paslėptos perliukai
Paskutinis atnaujinimas: 2026 m. gegužės 14 d. Autorė: Daria Trinkhaus, nuotraukos: Nico Trinkhaus
7 nepakankamai įvertintų Europos miestų, paslėptų perlų, vadovas.
Amžiuje, kai algoritmai nusprendžia, kuriuos miestus lankysime ir ką laikysime gražiu, sunku rasti paslėptų perlų, kurios nebūtų fotografuotos milijoną kartų. Paryžius, Roma ir Madridas yra akivaizdžios kelionės vietos Europoje. Tačiau mažiau žinomi yra Plovdivas, Leipcigas ir Évora – tai nereiškia, kad jie negali būti tokie pat žavūs kaip didieji Europos miestai.
Toliau pateiktame 7 nepakankamai įvertintų Europos miestų sąraše yra vietų, kuriose galite atrasti senovinę areną po „H&M“ parduotuvės. Galbūt atsibudsite anksti, klausydamiesi vietinių gyventojų dainavimo, kurie didžiuodamiesi švenčia šimtmečių senumo Palio tradiciją. Ten staiga suprasite, kad sėdite restorane, kuriame Gėtė parašė „Faustą“. Arba atsidursite virš debesų vietoje, kuri išlaikė savo nepriklausomybę nuo viduramžių. Arba atrasite miestą, kurio gyventojai rado ne kruviną, o humoristinę maišto prieš režimą formą.
Turinys
Kelionių rašytojas
Daria Trinkhaus yra rašytoja, kuriai patinka atrasti paslėptas istorijas, slypinčias už kiekvienos jos aplankytos vietos.
1. Plovdivas, Bulgarija
Ši nuotrauka buvo padaryta iškart po saulėlydžio, tuo trumpu momentu, kai miesto šviesos pradeda mirgėti, bet dangus dar nėra visiškai sutemęs. Dešinėje esančiame kalne stovi Aliošos paminklas – sovietinis memorialas, kuris suteikia miesto peizažui tam tikro rimtumo, ypač kai jo švelnios šviesos apšviečia šlaitą.
Šio regiono istorija siekia maždaug 8 000 metų, o Plovdivas laikomas vienu iš seniausių nuolat apgyvendintų miestų Europoje. Šioje vietovėje gyveno trakai, graikai, bizantiečiai, romėnai ir osmanai. Šiandien ši sudėtinga istorija yra neatsiejama nuo šiuolaikinio, gyvybingo miesto.
Bulgarijos architektūra ir dekoratyvinis menas
Šis didingas pastatas – tai Plovdivo rotušė, stovinti pačioje Stefan Stambolov aikštės širdyje. Pati aikštė yra istorinė vieta, kurioje kadaise stovėjo romėnų pirtys, o vėliau – Osmanų imperijos laikų Aladžos mečetė, kol galiausiai ji tapo visuomeniniu ir kultūros centru.
Plovdivas, kaip ir daugelis Europos miestų (Roma, Praha), įsikūręs ant septynių kalvų, todėl jo centras – tai žavus senovinių, vingiuotų gatvelių tinklas. Tačiau verta pasistengti ir užlipti, pavyzdžiui, į Amatų gatvę, kur amatininkai parduoda savo dirbinius. Sustokite ir pasigrožėkite bulgarų sienų tapyba „Mavlevi Hane“ (buvusiame musulmonų vienuolyne), tada apsilankykite puošniame Regioniniame etnografijos muziejuje ir Hindijano namuose.
O kai vakare auksinė gatvių žibintų šviesa apšviečia Stefano Stambolovo aikštę, sustokite priešais Plovdivo rotušę ir pasimėgaukite šio triukšmingo miesto atmosfera.
Senovinis stadionas po „H&M“ parduotuvės
Plovdivas – miestas, kurio senovės paminklai galėtų prilygti daugeliui žinomų Graikijos ar Italijos lankytinų vietų. Vienas iš jų – senovės Filipopolio stadionas, esantis pačiame miesto centre. Stadionas buvo pastatytas II a. po Kr., kai miestas buvo Romos provincijos Trakijos sostinė. Įdomu tai, kad stadionas yra po šiandienine prekybos gatve, o į jį galima patekti, pavyzdžiui, per „H&M“ parduotuvę…
Romėnų griuvėsiai kaip žaidimų aikštelė
Romos forumas ir Odeonas – tai pavyzdžiai vietų, kuriose dabartis nesiskiria nuo senovės istorijos. Įdomu tai, kad šios griuvėsiai stovi tarp šiuolaikinių pastatų ir nėra aptverti; į teritoriją galima patekti nemokamai. Dėl to vietiniai gyventojai mėgsta čia leisti saulėtas popietes, o vaikai tarp griuvėsių žaidžia tarsi tai būtų žaidimų aikštelė.
Filipopolio romėnų teatras yra geriausiai išsilaikęs romėnų amfiteatras pasaulyje. Jis buvo pastatytas I a. po Kr. Šiandien pastatas naudojamas kaip koncertų salė, o į teritoriją galima patekti už nedidelį mokestį. Tačiau, jei oras gražus, malonu prisėsti vienoje iš kavinių prie teatro įėjimo ir, gurkšnojant popietinę kavą, grožėtis jo didybe.
2. Vroclavas, Lenkija
Vroclavas yra ketvirtas pagal dydį miestas Lenkijoje. 2021 m. vasario mėn. vienas iš „Financial Times“ priklausančių žurnalų ataskaitoje „Global Cities of the Future 2021/2022“ Vroclavą įvertino kaip geriausią pasaulio vidutinių ir mažų miestų kategorijoje.
Vroclavas šiuo metu yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas po Varšuvos ir Krokuvos. Ir nors jo kultūra, istorija bei architektūra yra unikalios, tarptautiniai turistai dažnai jį praleidžia savo lankytinų vietų sąrašuose. Nepakankamai įvertintas Europos miestas.
Tiltus, jungiančius pasaulius
Vienas gruodžio mėnesio apsilankymas, likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų, buvo ypač stebuklingas. Šventiniai papuošimai puošė Tumskio tiltą, sukurdami šiltą šventinę atmosferą.
Kalėdų metu Tumski tilto arka puikiai įrėmino Vroclavo katedrą, o konstrukcijos linijos tarsi nukreipė žvilgsnį tiesiai į ją.
Vroclavas dažnai vadinamas Šiaurės Venecija – miestas įsikūręs ant 12 salų, kurias jungia daugiau nei 120 tiltų ir pėsčiųjų tiltelių. Patys tiltai yra savotiški paminklai – vieni pagaminti iš varis ir puošnūs, kiti – pramoninio stiliaus, o dar kiti – modernūs. Sakoma, kad Vroclavo tiltai jungia skirtingus pasaulius: istorinę senamiestį ir modernius gyvenamuosius rajonus arba universitetą ir Gotikos salą.
Kelionė per amžius ir žibintų prižiūrėtojas
Ar žinojote, kad Vroclavas turi vieną didžiausių turgaus aikščių Europoje, o jo rotušė yra didžiausia Lenkijoje? Na, aš to anksčiau nežinojau… Tačiau žinojau, kad užsimerkus šio modernaus miesto centre galima išgirsti praeities garsus.
Vroclavas turi labai sudėtingą istoriją. Laikui bėgant jis priklausė Lenkijai, Čekijai, Austrijai ir Prūsijai. Po Antrojo pasaulinio karo mieste vyko dideli vokiečių ir lenkų gyventojų persikėlimo procesai. Dėl šių politinių pokyčių Vroclavo architektūra yra nepaprastas stilių mišinys, o miesto kultūra, palyginti su kitais Lenkijos miestais, įgijo unikalų charakterį.
Turgaus aikštė yra Vroclavo širdis. Tai viena didžiausių viduramžių turgaus aikščių Europoje, kurioje stovi išskirtiniai, spalvingi miestiečių namai. Aikštės centre stovi gotikinė rotušė. Būtent čia, „prie gėdos stulpo“, vakarais susirenka vietiniai gyventojai, kad pradėtų naktinį gyvenimą.
Miesto centro pakraštyje stovi universiteto pastatai, kurių pagrindinis pastatas yra vėlyvojo baroko stiliaus, o „Leopoldina salė“ – pilna freskų, skulptūrų ir auksuotų detalių.
Katedros sala ir Tumski tiltas, esantys pačiame Vroclavo centre, Lenkijoje, yra vaizdinga istorinės reikšmės vietovė.
Aplinkui išsidėstę akmenimis grįsti takai ir viduramžių pastatai mane sužavėjo, primindami apie turtingą miesto istoriją. Kas vakarą dujinius gatvių žibintus uždegantis žibintininkas suteikė šiai vietai ypatingą žavesį.
Visai šalia įsikūręs Ostrów Tumski – seniausia miesto dalis. Tai sala, kurioje vyrauja rami, beveik sakrali atmosfera. Čia dominuoja gotikos stilius, o pagrindinis paminklas – Šv. Jono Krikštytojo katedra, pastatyta XIII–XIV a.
Įdomu tai, kad Ostrów gatvių žibintai kasdien rankiniu būdu įjungiami žibintininko.
Vroclavo nykštukai ir ginklas prieš režimą
Neabejotinai žavingiausias Vroclavo bruožas – jo nykštukai. Tai vos iki kelių siekiančios figūrėlės. Kiekvienas iš jų turi savo vardą, profesiją ir atributą. Sakoma, kad šiandien mieste išsibarstę net 1 000 nykštukų. Juos finansuoja universitetai, įstaigos ir įmonės.
Nykštukai buvo sukurti „Oranžinės alternatyvos“ garbei. Tai buvo pasipriešinimo komunizmui judėjimas 1980-aisiais. Jo aktyvistai naudojo humorą, kad atskleistų tuometinių valdžios institucijų absurdiškumą. Pavyzdžiui, jie uždažydavo gatvėse esančius politinius šūkius nykštukų figūrėlėmis. Galime tik įsivaizduoti, koks komiškas vaizdas turėjo būti, kai milicija persekiojo nykštuku persirengusį „vandalą“.
3. Zakopane, Lenkija
Zakopane – nedidelis miestelis Tatru kalnų papėdėje. Jis traukia lankytojus, norinčius atrasti jo nuostabius kraštovaizdžius, turtingą istoriją ir įspūdingus nuotykius gamtoje. Lenkijos žiemos sostinėje gyvena apie 27 000 žmonių.
Nuo panoraminių vaizdų nuo Gubałówka kalno iki žygio per sniegu padengtą Strążyska slėnį – mano kelionė į snieguotą Zakopane buvo pilna įspūdingų įvykių, o aš visą tą magiją užfiksavau savo fotoaparato objektyvu.
Zakopane yra gerai žinomas ir labai mėgstamas lenkų. Tačiau, išskyrus retkarčiais pasigirstančius slovakų ar čekų kalbos žodžius, gatvėse retai galima išgirsti kokią nors kitą užsienio kalbą. Vis dėlto šio miestelio atmosfera niekuo nesiskiria nuo kitų Alpių kurortų.
Lenkijos avangardinis Monmartras
Gubałówkos koplyčia Zakopane mieste – tai ne tik vaizdinga lankytina vieta, bet ir tikėjimo bei atkaklumo simbolis. 1961 m. Mariannos ir Władysłavo Bachledų suprojektuota koplyčia, skirta kaip padėkos auka, liudija jų dėkingumą už tai, kad jiems pavyko išgyventi Antrojo pasaulinio karo siaubą.
Zakopane įsikūręs Tatru kalnų papėdėje. Tai vieninteliai Alpių tipo kalnai Lenkijoje. Pirmieji užrašai apie Zakopane siekia XVIII a., kai tai buvo tik nedidelė kalnų gyvenvietė. Tačiau XIX a. lenkų dailininkai ir rašytojai atrado jo unikalų charakterį. Netrukus Zakopane tapo Lenkijos intelektualinės elito susibūrimo vieta, kaip ir Monmartras Paryžiuje – prancūzų avangardui.
Didžiausią įtaką Zakopane populiarumui XIX a. turėjo Stanisławas Witkiewiczas (dailininkas, rašytojas, meno kritikas) ir jo sūnus „Witkacy“ (filosofas, avangardinis rašytojas ir dailininkas). Witkiewiczą žavėjo kalniečių liaudies kultūra, ir būtent jam priskiriamas Zakopane stiliaus sukūrimas.
Pagrindiniai Zakopanės stiliaus bruožai: medis kaip pagrindinė statybinė medžiaga, būdingi stačiakampiai stogai, didelės medinės verandos, kviečiančios svečius, ir kvapą gniaužiančios gausios augalų bei geometrinių motyvų drožybos.
Šiuolaikinis kurortas ir autentiškumo paieškos
Keletas žodžių apie Kasprowy Wierch tiems, kurie jo dar nepažįsta. Kasprowy Wierch – 1987 m aukščio viršūnė, esanti Vakarų Tatruose. Ji įsikūrusi prie Lenkijos ir Slovakijos sienos. Ši viršūnė lankoma jau seniai, tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais ji pelnė labiausiai lankomos šio regiono viršūnės vardą.
Galbūt iš dalies dėl to, kad maršrutas į viršūnę yra gana lengvai pasiekiamas (tai nereiškia, kad jis yra labai lengvas – be to, turėtumėte turėti tinkamą avalynę). O galbūt iš dalies dėl to, kad į Kasprowy Wierch galima nuvykti gondolomis.
Zakopane – tai modernus kurortas, žiemos sporto centras ir puiki bazė Tatrų kalnams tyrinėti. Gražiausios Tatrų vietos, į kurias galima nuvykti iš Zakopane, yra: „Morskie Oko“ ir Penkių ežerų slėnis. Į Kasprowy Wierch ir Gubałówka viršūnes galima pakilti funikulieriumi. Be to, negalima nepaminėti Giewonto – viršūnės, kurią daugelis lenkų slapčia svajoja įveikti.
Tai buvo mūsų antrasis apsilankymas Zakopanėje, Lenkijoje. Tatrų kalnuose jau buvome apsilankę 2014 m. lapkričio mėnesį, kai tik pradėjo pūsti „halne“ vėjai. Šįkart norėjome pamatyti Tatrus vasarą ir šiek tiek pasivaikščioti be pavojaus, kad mus nušluos vėjas.
Rugpjūtį galėjome užkopti į viršūnes, pavyzdžiui, į „Kasprowy Wierch“. Tačiau mus nustebino ne tik pasiekta viršūnė, bet ir vaizdai pakeliui, nes šis namelis Hala Gasienicowa buvo pagrindinė mūsų atrakcija.
Tačiau šiuolaikinis Zakopanė – tai kontrastų miestas. Viena vertus, Zakopanės gyventojai stengiasi išsaugoti kalniečių kultūros autentiškumą – kalboje, muzikoje, mentalitete ir virtuvėje. Kita vertus, kaip ir bet kuris kurortas, miestas prisitaiko prie šiuolaikinių turistų ir jų komercinių lūkesčių.
Ir nors Zakopane yra žinomas daugiausia tarp lenkų, tarptautiniai turistai jo dar neatrado. Galbūt todėl verta skubėti pamatyti šią vietą, kol jos autentiškumas vis dar persipina su realybe.
4. Leipcigas, Vokietija
Vokietijos miestas Leipcigas buvo paskendęs ramioje tyloje, kurią pertraukdavo tik retkarčiais pasigirstantys tolimi garsai. Miestą vis dar dengė tirštas tamsos šydas, tačiau ankstyvo ryto šaltis priminė apie artėjantį saulėtekį.
Leipcigo Naujoji rotušė, turinti turtingą istoriją ir stulbinančią architektūrą, yra miesto gyvybingos praeities simbolis. Kiekviena plyta ir akmuo pasakoja praeities istoriją, prisidedant prie pastato žavesio. Įspūdinga pastato išvaizda įkūnija Leipcigo atsparų dvasią ir neišblėstantį žavesį.
Leipcigas buvo Johanno Sebastiano Bacho mylimas miestas. Būtent čia kompozitorius kūrė savo kūrinius daugiau nei 25 metus. Šimtmečius Leipcigas buvo svarbus prekybos kelių mazgas ir jaunosios inteligentijos susibūrimo vieta. XVIII a. miestas buvo net vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“ („Klein-Paris“). Tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad tarptautiniuose turizmo forumuose apie jį beveik negirdėti. Ir tai neteisinga.
Buvęs prekybos, mokslo ir kultūros centras
Fotografuoti miesto peizažus per Kalėdas yra ir palaima, ir prakeikimas. Privalumas: galima rasti daug gražių kalėdinių dekoracijų, kurios nuotraukoms suteikia žavų ir unikalų akcentą. Trūkumas: didžiosios miesto aikštės dažnai yra neprieinamos dėl laikinai įrengtų kalėdinių turgelių. Abu šie dalykai pasitvirtino prie Leipcigo senosios rotušės.
Leipcigas miesto teises gavo dar 1165 m., o dėl savo strateginės geografinės padėties greitai tapo vienu iš svarbiausių prekybos centrų Vidurio Europoje.
1409 m. buvo įkurtas Leipcigo universitetas – vienas seniausių Europoje. Nuo to laiko miestas pritraukė ne tik prekybininkus, bet ir mokslininkus, menininkus bei muzikantus. O dėka Johanno Sebastiano Bacho veiklos Leipcigas tapo ir vienu iš svarbiausių muzikos centrų Vokietijoje.
Kur gimė Faustas
Kai tik atvykome į Leipcigą, iškart išalkome. Greitai paieškojau „Tripadvisor“ svetainėje ir radau restoraną „Auerbachs Keller“, esantį „Mädlerpassage“ prekybos centre. Taigi išsiruošėme tyrinėti Leipcigo senamiestį.
Štai istorija apie restoraną, kurį atsitiktinai pasirinkome vakarienei per vienos nakties viešnagę Leipcige: kai Gėtė buvo studentas, būtent čia jis mėgdavo gerti alų. Čia jis pastebėjo du paveikslus apie daktarą Faustą. Ir taip galiausiai jo legendiniame „Fausto“ kūrinyje „Auerbach Keller“ tampa vienintelė vieta iš realaus pasaulio, į kurią daroma nuoroda.
Pasaulyje žinomas rašytojas Johanas Volfgangas fon Gėtė į Leipcigą atvyko 1765 metais. Būtent čia jis pradėjo studijuoti teisę ir patyrė pirmąsias meiles bei širdies skausmus. Būtent Leipcige jis pradėjo savo literatūrinę karjerą ir ėmėsi darbo, kuris užims 60 jo gyvenimo metų.
Tuo metu Gėtė ypač mėgo „Auerbach's Keller“ restoraną. Šis restoranas taip pat yra viena iš žymiausių „Fausto“ scenų, kurioje alchemikas Faustas ir velnias Mefistofelis susiduria su šventėjančių studentų grupe. Ši scena buvo skirta pabrėžti kontrastą tarp studentų žemiško gyvenimo ir filosofinio prasmės ieškojimo.
Įdomu tai, kad „Auerbach's Keller“ egzistuoja iki šiol. Ir jei pasiseks rasti laisvą stalą, galėsite atsisėsti ten, kur tikriausiai sėdėjo jaunas Gėtė, rašydamas pirmąsias savo monumentalaus kūrinio scenas.
XIX a. dvasia ir šiuolaikinis menas
Leipcigo centrinė stotis Vokietijoje Kalėdų laikotarpiu anksti ryte atrodo visiškai kitaip. Šią nuotrauką nuėjau fotografuoti žiemos rytą, vos po 7 valandos, kai miestas dar buvo tylus, o šviesa – švelni. Man svarbi būtent ši dienos dalis, ypač žiemą, nes viskas atrodo ramesnė ir nuoširdesnė.
Man visada patiko akmenimis grįstos gatvės, todėl kompoziciją sukūriau iš žemai. Norėjau išryškinti daugiau akmenų detalių ir leisti keliui natūraliai vesti link geležinkelio stoties. Būdamas arčiau žemės, vaizdas tapo labiau įtraukiantis, tarsi pats įžengtum į kadrą.
Leipcigo architektūrai būdingi visų pirma turtingai dekoruoti XIX a. miestiečių namai, kuriuose atsispindi ankstesnių epochų (renesanso, baroko ir gotikos) įtaka. Industrializacijos laikotarpis taip pat paliko savo pėdsaką Leipcigo architektūroje. Šiandien šios pramoninės erdvės yra atkuriama ir tampa vis augančios Leipcigo meno scenos centru.
5. Évora, Portugalija
Legenda pasakoja, kad toje vietoje, kur dabar stovi Espinheiro vienuolynas, Mergelė Marija pasirodė degančiame krūme. Nuo to laiko ši vieta tapo gausių piligrimų kelionių tikslu.
Norėdamas pagerbti šią vietą, Šv. Jeronimo ordinas čia XV a. pastatė bažnyčią, o vėliau – vienuolyną. Vienuolynas įgijo savo spindesį dėl kelių Portugalijos karalių apsilankymų. Jų poreikiams patenkinti buvo pastatyti specialūs kambariai, kuriuose karališkoji šeima galėjo apsistoti nakčiai.
Évora įsikūrusi Alentejo regione ir yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių istorinių Portugalijos miestų. 1986 m. ji buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis pavyzdys miesto, kuriame išliko vienas po kito susikaupę Europos istorijos sluoksniai – nuo romėnų laikų iki šiuolaikinės epochos. Tačiau, nepaisant istorinės reikšmės, senosiomis gatvėmis dažniausiai vaikšto vietiniai gyventojai. Tai neabejotinai nepakankamai įvertintas Europos miestas.
Romėnų praeitis: neatskiriama miesto dalis
Jau romėnų laikais, imperatoriaus Augusto valdymo laikotarpiu (I a. pr. Kr.), „Liberalitas Julia“ buvo svarbus Lusitanijos provincijos administracinis ir prekybinis centras. Būtent iš šio laikotarpio yra gerai išsilaikęs romėnų šventykla „Templo de Diana“. Šventykla su korintinėmis kolonomis stovi pačiame centre ir yra natūrali, atvira miesto kraštovaizdžio dalis. Įdomu tai, kad ant kai kurių jos akmenų vis dar galima pamatyti senovėje čia vykusių žaidynių pėdsakus.
Kiti romėnų buvimo pėdsakai – tai miesto sienų fragmentai ir pirtys, paslėptos po šiuolaikiniu miestu.
Užjūrio kolonijų architektūros modelis
XV ir XVI a. Évora buvo viena iš svarbiausių karališkųjų rezidencijų, didelis kultūros ir mokslo centras, turėjęs didelę įtaką Portugalijos raidai jos klestėjimo laikotarpiu.
Įdomu tai, kad Évoros pastatai tapo kolonijinės architektūros įkvėpimo šaltiniu. Kaip pažymėjo UNESCO, Évoros architektūros stilius paveikė miestus, kuriuos portugalai pastatė už Europos ribų, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje ir Afrikoje.
„Mes, čia esančios kaulų liekanos, laukiame tavo“
Šios Kaulų koplyčios Évoroje sienas ir kolonas dengia daugiau nei 5000 kaulų. Šie kaulai paimti iš viduramžių miesto gyventojų kapų. Visą konstrukciją laiko cementas, į kurį įmaišyti įvairiais raštais išdėstyti kaulai.
Tai užrašas virš įėjimo į Kaulų koplyčią Evoroje. „Capela dos Ossos“ yra žymiausia miesto lankytina vieta. Koplyčios sienos išklotos žmogaus kaulais ir kaukolėmis. Šią vietą įkūrė pranciškonai tuo metu, kai aplinkinės kapinės ėmė perpildytis. Jos reikšmė perteikia tipišką baroko žinią: „memento mori“. Gyvenimas yra trapus, o mirtis paliečia kiekvieną.
Alentejo ramus gyvenimas ir karališkoji lova
Gyvenimo tempas Évoroje yra būdingas visam Alentejo regionui – neskubus, harmoningas su gamta ir šiek tiek nostalgiškas. Šiame mieste nėra nei Lisabonos šurmulio, nei Porto skubotumo, o gyvenimas teka savo ritmu. Čia taip pat nėra turistų minios. Évora – tikrai nepakankamai įvertintas miestas tarptautinėje arenoje.
Alentejo yra vienas iš šilčiausių Portugalijos regionų, o tai reiškia, kad vasaros popietės čia yra beveik mieguistos, o miestas atgyja tik vakarais, kai vietiniai gyventojai susirenka vietinėse kavinėse ir restoranuose. Alentejo virtuvė yra labai kaimiška – jos pagrindą sudaro alyvuogių aliejus, duona, žolelės ir vietiniai vynai.
Mes pastebėjome, kad Portugalijoje viešbučių įkūrimas istorinėse vietose tapo įprastu reiškiniu. Vienas iš tokių viešbučių – „Convento do Espinheiro“, esantis netoli Évoros, Alentejo regione.
Iš Lisabonos iki jo važiuoti vos valandą. Jis greitai tapo mūsų savaitgalio pabėgimo vieta, kai pajusdavome, kad reikia išvalyti mintis.
Atvykus į „Convento do Espinheiro“, jaučiasi tarsi grįžtum atgal laiku. Jei apsistosite senuosiuose kambariuose – kaip mes visada darome – gyvensite ten, kur anksčiau gyveno vienuoliai. O jei pasirinksite liuksą, gyvensite ten, kur gyveno karaliai.
Évoroje taip pat galite apsistoti vietoje, kurioje kadaise nakvodavo karaliai, pavyzdžiui, viešbutyje „Convento Espinheiro“ – buvusiame vienuolyne, kuriame anksčiau apsistodavo Portugalijos karališkoji šeima.
6. Siena
Piazza Il Campo aikštė Sienoje yra labai triukšminga vieta, tačiau prieš saulėtekį čia įsivyrauja ramybė. Šiuo metu dėmesio neatitraukia kasdienis miesto gyvenimas, todėl galite sutelkti dėmesį į viršuje esančios kompozicijos detales. Kol ekrane nepasirodys saulės žvaigždė ir aikštė vėl nepradės „busti“.
Pirmiausia, kai pagalvojame apie Toskaną, į galvą ateina Florencija. Tačiau Siena, šimtmečius trunkanti Medici šeimos miesto varžovė, dažnai lieka nepastebėta arba laikoma tik vienos dienos išvykos tikslu. Tačiau būtent Siena įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip retas nuoseklios viduramžių urbanistinės vizijos pavyzdys. Sienos architektūra, kultūra ir tradicijos (įskaitant „Palio di Siena“) neabejotinai vertos didesnio dėmesio.
Romos įkūrėjo sūnėnai ir kiti pasakojimai
Sienos apylinkes pirmiausia apgyvendino etruskai maždaug IX–IV a. pr. m. e. Pasak legendos, pačią Sieną įkūrė Seniusas ir Ašiusas – Romulo, Romos įkūrėjo ir jų tėvo Remo žudiko, sūnėnai.
Siena pasiekė savo svarbos viršūnę viduramžiais ir renesanso laikotarpiu, kai veikė kaip nepriklausoma respublika. Tuomet miesto ekonomika buvo pagrįsta daugiausia vilnos gamyba, kuri buvo eksportuojama po visą Europą. Be to, jos plėtrą skatino ir jos vieta daugelio prekybos kelių sankryžoje. Būtent šiuo laikotarpiu Siena pradėjo konkuruoti su Florencija, o tai vėliau sukėlė daugybę konfliktų, žinomų kaip „Italijos karai“.
Iš savo žavingo nakvynės namų, patogiai įsikūrusių pačioje miesto širdyje, grožėjomės įspūdingais miesto vaizdais. Aš išėjau fotografuoti Sienos katedros visą jos spalvingą grožį, kai virš miesto pakilo saulė, apšviesdama visą aplinką švelnia auksine šviesa. Žvelgdamas į aukštus bokštus ir sudėtingus marmuro raižinius pastato fasade, mane sužavėjo šios vietos šventumas ir meniška atmosfera.
Viduramžių laikų miestiečių tarpusavio nesutarimai
„Palio di Siena“ – tai žirgų lenktynės, kurių tradicija siekia viduramžius. Siena tradiciškai buvo (ir tebėra) suskirstyta į 17 rajonų, vadinamų „contrade“. Tai – kaimynystės, kurias kiekvieną simbolizuoja tam tikras gyvūnas. Ir tai – tiesa. „Contrade“ gyventojai didžiuojasi savo savita tapatybe.
Būtent „Palio“ metu „contrade“ tarpusavio varžybos pasiekia aukščiausią tašką. Iš 17 „contrade“ atsitiktine tvarka atrenkamos 10, kurios išleidžia savo žirgus į lenktynes. „Palio“ vyksta du kartus per metus – liepos 2 d. ir rugpjūčio 16 d. – ir nors pačios lenktynės trunka vos 90 sekundžių, pasiruošimas ir šventės tęsiasi kelias dienas.
Lenktynių dieną galite pabusti anksti ryte nuo garsių būgnų skambesio ir jaudinančių „contrada“ dainų, kai jie eina melstis arba lydi savo žirgus į Piazza del Campo. Tradiciniais kostiumais, savo rajonų spalvomis, pasipuošusių gyventojų procesijos yra įspūdingas reginys. Vietinių minios eina per viduramžių Sienos gatves, laikydamosi savo protėvių senovinių papročių. Šis renginys skirtas ne turistams, o miesto tradicijoms ir garbei.
7. San Marinas
San Marino miesto sienų kompleksas, trys bokštai ir pats miesto centras buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau gandai sklando, kad tai mažiausiai lankoma šalis pasaulyje.
San Marinas oficialiai yra valstybė. Tačiau jos širdyje glūdi to paties pavadinimo sostinė – Città di San Marino. Miestas įsikūręs ant Monte Titano kalno (739 m) ir jame gyvena apie 4 000 gyventojų. San Marino sostinės istorinis centras įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir nors tai populiari italų kelionės vieta, tarptautiniu mastu San Marinas tikrai yra nepakankamai įvertintas.
Europos nepriklausomybės simbolis
San Marinas įtrauktas į UNESCO sąrašą kaip nepertraukiamos nepriklausomos respublikos tradicijos, siekiančios viduramžius, simbolis. Tačiau tai nereiškia, kad niekas niekada nebandė užkariauti šios šalies. Vis dėlto jos nedidelė teritorija, kalnuota vietovė, tvirtos gynybinės sienos ir, svarbiausia, San Marino taikusis pobūdis bei diplomatinis neutralumas užtikrino, kad valstybė išlaikė savo nepriklausomybę šimtmečius.
Miestas debesyse
Norėdami pasiekti San Marino miesto istorinį centrą, turėsite važiuoti vingiuotais kalnų keliais, o adrenalinas ir spaudimo jausmas ausyse bus nuolatiniai šios kelionės palydovai. Tačiau pasiekę viršūnę pajusite, tarsi būtumėte patekę į kitą pasaulį. Iš daugybės apžvalgos taškų galite grožėtis nepakartojamu Italijos kraštovaizdžiu ir Apeninų kalnais. O saulėtekio metu jaučiatės tarsi stovėtumėte virš debesų kristalinėje šviesoje, įkvėpdami gaivaus kalnų oro.
„Palazzo Pubblico“ dar vadinamas „viešuoju rūmu“. Šis XIX a. pastatas yra San Marino, šalies, kurią iš visų pusių supa Italija, vyriausybės būstinė. Jo atvaizdas puikuojasi ant dviejų eurų monetos.
San Marinas yra įspūdinga šalis. Jos plotas yra tik 62 kvadratiniai kilometrai, o gyventojų skaičius – 33 000. Atrodytų, kad tai yra įprastas miestas. Tačiau peržengus jo sieną, pajusite, kad atsidūrėte visiškai kitame pasaulyje. Verta paminėti, kad miesto centras yra įsikūręs ant „Titano“ kalno, kurio aukštis virš jūros lygio siekia 739 metrus. Taigi, įvažiuodami į miestą, pajusite, kad netrukus pasieksite debesis. Be to, pačiame mieste „libertà“ – laisvės ir nepriklausomybės – dvasia tarsi sklando ore.
Dėl kalnuotos vietovės ir to, kad čia nebuvo karų, istorinis centras iš esmės išlaikė savo viduramžių ir renesanso dvasią. Pagrindinės turistų lankomos vietos, žinoma, yra istorinės gynybinės sienos su trimis bokštais, Guaita tvirtovė, Palazzo Pubblico (vyriausybės būstinė), gausybė vartų, bastionų ir San Marino bazilika.
Santrauka
Plovdivas, Vroclavas, Zakopanė, Leipcigas, Évora, Siena ir San Marinas turi bendrą istoriją, siekiančią senovės laikų. Šios vietos turi milžinišką reikšmę ne tik toms šalims, kuriose jos yra įsikūrusios, bet ir visai Europai – jos istorijai bei dabarties gyvenimui. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad šie miestai populiarūs tik tarp vietinių turistų.
Tuo tarpu, jei pažvelgtume, kaip šių vietų gyventojai prisitaikė prie beveik tektoninių civilizacijos pokyčių, kaip jie didžiuodamiesi saugo savo kultūrą ir interpretuoja praeitį, galbūt galėtume pasimokyti daugiau nei apsilankę Paryžiuje ar Londone.
Sekite naujienas, kad sužinotumėte apie šio straipsnio atnaujinimus.
P.S. Kartkartėmis vienas prenumeratorius laimi pasirašytą meno reprodukciją – tai nedidelė padėka už tai, kad esate šio kelionės dalis.