Jau daugiau nei dvejus metus kankino mus mintys apie persikėlimą į Lisaboną. Viena vertus, Berlyne turėjome šeimą, draugus ir gana nusistovėjusį gyvenimą šalyje, kurios kalbą ir kultūrą gerai pažinojome. Kita vertus, Lisabona mus sužavėjo taip, kad kasmet ten praleisdavome žiemą. Kodėl taip?
Šis Lisabonos saulėtekio vaizdas užfiksuotas iš mūsų balkono. O jei pažvelgsite į pastatus pirmoje plane, tikriausiai suprasite, kad mūsų butas su vaizdu į Lisaboną ar vandenyną nėra vienintelis. Tai reiškia, kad šiame mieste mums buvo daug lengviau rasti butą už priimtiną kainą. O Berlynas… na, Berlynas yra lygus, todėl retai pavyksta rasti butą, kurio langai neatsiveria į kitus pastatus. Net negalime paaiškinti, kodėl vaizdas pro langą mums toks svarbus. Galbūt tai laisvės jausmas, kurį patiriame kiekvieną kartą, kai matome tokį saulėtekį (arba saulėlydį) virš miesto.
Lisabona taip pat žinoma kaip „Balta miestas“. Kadangi ji įsikūrusi prie upės, saulės šviesa išsisklaido ir apšviečia pastatus beveik „dangišku“ spindesiu. Pripažįstame, kad saulė yra didelė priežastis, dėl kurios žiemą pabėgame iš Berlyno. Abu esame jautrūs šviesai, arba, tiksliau, jos trūkumui. Per metus pastebėjome, kad jei 30 dienų nematome saulės, tampame niūrūs ir depresuoti. Blogiausia, kad nebuvome vieni – žiemą net vokiečių senutės gatvėje gali ant tavęs rėkti be jokios priežasties.
Trečia – ir tai turbūt svarbiausia priežastis. Žmonės. Portugalai yra nuostabūs, šilti, kantrūs, malonūs ir rūpestingi vieni kitiems (ir šių epitetų turbūt vis tiek nepakaktų šiai tautai apibūdinti). Nors esame užsieniečiai ir dar nemokame sklandžiai kalbėti portugalų kalba, jie mus priėmė taip, lyg nebūtume „svetimi“. Be to, per daugiau nei dvejus gyvenimo Lisabonoje metus sutikome galbūt tik du kartus niurzgų portugalą (o jų sutikome daug).
Tai tik trys iš daugybės priežasčių, kodėl mes viską metėme ir persikėlėme į Portugaliją. Žinoma, mes taip pat žinome Lisabonos gyvenimo trūkumus. Tačiau jie nėra tokie dominuojantys, kad mes gailėtumėmės savo sprendimo persikelti. Iš savo portugalų draugų mes taip pat išmokome keletą svarbių požiūrių ir vieną posakį. Jei nutinka kažkas, kas mums ne visai patinka, mes tiesiog sakome „yra kaip yra“. Ir vietoj to, kad emociškai kovotume su kažkuo, mes arba ieškome sprendimo, arba tiesiog einame vakarienės su draugais, ir gyvenimas tęsiasi toliau.








