Kupranugariai klajojo po dykumą už Dubajaus ribų dar gerokai prieš tai, kai čia iškilo miesto dangoraižiai, ir užfiksuoti tą senovės dvasią saulėlydžio metu vis dar teikia didžiulį pasitenkinimą.
Už Dubajaus stiklo ir plieno panoramos kupranugaris išlieka vienu iš ilgiausiai išlikusių Dubajaus ir apskritai Arabijos pusiasalio simbolių. Beduinai, tradiciškai dykumoje gyvenantys piemenys, visą savo gyvenimo būdą sukūrė aplink šį gyvūną. Jei gimdavo kupranugaris, beduinai švęsdavo tarsi į jų šeimą būtų atėjęs vaikas.
Ir nors dykumoje išaugo didžiulis metropolis, ši draugystė išliko. O ši nuotrauka – puikus to liudijimas. Nors saulėlydis virš Arabijos dykumos užgožia kupranugario prižiūrėtojo ir jo kupranugario bruožus, net ir iš tolo matyti jų švelnus ryšys.
Ar lengva Dubajuje užfiksuoti tikrąjį beduinų gyvenimo būdą?
Tai pagrįstas klausimas, į kurį verta atsakyti sąžiningai.
Beduinai – tai tradiciškai klajoklių arabų tauta, kuri istorijoje išsiskyrė tuo, kad per dykumas ir sausringus regionus ganė kupranugarius ir ožkas. Šimtmečius kupranugariai buvo ir transporto priemonė, ir maistas, ir pieno šaltinis, ir medžiaga palapinėms bei drabužiams – viskas viename.
Šiandien daugelis beduinų apsigyveno miestuose ir užsiima šiuolaikinėmis profesijomis. Tikri klajokliai beduinai, tradicine prasme, iš esmės išnyko iš Dubajaus regiono. Dauguma Emyratų šeimų, turinčių beduinų protėvių, apsigyveno čia prieš keletą kartų, o šiandien jos gyvena namuose ir dirba įprastus darbus.
Taigi, kupranugariai: taip, juos fotografuoti labai lengva. Stovyklos ir prižiūrėtojai yra visur ir specialiai įrengti būtent tokio pobūdžio fotosesijoms. Kita vertus, „tikruosius“ beduinus, gyvenančius dykumoje… fotografuoti nėra taip paprasta. Tas gyvenimo būdas jau dešimtmečius keičiasi ir prisitaiko. Daugiau apie beduinus rašiau šiame įraše apie Katarą ir kupranugarius.
Taigi, kaip man pavyko užfiksuoti šią beduinų sceną dykumoje?
Ši nuotrauka buvo mūsų ekspedicijos su „PhotoPills“ Dubajuje dalis, kur, be kita ko, mokome dalyvius, kaip tiksliai numatyti, kur nusileis saulė. Tam pasamdėme prižiūrėtoją ir jo kupranugarį kaip mūsų modelį.
Kaip matote, mūsų gražusis modelis nebuvo labai patenkintas, kad vakarienės metu jį ištraukė iš bandos. Nustatant poziciją, svarbiausia buvo pasukti kupranugarį taip, kad jis visada žiūrėtų atgal į stovyklą. Kitaip jis nuolat sukasi, nes viską, ko nori, – tai grįžti prie vakarienės!
O tada, kai viskas buvo paruošta ir mes tiksliai žinojome, kur leidžiasi saulė, pradėjome eksperimentuoti su įvairiais židinio nuotoliais. Kai kurie dalyviai traukėsi toliau atgal, kad į kadrą tilptų visa scena – atvira dykuma, kupranugaris, prižiūrėtojas ir leidžianti saulė.
Aš pats įsitaisiau šiek tiek arčiau mūsų objektų, kad galėčiau juos įkomponuoti taip, kad jie žiūrėtų vienas į kitą, o saulė leistųsi tiesiai už jų galvų. Manau, tokia kompozicija atspindėjo šventą ryšį, kurį beduinai turi su savo kupranugariais.
