienos šviesoje. „Stradun“ – 4:58 val. „Peristyle“ – 4:00 val. Splito uostas – 5:00 val. Rūmai ir vartai – „mėlynojoje valandoje“, kai dienos lankytojų minios jau išsiskirstė vakarienei.
Tai – nuoširdus atsakymas į klausimą, kaip fotografuoti Dalmatijos pakrantę vasarą. Miestai yra pilni nuo vidurio ryto iki vidurnakčio, o akmuo, dėl kurio jie garsėja, savo tekstūrą atskleidžia tik tada, kai gatvės tuščios ir įjungti prožektoriai. Žadintuvas atlieka darbą, už kurį pagyrimus gauna fotoaparatas. Vasaros saulėtekis šioje pakrantėje prasideda anksti, o laiko tarpas iki pirmųjų kruizinių laivų keleivių atvykimo yra trumpas; kiekvienas iš tų rytų buvo to vertas.
Kada apsilankyti Kroatijoje
Mūsų kelionė vyko vasarą, o vasara atneša viską, ką žada pakrantė: šiltus vakarus promenadose, pagal tvarkaraštį kursuojančius keltus, maudynes nuo uolų. Ji taip pat atneša minias, o Dubrovnike kruizinių laivų srautas nulemia visos Senamiesčio ritmą.
Gegužę, birželį ir rugsėjį išlieka šiluma, o lankytojų skaičius šiek tiek sumažėja. Žiema pakrantę vėl palieka tik jos gyventojams; susisiekimas su daugeliu salų retėja, tačiau akmeniniai miestai puikiai atrodo nuotraukose, kai saulė žema, o gatvės tuščios. Nepriklausomai nuo mėnesio, valandos aplink saulėtekį ir toliau išskiria Kroatijos fotografavimą nuo kitų žmonių atostogų fotografavimo.
Dažnai užduodami klausimai
Kada geriausia aplankyti Kroatiją?
Gegužę, birželį ir rugsėjį čia vyrauja šiltas oras, keltų tvarkaraščiai yra pilni, o turistų mažiau nei liepos ir rugpjūčio piko metu. Vidurvasarį pakrantė tampa gyviausia, o turistų susirenka daugiausia, ypač Dubrovnike. Žiemą akmeniniuose miesteliuose vyrauja ramybė, o jie atrodo ypač fotogeniškai, nors keltų maršrutai į salas veikia pagal sutrumpintą tvarkaraštį.
Kiek dienų reikia Dalmatijos pakrantės apžiūrai?
Pirmą kartą apsilankyti pakanka septynių–dešimties dienų: dvi dienos Dubrovnikui, dvi ar trys – Splito miestui ir Diokletiano rūmams, pusė dienos – Trogirui, o likęs laikas – saloms, pavyzdžiui, Bračui ar Hvarui. Jei į kelionę įtrauksite Plitvicės ežerus arba Istriją, kelionė užtruks apie dvi savaites.
Kaip nuvykti iš Splito į Dubrovniką?
Autobusai važiuoja pakrantės keliu maždaug keturias valandas, o sezoniniai katamaranai jungia šiuos du miestus jūra. Tarp jų nėra geležinkelio ryšio. Kelionė automobiliu trunka maždaug tiek pat, kiek ir autobusu, ir leidžia pakeliui sustoti Makarskos Rivjeroje.
Ar Kroatijoje naudojamas euras?
Taip. Kroatija 2023 m. sausio mėn. įvedė eurą, kuris pakeitė kuną, ir tą patį mėnesį įstojo į Šengeno erdvę. Kortelės priimamos beveik visur pakrantėje, nors mažose „konoba“ užeigose ir turgaus prekystaliuose kartais teikiama pirmenybė gryniesiems pinigams.
Ar verta aplankyti Trogirą iš Splito?
Taip. Trogiras nuo Splito nutolęs apie pusvalandį kelio automobiliu ir yra šalia oro uosto, todėl jį patogu pasirinkti kaip pirmąją arba paskutinę kelionės stotelę. Salos centras yra kompaktiškas, įtrauktas į UNESCO sąrašą, o geriausia jį aplankyti vėlyvą popietę ir vakare, kai promenada atgyja.
Ar galima pasivaikščioti Dubrovniko sienomis?
Taip. Visas maršrutas yra apie du kilometrus ilgio, įėjimas mokamas, o įėjimai yra netoli Pile vartų. Vasarą patogiausia eiti anksti ryte arba vėlyvą popietę – tiek dėl karščio, tiek dėl žmonių gausos; vaizdai, atsiveriantys virš stogų ir jūros, atlygina už kopimą.
Kokie yra UNESCO pasaulio paveldo objektai Kroatijoje?
Šiame vadove aptariami trys objektai: Dubrovniko senamiestis, Splito istorinis kompleksas su Diokletiano rūmais ir istorinis Trogiro miestas – visi jie įtraukti į sąrašą dėl puikiai išsilaikiusios architektūros. Plitvičių ežerų nacionalinis parkas yra labiausiai lankoma šalies gamtos vertybė.
