Kai kurios vietos yra tokios žymios ir taip dažnai fotografuojamos, kad man beveik atrodo beprasmiška jas fotografuoti; kokį kadrą galėčiau padaryti, kad jis skirtųsi nuo visų kitų? Tokios vietos gali atrodyti bauginančios, bet man patinka iššūkis – pamatyti pažįstamą vietą nauju žvilgsniu, nufotografuoti jas taip, kad nuotrauka būtų pakankamai kitokia, kad vertėtų ją daryti. Niujorko keltuose vien Laisvės statulą jau buvau nufotografavęs keliolika kadrų – artimai ir centruotai, tokia nuotrauka, kokią daro visi. Bet norėjau kažko platesnio; norėjau, kad viename kadre tilptų visa uosto istorija, o ne tik paminklas.
Tos kelios sekundės, kai uostas susidėlioja į vieną liniją
Taigi aš laukiau. Keltui plaukiant per vandenį, būna trumpas laiko tarpas, kai kampas susidėlioja tiesiog tobulai: statula vienoje pusėje, o už jos – visas Žemutinio Manhatano panoraminis vaizdas, virš kurio iškilęs „One World Trade Center“. Turėjau tik kelias sekundes, kol keltuvo padėtis vėl pasikeis ir mano objektų išsidėstymas išnyks.
Tai, kas man labiausiai patinka šioje nuotraukoje, yra mastelis. Žinoma, Manhatano panoraminis vaizdas – tai milžinų rinkinys. Tačiau čia jie atrodo nykštukai šalia Laisvės statulos. Taip, kaip statula įkomponuota kadre, atrodo, tarsi ji stovėtų priešais panoraminį vaizdą ir jį saugotų. Jos deglas iškeltas ties pat kadro kraštu, o panoraminis vaizdas už jos driekiasi žemai ir plačiai. Tai nebuvo kompozicija, kurią buvau tiksliai suplanavęs. Tai tiesiog sėkmė, kuri kartais ištinka fotografą, kai randi tinkamą vietą ant vandens ir leidži perspektyvai papasakoti istoriją.
Tai tyliai jaudinanti nuotrauka, ypač su „One World Trade Center“ pastatu kadre. Nebuvo mano tikslas daryti pareiškimą apie atsparumą ar apsaugą. Bet vos tik pamačiau ją ekrane, supratau, kad ji ypatinga: Laisvės statula, išdėstyta kaip sargė ir stebėtoja, o už jos nugriautas ir vėl atstatytas miesto siluetas, iškilęs aukštai.
Tai paprastas kadras. Nebuvo jokio specialaus objektyvo, jokios ilgos ekspozicijos. Tam reikėjo tik kantrybės ir puikaus laiko pasirinkimo judančiame laive. Keltai nesustoja, kad galėtum padaryti tobulą kadrą, o tu visada turi koreguoti dėl vandens siūbavimo ir svyravimo, vėjo ar kitų keleivių, kurie, spaudžiant užraktą, netyčia patenka į kadrą. Kad abu orientyrai būtų ryškūs ir lygūs, prireikė kelių kadrų bei šiek tiek sėkmės. Šiek tiek vėliau, per tą pačią kelionę, į kitą kadrą įplaukė burlaivis ir man suteikė visiškai kitokį to paties miesto silueto vaizdą.
Aš vis grįžtu prie šio kadro, netgi dažniau nei prie kai kurių kitų, kuriuos padariau uoste ir kurie techniškai yra tobulesni. Tai nėra dramatiškiausias apšvietimas ar ryškiausios spalvos. Tačiau jame užfiksuota kažkas neapsakomo apie Niujorką – tai, kaip jo istorija ir panoraminis vaizdas glūdi vienas šalia kito, tūkstančiai istorijų, perteiktų stiklu ir plienu, pakankamai arti, kad tilptų į vieną kadrą.











