Tenerifė yra didžiausia ir labiausiai apgyvendinta iš Kanarų salų – Ispanijos salyno, esančio prie šiaurės vakarų Afrikos krantų. Jos centre iškilęs Teidės kalnas – aukščiausias Ispanijos viršukalnis, esantis nacionaliniame parke, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiaurės rytuose driekiasi žali Anagos kalnai, o tarp jų įsikūrę Santa Krusas de Tenerifė ir senasis universitetinis miestelis San Kristobalas de La Laguna.

Teidės nacionalinis parkas
Teidės kalnas dominuoja saloje. Šis ugnikalnis iškilęs daugiau nei 3 700 metrų virš jūros lygio, o jo viršūnė kyšo virš milžiniško aukšto plokščiakalnio, sudaryto iš lavos laukų ir pemzos. Kiekvieną kartą, kai atvykstame į Tenerifę, bent kartą užvažiuojame į viršų. Pakeliui kraštovaizdis visiškai pasikeičia, o viršūnėje atrodo, lyg būtum kitoje planetoje.
„Roques de García“ – tai natūralus pirmasis sustojimas plokščiakalnyje. Dešinėje esanti uola, „Roque Cinchado“, dar vadinama „Dievo pirštu“. Čia yra daug automobilių stovėjimo vietų ir viešbutis, todėl čia žmonių daugiau nei likusioje parko dalyje.
Buvome baigę tos dienos žygį ir sustojome viešbutyje prieš valandos trukmės kelionę žemyn. Kai išėjau į lauką, dangus už uolų degė oranžine spalva. Grįžau į automobilį pasiimti trikojo ir spėjau užfiksuoti kadrą kaip tik laiku. Tuo metu dauguma lankytojų jau buvo išvykę. Dėl to tuščias takas priešais Roques de García tapo mano vedančiąja linija. Bet kuriuo kitu paros metu tai būtų buvę neįmanoma.
Teidės panorama paskutiniuose saulės spinduliuose

Geriausias vaizdas į visą ugnikalnį atsiveria nuo plato dugno, iš kur matosi uolų formos priešais kūgį. Savo Teidės panoramai sujungiau devynis vertikalius kadrus. Juos nufotografavau paskutinėmis dienos šviesos akimirkomis, prieš pat saulėlydį. Saulė apšvietė viršūnę ir dantytas uolas po ja, o lavos lyguma jau buvo paskendusi šešėlyje.
Laiko parinkimas čia svarbus labiau nei bet kur kitur saloje. Plokščiakalnyje nėra dirbtinio apšvietimo. Saulei nusileidus, kraštovaizdis tampa vienodas. Be to, kelias žemyn yra status ir neapšviestas, todėl visada planuoju grįžti automobiliu, kol dar yra šiek tiek šviesos.
Padidinkite visą panoramą ir dešinėje vulkano pusėje pamatysite funikulierį. Jo viršutinė stotis yra 3 555 metrų aukštyje. Iš ten trumpas takas veda toliau iki kraterio. Tačiau nacionalinis parkas kasdien išduoda ribotą skaičių leidimų šiam paskutiniam ruožui.
Teidės observatorija

Teidės observatorija įsikūrusi 2 390 metrų aukštyje ant kalnagūbrio į rytus nuo ugnikalnio. Dėl čia vyraujančio skaidraus ir sauso oro ši vieta laikoma viena iš geriausių Europoje dangaus tyrimams. 1995 m. čia dirbantys astronomai atrado „Teide 1“ – vieną iš pirmųjų patvirtintų rudųjų nykštukų. Mokslininkai kartais šiuos objektus vadina „nesėkmingomis žvaigždėmis“, nes jie užima tarpinę padėtį tarp planetos ir žvaigždės.
Norėjau užfiksuoti šį vaizdą po giliai mėlynu dangumi. Mėlyna spalva išryškina geltoną augmeniją ir baltus kupolus priešais tamsų viršūnę. Tačiau sąlygas čia aukštai sunku įvertinti iš pakrantės. Todėl prieš važiuodamas į viršų, daugiau nei 2 000 metrų aukštį, patikrinu observatorijos internetinę kamerą.
Pirmą kartą vėjas buvo toks stiprus, kad net automobilio durų nebuvo įmanoma atidaryti. Vaizdo kamera to visiškai neparodė. Antrą kartą dangus buvo giedras, o observatorijos kupolai su Teide kalnu fone išsirikiavo lygiai taip, kaip buvau suplanavęs.
„Tajinaste Rojo“ Las Cañadas
Raudonasis tajinaste, dar vadinamas Tenerifės buglosu arba brangakmenių bokštu, auga tik šioje saloje. Jis gali užaugti iki maždaug trijų metrų, o vėlyvą pavasarį jo aukštą varpą nusėda raudoni žiedai. Tačiau mūsų kelionės vyksta žiemą. Tais mėnesiais matyti tik sausas, blyškus augalo skeletas. Aš jam daviau savo vardą: vaiduoklio gėlė.
Teidės šlaituose jį rasti niekada nėra lengva. Vieną giedrą dieną važiavome link Las Cañadas, kai horizonte virš debesų jūros pasirodė La Gomera. Mes iškart nuvažiavome nuo kelio. Būtent ten, kompozicijos centre, ant vulkaninio šlaito stovėjo viena vienintelė vaiduoklio gėlė. Saulė, pušimis apaugęs kalnagūbris, vandenynas ir kaimyninė sala – viskas susidėliojo aplink ją.
Anagos kalnai
Anagos masyvas užima Tenerifės šiaurės rytinį kraštą. Jis susiformavo prieš milijonus metų dėl ugnikalnių išsiveržimų, o jo aukščiausias taškas – Cruz de Taborno – siekia 1 024 metrus. Nuo 2015 m. UNESCO pripažino Anagą biosferos rezervatu.
Čia keliai beveik nuolat vingiuoja. Per mūsų pirmąjį apsilankymą 2016 m. lapkričio mėn. aš dar nebuvau patyręs vairuotojas, todėl kiekvienas posūkis man buvo išbandymas. Nepaisant to, mes vis sustodavome. Keliaudami į šiaurės pakrantę, matėme, kaip debesys slinko per slėnį po mūsų, o saulė prasiskverbdavo pro juos. Tai leido man pasigrožėti vaizdu iš vingiuoto Anagos kelio, stebint iš kelio krašto. Buvo lapkričio pabaiga, o temperatūra siekė 20 °C.
Anagai verta skirti daugiau nei vieną skyrių. Visą mūsų pasivaikščiojimą per debesų mišką rasite mūsų Anagos kalnų kelionių vadove.
Žygiai Anagos kalnuose

Anagos laurų miškas yra gyvasis fosilijas. Tokie miškai prieš milijonus metų, trečiniojo periodo metu, dengė Pietų Europą ir Šiaurės Afriką. Šiandien išliko tik keletas jų salelių, daugiausia Atlanto vandenyno salose. Dėl to žygis čia yra neatsiejama kiekvienos mūsų kelionės dalis.
Oras keičiasi kas minutę. Vieną akimirką saulė šviečia taip stipriai, kad akina, o po kelių minučių jau slepiameis nuo smarkaus lietaus. Debesys taip pat slenka tarp medžių ties žemės paviršiumi. Štai kodėl šis miškas vadinamas debesų mišku. Vienos išvykos metu buvau pastatęs fotoaparatą tarp medžių, kai pasirodė pirmasis debesis. Debesų miškas, apgaubęs taką, mane ten sulaikė beveik valandai.
Mano mėgstamiausias takas prasideda prie „Mirador Cruz del Carmen“ apžvalgos aikštelės, netoli Las Mercedes. Mes pasirinkome lengvą maždaug valandos trukmės žiedinį maršrutą. Prieš pat pabaigą saulė prasiskverbė pro rūką matomais spinduliais. Aš pastatiau trikojį ir nukreipiau fotoaparatą į miško taką šalia šviesos spindulių. Kito pasivaikščiojimo metu medžių lajos tarpas atvėrė apšviestą taką per laurų medžius, kurį rėmino susuktos šakos ir paparčiai.
Mirador Cruz del Carmen

Kai atvykome į „Mirador Cruz del Carmen“, vaizdą visiškai uždengė debesys. Teidės niekur nebuvo matyti. Todėl nusprendėme pasivaikščioti ir grįžome po valandos.
Iki to laiko dangus išsisklaidė. Teidė iškilusi virš baltos debesų jūros, apsupta apžvalgos aikštelės pergolos. Tuo tarpu žemai esanti saulė ant grindų metė balustrados šešėlius, sudarančius tobulą simetriją.
Fotografavau naudodamas trikojį ir „tilt-shift“ objektyvą. „Tilt-shift“ užtikrino, kad visos vertikalios linijos būtų tiesios. Trikojis leido man palaukti akimirkų, kai aplink nebuvo žmonių. Man prireikė pusvalandžio, kad Mirador Cruz del Carmen apžvalgos aikštelėje užfiksuotų Teidės vaizdą būtent taip, kaip norėjau. Kiekviena minutė buvo praleista ne veltui.
Taganana ir Benijo paplūdimys
Anagos šiaurinėje pusėje kelias vingiuodamas stačiais posūkiais leidžiasi link jūros. Kai kurie posūkiai siekia net 180 laipsnių. Apačioje įsikūrusi Taganana – viena seniausių salos gyvenviečių. Pavadinimas kilęs iš guančių kalbos – tautos, gyvenusios Tenerifėje prieš ispanų užkariavimą.
Kai Daria pirmą kartą man parodė jo nuotrauką, aš netikėjau, kad tai Ispanija. Ji atrodė kaip kaimas Peru kalnuose. Atvykęs ten, pamačiau, kaip Taganana driekiasi per žalias terasas, o po dantytu kalnų keteros kontūru stovi baltos ir geltonos namai.
Keletą kilometrų toliau palei pakrantę įsikūręs Benijo. Kaip ir dauguma Tenerifės paplūdimių, jis yra vulkaninės kilmės – su tamsiu smėliu ir juodais rieduliais bangose. Be to, čia Atlanto vandenyno bangos yra stiprios, todėl maudytis čia pavojinga. Tačiau fotografavimui tai ideali vieta. Ilga ekspozicija išlygino vandenį aplink uolas ir pavertė jūros uolų grupę prie Benijo paplūdimio ramiu, beveik tyliu vaizdu.
Las Teresitas

Į šiaurę nuo Santa Kruzo, žemiau San Andrés kaimo, driekiasi Las Teresitas. Tai vienas iš nedaugelio auksaspalvių paplūdimių saloje. Tai neatsitiktinumas: 1973 m. iš Sacharos buvo atgabenta apie 270 000 tonų smėlio. Ilgi bangolai užtikrina, kad Atlanto vandenynas įlankoje būtų ramus.
Paplūdimys atrodo ne mažiau gražus ir iš viršaus. Anagos šlaituose esantys apžvalgos taškai atsiveria tiesiai į jį. Aš pasilikau iki saulėlydžio. Tada prieš tamsų kalną užsidegė San Andrés šviesos, o apačioje švytėjo paplūdimio išlinkis ir jo bangolaužiai. Tolumoje Santa Kruso šviesos apšvietė pakrantę. Las Teresitas mėlynojoje valandoje – tai vaizdas, kuris man pirmiausia ateina į galvą, kai Europoje ateina žiema.
Bajamar

Bajamaras, esantis šiaurinėje pakrantėje, garsėja savo natūraliais jūros vandens baseinais. Atlanto vandenyno bangos juos užpildo, plūsteldamos per uolas. Atvykome čia savo vestuvių metinių proga, alkani po visos dienos pasivaikščiojimo Anagoje.
Tą dieną bangos buvo milžiniškos. Mes jas stebėjome iš savo restorano stalo. Tada, saulėlydžio metu, aš nuėjau prie baseinų, esančių po miestelio švyturiu. Ant platformos stovėjo jauna šeima iš restorano. Už jų nugaros purslai sprogo oranžiniame danguje.
Tėvas pakėlė sūnų į orą. Tai truko vieną sekundę, ir aš tą akimirką užfiksavau. Po akimirkos šeima jau buvo dingusi. Kažkas man kartą pasakė, kad šis purslų šuolis prie Bajamaro švyturio padėtų parduoti gyvybės draudimą. Jie teisūs.
Santa Cruz de Tenerife

Santa Krusas yra salos sostinė. Kartu su Las Palmas de Gran Canaria ji taip pat atlieka Kanarų salų regiono sostinės vaidmenį. Jos simbolis – Santiago Calatrava suprojektuotas „Auditorio de Tenerife“. Statybos prasidėjo 1997 m., o koncertų salė duris atvėrė 2003 m.
Pastatas stovi tarp miesto ir vandenyno. Dėl to vaizdas atsiveria į visas puses. Mano apsilankymo metu dangus buvo pilnas plačių cirrus debesų. Kadras buvo minimalistinis – iš žemos akmeninės aikštės fotografavau Auditorio baltas kreives prieš giliai mėlyną dangų.
Tiesiai už jos stovi „Castillo de San Juan Bautista“ – XVII a. tvirtovė, pastatyta iš tamsaus vulkaninio akmens. Vietiniai ją vadina „Castillo Negro“ – Juodąja pilimi. Aš retai fotografuoju panoramas. Tačiau čia debesys virš tvirtovės sudarė arką, o grindinys išlenkė taip, kad atitiktų jos formą. Saulė ir „Auditorio“ pastatas pusiausvyrai atsidūrė priešingose pusėse. Todėl sukūriau apskritą Juodosios pilies panoramą, kurią dešinėje pusėje rėmina saulė, o kairėje – koncertų salė.
Mercado de Nuestra Señora de África
Miesto turgus, vietinių vadinamas „La Recova“, buvo atidarytas 1940-aisiais. Jo architektas José Enrique Marrero Regalado suteikė jam neokolonijinį stilių. Vėliau jis taip pat suprojektavo Kandelarijos baziliką. Viduje yra trys kiemai su prekystaliais, kuriuose parduodamos gėlės, vaisiai, Kanarų salų produktai, mėsa ir tapas.
Atvykome čia per antrąją kelionę į Tenerifę, ramų rytą. Prieš įeidama, minutėlę stovėjau vietoje, kad apžvelgčiau šią vietą. Niekas neskubėjo. Žmonės lėtai slinko nuo vienos prekybos vietos prie kitos, o ore tvyrojo žolelių, gėlių ir šviežios duonos kvapas.
Prieš pradėdamas apsipirkti, padariau vieną kadrą. Atsistojau po viena iš oranžinių arkų ir leidau jai įrėminti Mūsų Afrikos Dievo Motinos turgaus laikrodžio bokštą. Abiejose pusėse išsirikiavusios gėlių prekybos vietos, o saulė šviečia per arką. Po valandos su sunkiomis pirkinių maišais grįžome prie automobilio.
San Cristóbal de La Laguna
La Laguna buvo pirmoji Tenerifės sostinė. Čia ramesnė atmosfera nei Santa Kruze, daugiau istorijos ir gausu studentų. Jos senamiestis 1999 m. buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Šio miesto gatvių išdėstymas vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kolonijinių miestų Amerikoje.
„Iglesia de la Concepción“ buvo pirmoji parapijos bažnyčia saloje. Jos akmeninė varpinė yra atvira lankytojams, o vaizdas į senamiestį yra vienas iš gražiausių La Lagunoje. Aš nufotografavau Iglesia de la Concepción varpinę iš aikštės, kartu su ilga bažnyčios siena, vedančia į ją. Su šia bažnyčia taip pat susijusi vietinė legenda. Pasakojama, kad 1648 m. epidemijos metu Šv. Jono Evangelisto atvaizdas prakaitavo, o iš jo ištekėjęs aliejus išgydė sergančiuosius.
Už kelių gatvių praėjome pro geltoną fasadą su akmeniniu varpinės bokštu ir pamanėme, kad tai bažnyčia. Iš tiesų tai yra „Instituto Cabrera Pinto“. Šiame pastate kadaise veikė pirmasis Kanarų salų universitetas, o vėliau čia įsikūrė vidurinė mokykla. Priešais Instituto Cabrera Pinto stovi drakono medis ir aukštos palmių, o ryškios Kanarų salų spalvos puikiai išryškina seną akmenį.
Kandelarija

Kandelarija įsikūrusi rytinėje pakrantėje, maždaug 20 kilometrų į pietus nuo Santa Kruzo. Čia stovi Kandelarijos bazilika, skirta Kanarų salų globėjai. Pasak tradicijos, guančių piemenys pirminę Mergelės Marijos statulą rado XIV a. pabaigoje, dar prieš ispanų užkariavimą. Dabartinė bazilika buvo pastatyta 1949–1959 m. Jos aikštėje stovi devynių guančių karalių, vadinamųjų „menceyes“, statulos. Kasmet vasario 2 d. ir rugpjūčio 15 d. piligrimai iš visų salų atvyksta čia švęsti šventes.
Savo kelionių metu apsistodavome netoliese. Šioje salos pusėje dažnai būna saulėta, net kai virš kalnų tvyro debesys. Vienos pasivaikščiojimo pakrante metu už miestelio ėmė kauptis tamsūs debesys. Maža balta koplyčia su oranžinėmis durimis ryškiai išsiskyrė ant juodos vulkaninės uolos fono. Už jos iškilusi bazilikos varpinė. Tuo tarpu žydras vandenyno mėlynumas derėjo su šiltais oranžiniais stogais. Koplyčia ir bazilikos varpinė prieš audringą dangų – tai rėmas, apimantis visą miestelį.
Kada apsilankyti Tenerifėje
Tenerifė – tai visus metus tinkama kelionės vieta. Pakrantėje visais metų laikais vyrauja švelnus klimatas, o dienos temperatūra net žiemą siekia apie 20 °C. Dėl to paprastai čia atvykstame lapkričio, gruodžio arba vasario mėnesiais, kai saulė jau pasitraukė iš likusios Europos dalies.
Tačiau saloje vyrauja ryškūs mikroklimatai. Šiaurėje žaliau ir debesuota, o pietuose bei rytuose – sausiau ir saulėliau. Anagos kalnuose saulė ir lietus gali keistis per kelias minutes.
Teidė laikosi savų taisyklių. Aukštikalnėje, esančioje virš 2 000 metrų, naktys yra šaltos, o žiemą viršūnę gali padengti sniegas. Nuo pakrantės ten vykstančių audrų nematyti. Todėl prieš važiuodami į viršų patikrinkite internetines kameras. Vėlyvą pavasarį Las Cañadas žydi raudonasis tajinaste.
Fotografavimas Tenerifėje
Tenerifę išskiria tai, kad vienoje saloje sutelkta tokia įvairovė. Per vieną dieną galite apsilankyti laurų miške, juodoje vulkaninėje paplūdimyje ir virš debesų esančioje lavos lygumoje. Šviesa keičiasi lygiai taip pat greitai.
Beveik kiekvienas šio gido kadras atsirado stebint tuos pokyčius. Pavyzdžiui, vaizdas į Teidę iš „Cruz del Carmen“ atsivėrė tik tada, kai išsisklaidė debesys, kuriuos jau buvau nurašęs. Observatoriją pavyko užfiksuoti tik antruoju bandymu, po audros, kurios internetinė kamera niekada neparodė. „Roques de García“ pavyko užfiksuoti per pertraukėlę tualete, kai jau buvau susidėjęs daiktus ir ruošiausi baigti dieną.
Be to, šis plokščiakalnis paskutinę dienos šviesos valandą džiugina labiau nei bet kuri kita salos vieta. Dar daugiau – tai saugomas kraštovaizdis. Teidės nacionalinis parkas dėl savo vulkaninės geologijos ir kraštovaizdžio nuo 2007 m. yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Laikykitės pažymėtų takų ir suplanuokite nusileidimą automobiliu prieš visiškai sutemstant.
Apie likusią šalies dalį skaitykite mano kelionių vadovuose po Ispaniją.
Dažnai užduodami klausimai
Koks yra geriausias laikas apsilankyti Tenerifėje?
Tenerifėje visus metus vyrauja švelnus klimatas, o pakrantėje net žiemą temperatūra siekia apie 20 °C. Laikotarpis nuo lapkričio iki kovo yra idealus norint pabėgti nuo Europos žiemos. Vėlyvą pavasarį Teidės nacionaliniame parke pražysta raudonasis tajinaste. Vasarą čia šilčiausia ir daugiausia turistų. Bet kuriuo metų laiku šiaurėje debesuota dažniau nei pietuose.
Kiek dienų reikia praleisti Tenerifėje?
Planuokite bent penkias dienas. Taip turėsite po vieną dieną Teidės nacionaliniam parkui, Anagos kalnams ir Santa Cruz su La Laguna. Taip pat liks laiko pakrantei ir blogo oro dienoms. Kadangi oras Teidėje greitai keičiasi, kelios atsarginės dienos padės jums pasinaudoti tinkamomis sąlygomis.
Ar Tenerifėje jums reikės automobilio?
Automobilio nuoma yra praktiškas pasirinkimas. Autobusai jungia pagrindinius miestus, tačiau į Teidės nacionalinį parką, Anagos takų pradžias, Tagananą ir apžvalgos aikšteles daug lengviau nuvykti automobiliu. Kalnų keliai yra siauri ir vingiuoti, todėl skirkite daugiau laiko kelionei. Be to, venkite važiuoti žemyn nuo Teidės visiškoje tamsoje.
Kur geriau apsistoti – Santa Kruze ar La Lagunoje?
Santa Cruz yra sostinė, kurioje yra „Auditorio“, turgus ir iš kurios lengva pasiekti Las Teresitas. La Laguna yra ramesnė ir labiau istorinė, o jos senamiestis įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Abiejų miestų netoliese yra Anaga kalnai ir šiaurinis oro uostas. Be to, juos skiria tik apie 10 kilometrų.
Ar galima užkopti į Teidės kalno viršūnę?
Taip. Funikleris jus nuveš iki viršutinės stoties, esančios 3 555 metrų aukštyje. Iš ten „Telesforo Bravo“ takas veda iki viršūnės kraterio. Tačiau norint įveikti paskutinį ruožą, reikia gauti nemokamą nacionalinio parko leidimą. Leidimų skaičius kiekvieną dieną yra ribotas, todėl juos reikėtų užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl blogų oro sąlygų takas gali būti uždarytas.
Kas yra Anagos drėgnasis miškas?
Anagos kalnuose, esančiuose šiaurės rytinėje Tenerifės dalyje, yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių laurų miškų pasaulyje. Tokie miškai prieš milijonus metų dengė pietų Europą. Drėgnos pasatų debesys slenka tarp medžių, todėl šis miškas vadinamas debesų mišku. Nuo 2015 m. UNESCO Anagą pripažino biosferos rezervatu.
Ar Tenerifėje yra baltos smėlio paplūdimiai?
Dauguma Tenerifės paplūdimių yra vulkaninės kilmės, su juodu smėliu arba akmenimis. Las Teresitas, netoli Santa Kruzo, yra geriausiai žinoma išimtis. Jos auksinis smėlis buvo atvežtas iš Sacharos 1973 m., o bangolai užtikrina ramią vandenį. Laukinėje šiaurinėje pakrantėje esantis Benijo paplūdimys pasižymi tamsiu smėliu ir stipriomis bangomis.


