Graži vieta, kuri dieną būna tokia perkrauta žmonėmis, anksti ryte pagaliau buvo visiškai tuščia. Bent kartą verta pamatyti šį vaizdą, kai miestas dar miega, o Šv. Pauliaus katedra vis dar apšviesta.
Girdėjau, kad Londono Tūkstantmečio pėsčiųjų tiltas daugelio vietinių gyventojų vadinamas „Wobbly Bridge“ (klibantis tiltas), ir man buvo įdomu, kodėl – ypač todėl, kad aš nejaučiau jokio klibėjimo (net bėgdamas, kad užfiksuočiau saulėtekį virš Temzės). Vėliau perskaičiau, kad pirmąją tilto atidarymo dieną juo perėjo apie 80 000 žmonių. Tie, kurie buvo tilto viduryje ir pietinėje dalyje, pajuto, kaip tiltas siūbuoja ir sukasi. Lankytojai bandė prisitaikyti prie tilto judesių, tačiau tai tik pablogino situaciją. Šiam reiškiniui yra išrastas protingas terminas – sinchroninis šoninis sužadinimas.
Architektai nusprendė, kad tiltas turi būti iš naujo patikrintas, todėl kitą dieną jį uždarė ir nusprendė įrengti amortizatorius, kad jį stabilizuotų.
Tačiau pravardė „Wobbly Bridge“ (Svyruojantis tiltas) nuo tada niekada nebuvo užmiršta.
Žiūrėkite kitą mano tinklaraščio įrašą apie tai, kaip užfiksavau Londono panoramą saulėtekio metu, arba visą kelionių straipsnį apie Londoną.
