Pamatęs Kotoro įlankos nuotrauką, padarytą iš senovinių griuvėsių, esančių viršutinėse kalvose, negali nesvajoti apie kelionę į šią vietą. Kotoras Juodkalnijoje mažiausiai dvejus metus buvo Nico fotografijos svajonė, tačiau kelionė iš Berlyno visada atrodė tokia ilga, nes nebuvo tinkamų skrydžių.
Taip buvo iki tol, kol nusprendėme Naujųjų Metų išvakarę praleisti Podgoricoje, kuri yra vos už 65 km kelio nuo Kotoro – negalėjome praleisti tokios progos.
2017 m. pirmąją dieną išvykome iš Podgoricos ir nuvykome į Kotorą. Atsižvelgdami į tai, kad sausio 1 d. į Kotorą važiuoja mažiau autobusų, nusprendėme važiuoti taksi.
Tai pasirodė esanti labai gera idėja, nes oras buvo tiesiog puikus, ir maždaug dvi valandas turėjome laiko grožėtis kraštovaizdžiu su jo tamsiai žaliais slėniais ir juodais kalnais (iš kurių ir kilęs pavadinimas „Juodkalnija“).
Viršūnėse buvo tik keletas pūkuotų debesėlių, ir mums atrodė, kad jie atrodo pavargę po vakarykštės šventės. Keletą kartų mūsų širdys ėmė plakti greičiau, kai vairuotojas atliko 180 laipsnių posūkius, ir mes, nors ir tik akimirksnį, galėjome pamatyti bedugnę ir turkio spalvos jūrą.
Pietų Europos fjordas
Kai pasiekėme Kotorą, nuo jaudulio mūsų kraujospūdis pakilo dar labiau. Nuo kranto nebuvo matyti Adrijos jūros. Šioje Juodkalnijos dalyje jūra giliai įsiterpia į žemę ir kalnus, sukurdama riją – povandeninį upės kanjoną, kuris atrodo kaip fiordas – Boka Kotorska šio regiono vietine kalba.
Vanduo buvo turkio spalvos, o tai kontrastavo su virš mūsų iškilusiomis uolomis – Orjenu ir Lovćen, kurios iš šio kampo atrodė tarsi uždarančios įlanką. Už mūsų balti miestelio pastatai ryškiai išsiskyrė prieš tamsų kalnų foną, kuris tarsi grėsmingai kyšojo virš mažų šviesių namelių.
Šiltame saulėlydžio šviesoje matėsi senovinė Kotoro tvirtovė – šiuo metu tokia rami ir tuščia.
Kačių miestas
Palikome bagažą neišpakuotą savo „Airbnb“ bute, paėmėme fotoaparatą, keletą picos gabalėlių ir išėjome fotografuoti prieš sutemstant. Tai buvo puiki naujųjų metų pradžia! Po kelių valandų vaikščiojimo supratome, kad Kotoras naktį taip pat yra tikra atrakcija.
Visas miesto grindinys buvo padengtas baltomis akmenimis, kurie, sudrėgę nuo vakarinės vėsos, taip atspindėjo šviesą, kad atrodė, lyg visas miestas būtų pastatytas iš marmuro. Suvenyrų parduotuvėse matėme atvirukus su „Kotoro katėmis“. Iš pradžių manėme, kad tai dėl tų akmenų (lenkų kalba grindinio akmenys vadinami „kačių akmenimis“), bet tada pažvelgėme žemyn ir pamatėme daugybę įvairių formų, dydžių ir spalvų kačių, bėgančių gatvėmis ir garsiai miaukiančių. Tai buvo tikras kačių miestas!
Kotoro senamiestis ir Venecijos tvirtovė – UNESCO pasaulio paveldo objektas
Kotoras yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – taip pat ir Kotoro senamiestis bei Venecijos tvirtovė ant Šv. Jono kalno. Pati senamiesčio teritorija yra nedidelė (pagal Vikipediją joje gyvena 961 gyventojas), tačiau čia galima nuolat pasiklysti. Vis dėlto vieno dalyko galite būti tikri – kai manysite, kad pasiklydote, galiausiai visada sugrįšite į Šv. Tryfono katedros aikštę – Romos katalikų vyskupijos būstinę.
Katedra buvo pastatyta 1166 m. ir yra vienas iš puošniausių viduramžių laikų pastatų Kotore. Ji stovi beveik pačiame miesto centre, o jos baltos sienos, kontrastuojančios su virš jos iškilusiomis kalnų viršūnėmis, atrodo įspūdingai. Be šios katedros, Nico patiko Kotoro Jūros vartų ir Upės vartų architektūra – tai miesto įtvirtinimų, kurių istorija siekia IX a., dalys. Jam tai patiko taip labai, kad jis atsikėlė prieš saulėtekį, kad galėtų juos užfiksuoti „mėlynojoje valandoje“, kai miestas dar miega.
Apsilankymas Kotore žiemą
Žiema yra tinkamas metas aplankyti Kotorą, nes kruizinių laivų keleivių nėra per daug. Galėjome mėgautis miestu nesibraunant per minias. Tai taip pat buvo puiki proga Nico padaryti nuotraukų be žmonių. Tačiau vos nusprendę užlipti į Venecijos tvirtovę, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą, supratome, kad esame ne vieninteliai užsieniečiai šioje vietoje, ir mums pasirodė, kad visi atvyksta į Kotorą, aplenkia miestą ir eina apžiūrėti tvirtovės.
Venecijos tvirtovė ant Šv. Jono kalvos
Beveik visą dieną praleidome ant Šv. Jono kalvos, kur stovi tvirtovė. Vaikščiojome aukštyn ir žemyn, bandydami rasti tobulą kadrą nuotraukoms, visą laiką uždusę, žavėdamiesi vaizdu į miestą su raudonais stogais tiesiog po mūsų kojomis, į žydrą įlankos vandenį ir virš mūsų iškilusias grėsmingai atrodančias tamsias kalnas.
Kotoro tvirtovė, stovinti ant Šv. Jono kalno, apjungia ilyrų, bizantinių ir venecijiečių architektūros stilius. Tvirtovę VI a. pastatė imperatorius Justianas I. Tačiau statybos buvo užbaigtos jau Venecijos laikais, kai miestas pateko po Venecijos valdžią. Šiandien tvirtovės griuvėsiai yra vieninteliai jos šlovės likučiai, tačiau jie vis dar užima kvapą, ir ne tik todėl, kad norint pamatyti visą vaizdą, reikia įveikti šimtus stačių laiptų. Vien tik lipti ten buvo adrenalino dozę, nes laiptai ne visur yra gerai restauruoti, o kartais vaizdas atsiverdavo tiesiai po mūsų kojomis.
Nuotykis Kotoro tvirtovėse prieš prasidedant restauravimo darbams
Kotoro įtvirtinimai buvo smarkiai nuniokoti žemės drebėjimų, paskutinis iš jų įvyko 1969 metais. Tais pačiais metais jie buvo įtraukti į UNESCO pavojuje esančių pasaulio paveldo objektų sąrašą. Nors restauracija vyko 2003 metais, ji daugiausia buvo atlikta mieste. Viršutinėje tvirtovėje vis dar matomi laiko, erozijos ir žemės drebėjimų pėdsakai – taigi, kai ten atsidursite, žiūrėkite, kur žengiate! Tačiau tose neišsaugotose griuvėsiuose mes atradome savotišką melancholišką grožį. Taigi galiausiai labai džiaugėmės, kad galėjome pamatyti jas tokias laukines, kol restauracija nepakeitė jų išvaizdos.
Galima papasakoti apie Kotoro istoriją, aprašyti, kaip jis atrodo, bet kartais žodžių nepakanka. Galų gale, pamatusi nuotraukas iš Nico fotoaparato, Daria atsisakė rašyti kažką, kas galėtų prilygti įamžintiems vaizdams. Vandens, tamsių kalnų ir miesto pastatų spalvų kontrastas buvo unikalus. Nors Kotoras mums nebuvo lengvai pasiekiama vieta, mes nesigailėjome pastangų, kurias įdėjome, kad ten nuvyktume ir pamatytume šį kontrastų miestą.
