Leipcigas – didžiausias Saksonijos miestas, įsikūręs apie 190 kilometrų į pietvakarius nuo Berlyno ir 110 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Drezdeno. Istorinis centras yra kompaktiškas: viename gale jį riboja Markt, kitame – Hauptbahnhof, o Augustusplatz, Thomaskirche ir Nikolaikirche yra vos 15 minučių pėsčiomis viena nuo kitos. Miesto identitetą formuoja ilga prekybos mugių tradicija, Bacho veikla Thomaskirche nuo 1723 iki 1750 metų ir 1989 m. pirmadienio demonstracijos, kurios prasidėjo Nikolaikirche ir padėjo užbaigti Rytų Vokietijos režimą.
Naujoji Leipcigo rotušė (Neues Rathaus)
Naujoji rotušė, vietos gyventojų vadinama „Neues Rathaus“, yra vienas iš tų pastatų, kurie atrodo sunkesni, nei turėtų, kol juos neapšviečia saulės spinduliai. Aš ją apžiūrėjau ankstyvą vakarą, vaikščiodamas gatvėmis, pilnomis vietinių gyventojų ir turistų, ieškodamas kadro, į kurį galėčiau sugrįžti. Tada atsibudau maždaug 90 minučių prieš saulėtekį ir grįžau į miestą, kuris jau buvo nutilęs.
Auštant pastatas ėmė švytėti pirmųjų saulės spindulių apšviestas, o miesto peizažas kas minutę keitėsi, pereinant iš tamsos į šviesą. Ta pati aikštė, kuri vakar vakare buvo pilna žmonių, dabar valandą laiko priklausė tik man. Jos bokštas, kurio aukštis siekia 114,8 metrų, yra aukščiausias rotušės bokštas Vokietijoje; jis buvo atidarytas 1905 m. ir nuo pat pradžių siūlė geriausią vaizdą mieste.
Kitą rytą vėl fotografavau bokštą iš viešbučio kambario, šįkart su telekonverteriu ant 70–200 objektyvo, paverčiančiu jį į 140–400. Suspaustas per tą židinio nuotolį, bokštas atrodo kaip atskiras objektas, tarsi sklandantis virš stogų, o ne kylantis iš jų.
Markto aikštė ir Leipcigo senoji rotušė
Senoji rotušė stovi Markt aikštėje ir buvo pastatyta 1556 metais. Jos 53 metrų ilgio pokylių salėje anksčiau vyko patricijų vestuvės, studentų pokyliai ir teismo posėdžiai, o šiais laikais čia dažniau rengiami koncertai ir kultūriniai renginiai. Aš ten nuvykau gruodžio 29 dieną. Kalėdų mugė ką tik buvo pasibaigusi, o aplink mane sunkvežimiai išmontavo prekybos stendus.
Turėjau vieną rytą. Aplink pastatą apėjau du kartus, ieškodamas kompozicijų, kurios būtų pakankamai švarios, kad galėčiau dirbti aplink sunkvežimius. Priešais metro stotį „Markt“ pastatėme fotoaparatą žemai, laukėme, kol pravažiuos transporto priemonės ir pėstieji, ir bandėme vėl, kol kadras pavyko.
Antrasis kadras, kuriame matosi arkos be žmonių, buvo tas, prie kurio vis grįždavau. Romėniškas skaičius MCMVII ant arkados reiškia 1907 m. – tai susiję su renovacija, kurios metu buvo pastatyta į turgaus aikštę atsukta porfyro arkada. Metro įėjime, esančiame tiesiai šalia pastato, vis dar matomas užrašas „Untergrundmesshalle“, primenantis, kad šioje vietoje kadaise vyko pirmoji pasaulyje požeminė prekybos mugė.
„Mädlerpassage“ ir „Auerbachs Keller“
„Mädlerpassage“ – tai puošniausia iš visų Leipcigo dengtų prekybos galerijų, o jos rūsyje slepiasi garsiausias miesto restoranas. Atvykome alkani, Daria atidarė „Tripadvisor“ ir, praėję pro natūralaus dydžio statulas, nusileidome dviem laiptų pakopomis į „Auerbachs Keller“. Šiame pastate restoranas veikia nuo 1525 metų.
1760-aisiais, būdamas studentas, Goethe čia gėrė ir pastebėjo ant sienų kabinčius „Daktaro Fausto“ paveikslus. Jo kūrinyje „Faustas“ „Auerbachs Keller“ tampa vienintele realioje pasaulyje esančia vieta, minima pjesėje – tai rūsys, kuriame Mefistofelis išgręžia vyną tiesiai iš medinio stalo.
Kitą rytą grįžau anksti ir nusprendžiau fotografuoti kompoziciją, kurioje Senosios rotušės arkos apibrėžia įėjimą į „Mädlerpassage“. Norėdamas užfiksuoti arkadų auksinį spindesį priešais šaltesnį išorės šviesą, sujungiau kelis ekspozicijos kadrus į HDR, ko dabar retai darau.
Šv. Tomo bažnyčia (Thomaskirche)
Tomo bažnyčioje (Thomaskirche) Johanas Sebastianas Bachas dirbo Tomo kantoriumi nuo 1723 m. iki savo mirties 1750 m., vadovavo berniukų chorui ir šiai bažnyčiai sukūrė didžiąją dalį savo bažnytinės muzikos. Bachas palaidotas bažnyčios viduje, priešais altorių, o Tomo choras (Thomanerchor) čia vis dar reguliariai gieda.
Pati bažnyčia yra senesnė už savo garsiausią gyventoją: tai XII a. romaninio stiliaus pamatai, apie 1496 m. perstatyti vėlyvojo gotikos stiliaus. Priešais esančioje aikštėje, Thomaskirchhof, stovi 1908 m. Carlo Seffnerio sukurta Bacho bronzinė statula, o kitoje aikštės pusėje, Bosehaus pastate, įsikūręs Bacho archyvas. Fotografams gražiausi kadrai paprastai gaunami iš vakarų pusės auštant, kai šoninė navos dalis ir stačiomis linijomis nusidriekęs stogas susilieja į vieną figūrą.
City-Hochhaus
„City-Hochhaus“ – tai aukščiausias apgyvendintas pastatas Leipcige, pastatytas 1972 m. kaip universiteto centrinis bokštas ir po Vokietijos susivienijimo pertvarkytas į daugiafunkcinį biurų pastatą. Tai siluetas, matomas kiekvienoje Leipcigo panoramos nuotraukoje, atpažįstamas pagal šiek tiek išlenktą profilį, kartais primenantį atvertą knygą. Apžvalgos aikštelė 31-ame aukšte, maždaug 120 metrų virš žemės, atsiveria vaizdas į Naująją rotušę, Marktą ir žalią žiedą aplink istorinį centrą.
Savo naktiniam panoraminiam vaizdui sukurti naudojau tą patį metodą, kuriuo pasikliauju bet kuriame mieste, turinčiame gerą apžvalgos tašką: rasti viešbučio kambarį su tinkamu vaizdu. Leipcige tai buvo „Westin“ viešbutis, gruodžio 28 d. Atsisėdęs ant lovos, pastatiau fotoaparatą ir laukiau saulėlydžio. Tada pastebėjau, kad kai kuriuose žinomuose pastatuose nebuvo įjungti prožektoriai. Daria tai pavadino: energijos taupymas, 2022 m. žiema, Vokietijos energetikos krizė. Taigi vietoj to nukreipiau žvilgsnį į gatves, nustatydamas ekspozicijas, kurios užfiksavo per centrą vingiuojančius automobilius. Rezultatas atrodo tarsi auksas, tekantis per Leipcigą.
Leipcigo centrinė stotis
Leipcigo pagrindinė geležinkelio stotis (Leipzig Hauptbahnhof) yra viena didžiausių geležinkelio stočių Europoje pagal plotą; ji pasižymi ilgu klasikinio stiliaus fasadu ir dviejų aukštų prekybos galerija po peronais. Kalėdų laikotarpiu ji pasipuošia, o vos po 7 val. ryto miestas dar buvo pakankamai ramus, kad būtų galima dirbti.
Aš nusileidau žemyn, nes man visada patiko akmenimis grįstos gatvės, ir norėjau, kad kelias nukreiptų žvilgsnį link stoties. Būdamas arčiau žemės, vaizdas atrodė labiau įtraukiantis, tarsi žiūrovas pats įžengtų į kadrą. Šaltas oras, Kalėdų papuošalai ir šilta gatvių lempų šviesa susiliejo be didelių pastangų. Stotis šioje vietoje stovi nuo 1915 m., o fasado mastelis vis dar atlieka didžiąją dalį kompozicinio darbo už jus.
Karl-Heine kanalas ir Plagwitz
Į vakarus nuo centro Karl-Heine-Kanal kanalas kerta Plagwitzą – buvusį pramoninį rajoną, kuris tapo ramesniu Leipcigo kūrybiniu kvartalu. Kanalas pavadintas 19-ojo amžiaus pramonininko ir teisininko Karlo Heine'o garbei, kuris įsigijo pelkėtą žemę į vakarus nuo miesto ir ją pavertė pramoniniu rajonu, o 1856–1898 m. iškasė kanalą, siekdamas sujungti Plagwitzą su Zale upe.
„Spinnerei“ – senoji medvilnės fabrikas, paverstas galerijų kompleksu, įsikūręs vos už kelių žingsnių nuo kanalo ir suteikiantis rajonui dabartinę reputaciją. Fotografuoti prie kanalo geriausia vasaros sutemose, kai tiltai ir pertvarkyti sandėliai aiškiai atsispindi ramioje vandenyje, o dviračių eismas nurimsta.
Kada apsilankyti Leipcige
Man geriausiai tinka gruodžio pabaiga. Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų miestas ištuštėja, viešbučius lengva užsisakyti net ir paskutinę akimirką, o dėl šalčio gatvės lieka pakankamai tylios, kad būtų galima fotografuoti aušros metu. Kita vertus, Kalėdų turgus užpildo Markt aikštę iki pat gruodžio 23 d., kai jis uždaromas, ir užstoja daugumą akivaizdžiausių kadrų.
Pavasaris, nuo balandžio pabaigos iki birželio, ir ankstyvas ruduo, rugsėjis ir spalis, yra švelnesni, jei norite ilgų dienų, visiško prieigos prie aikščių ir patikimo vakarinio apšvietimo. Liepa ir rugpjūtis yra šilti, bet ramūs, nes daugelis gyventojų išvyksta prie aplinkinių ežerų. Per dvi dienas galima ramiai apžiūrėti istorinį centrą, o trečią dieną – Plagwitz ir pasivaikščioti palei kanalą.
Maistas ir gėrimai Leipcige
Saksonijos virtuvė iš esmės remiasi mėsa ir bulvėmis, tačiau verta paragauti ir kelių vietinių patiekalų. „Leipziger Allerlei“ – labiausiai su miestu siejamas patiekalas, daržovių troškinys, kurio pagrindą sudaro žirniai, morkos, šparagai, kaljarai ir morelės, kartais pagardintas vėžių uodegėlėmis. „Auerbachs Keller“ vis dar siūlo klasikinę šio patiekalo versiją, taip pat ir sunkesnius pagrindinius patiekalus, pavyzdžiui, „Sauerbraten“ ir keptą kiaulienos kulšį.
Kavai ir pyragams „Café Kandler“ netoli Thomaskirche yra seniai turistų pamėgta vieta, žinoma dėl savo „Leipziger Lerche“ (trumpaplaukio tešlos pyragėlis, įdarytas marcipanu ir uogiene, iš pradžių buvęs tikrojo lakštingalų pyrago, uždrausto XIX a., pakaitalas). Už centro ribų, Plagwitze ir gatvėse aplink Karl-Heine-Kanal, yra dauguma naujesnių kavinių ir alaus barų, kur gyvenimas teka lėčiau nei Markt.
Dažnai užduodami klausimai
Kiek dienų reikia praleisti Leipcige?
Per dvi dienas ramiai apžiūrėsite centrą: abi rotušes, Markt, Mädlerpassage, Hauptbahnhof, Thomaskirche ir Nikolaikirche. Trečią dieną galėsite aplankyti Plagwitz ir Karl-Heine-Kanal, meno kompleksą Spinnerei arba praleisti pusę dienos Panometer ar prie vieno iš aplinkinių ežerų. Per mažiau nei dvi dienas pamatysite tik vidinį žiedą.
Kuo Leipcigas labiausiai garsėja?
Leipcigas žinomas dėl ilgametės prekybos mugių tradicijos (pirmoji pasaulyje požeminė prekybos mugė vyko po Markt aikšte), muzikinio paveldo, susijusio su Bachu Thomaskirche bažnyčioje ir Gewandhausorchester orkestru, bei 1989 m. pirmadienio demonstracijų Nikolaikirche bažnyčioje, kurios padėjo nuversti Rytų Vokietijos režimą. Tai taip pat svarbus knygų ir leidybos miestas.
Kaip keliauti po Leipcigą?
Istorinis centras yra pakankamai nedidelis, kad jį būtų galima apžiūrėti pėsčiomis. Norint nuvykti į Plagwitz, prie Karl-Heine-Kanal ir bet kur kitur už vidinio žiedo ribų, galima pasinaudoti tramvajų ir S-Bahn tinklu, kuris yra tankus ir nebrangus, o vienos dienos bilietai galioja abiem transporto rūšims. Hauptbahnhof yra regioninių ir tolimojo susisiekimo traukinių centras, o Berlynas yra maždaug už 75 minučių kelio ICE traukiniu.
Ar galima apsilankyti „Auerbachs Keller“ be išankstinio užsakymo?
Galima, bet tai nėra garantuota. „Auerbachs Keller“ šioje vietoje veikia nuo 1525 m., šiandien įsikūręs po „Mädlerpassage“, ir yra žinomas dėl to, kad minimas Gėtės „Fausto“ kūrinyje. Savaitgaliais ir Kalėdų laikotarpiu labai rekomenduojama rezervuoti vietas. Be rezervacijos kartais pavyksta patekti savaitės viduryje, ypač į didesnę „Großer Keller“ valgomojo salę, o ne į istorines skliautinės formos sales.
Kada veikia Leipcigo Kalėdų mugė?
Leipcigo Kalėdų turgus veikia nuo lapkričio pabaigos iki gruodžio 23 d. Jis įsikūręs Markt aikštėje priešais Senąją rotušę ir tęsiasi iki Naschmarkt bei Augustusplatz. Tikslios datos kasmet keičiasi, todėl prieš užsisakydami apsilankymą patikrinkite oficialioje turizmo svetainėje. Rytai, iškart po atidarymo, yra ramiausias laikas fotografuoti.
Kur apsistoti, kad galėtumėte grožėtis geriausiu miesto panoramos vaizdu?
„The Westin Leipzig“ viešbutis įsikūręs šiek tiek į šiaurę nuo centro, jo aukštuose aukštuose atsiveria puikus vaizdas į Naująją rotušę ir Markt aikštę. Kambarys aukštuose aukštuose su vaizdu į miestą puikiai tinka ilgos ekspozicijos nuotraukoms saulėlydžio ir mėlynosios valandos metu. Jei ieškote viešos alternatyvos, „City-Hochhaus“ apžvalgos platforma 31-ame aukšte suteikia panašų aukštį be būtinybės užsisakyti kambarį.
Ar Leipcigas tinka fotografuoti žiemą?
Taip. Šaltos ryto valandos atbaido minias, žema žiemos saulė suteikia ilgą šiltą šviesą saulėtekio ir saulėlydžio metu, o Kalėdų dekoracijos puošia centrą beveik visą gruodį. Trūkumai – trumpos dienos, uždarytas turgus, kuris kelias savaites užblokuoja Markt aikštę, ir viešųjų pastatų prožektoriai, kurie šaltesniais metais gali būti išjungti siekiant taupyti energiją.
Ar verta aplankyti Leipcigą, palyginti su Berlynu ar Drezdenu?
Leipcigas yra mažesnis ir patogesnis vaikščioti nei Berlynas, o muzikos ir prekybos istorijos požiūriu turtingesnis nei Drezdenas. Jei turite tik vieną savaitgalį Saksonijoje, Drezdenas siūlo įspūdingesnį baroko stiliaus panoramą palei Elbę; Leipcigas siūlo kompaktiškesnį centrą, kuklesnę architektūrą ir stipresnę kultūrinę liniją nuo Bacho iki 1989 metų. Daugelis keliautojų apsilanko abiejuose miestuose per keturias ar penkias dienas.
