Daria ir aš nesuskaičiuojamą kartų lankėmės Vroclave. Mes apžiūrėjome visas žymiausias miesto lankytinas vietas, tačiau mane visada traukė Vroclavo universitetas, ypač senasis Šv. Vincento ir Šv. Jokūbo vienuolyno kompleksas, kuriame dabar įsikūręs filologijos fakultetas. Aš dažnai lankydavausi šiame komplekse – iš dalies todėl, kad man jis atrodo gražus, o iš dalies todėl, kad Daria ten studijavo.
Tai vienas iš tų pastatų, kurių praeivis iš pirmo žvilgsnio gali ir nepastebėti, ypač mieste, kuriame gausu istorijos. Tai ne toks pastatas, kuris iš karto atkreipia dėmesį – jis laukia. Jo grožio nepastebi iš karto. Galbūt praeisite pro šį kompleksą eidami į turgų kitoje gatvės pusėje, vos žvilgtelėję, nesuvokdami, kad ilgas sparnas, kuriame vienuoliai kadaise gyveno ir dirbo tyloje, šiandien yra universiteto dalis. Bet jei sustosite ir pažvelgsite, tikrai pažvelgsite, jūsų akis pamalonins didinga gotikinė bokšto siluetas, o mintys pradės klajoti per šimtmečius, kuriuos pastatas išgyveno.
Ilga ir turtinga istorija
Kompleksas datuojamas maždaug 1240 m. Kunigaikščio Henriko II Dievobaimingojo įkurtą katedrą ir vienuolyną pastatė iš Prahos atvykę pranciškonų vienuoliai. Netrukus po to, kai prasidėjo komplekso statybos, pats kunigaikštis Henrikas žuvo kovoje su mongolais per pirmąjį mongolų įsiveržimą į Lenkiją ir buvo palaidotas katedros kriptoje.
XV a. pradžioje pranciškonai buvo priversti arba atsiversti į protestantizmą, arba palikti miestą, o jiems išvykus apleistą kompleksą perėmė premonstratai. XVII a. pabaigoje pastatai buvo perstatyti baroko stiliumi ir iki šiol išsaugojo didžiąją dalį to stiliaus bruožų.
Kovos ir atstatymo metai
Kaip ir daugelis istorinių pastatų visoje Lenkijoje, katedra per Antrąjį pasaulinį karą patyrė didelių nuostolių. Sugriuvo jos aukštas bokštas, taip pat dalis skliautų ir šoninių sienų. Komplekso atstatymas – kruopštus ir atidus procesas – prasidėjo tik 1947 m., o jo užbaigimas užtruko dešimtmečius.
Katedros užfiksavimas
Ne kartą perėjau per tiltą, žvelgiau į vienuolyno kompleksą ir bandžiau rasti būdą, kaip jį nufotografuoti taip, kad jis atrodytų tikrai įspūdingai. Niekada neradau vaizdo, kuris mane įkvėptų. Tačiau vieną vėlyvą popietę, artėjant saulėlydžiui, fotografavau kitą bažnyčią Senamiestyje ir supratau, kad virš Vroclavo matau gražiausią saulėlydį, kokį kada nors mačiau. Kai paskutinės saulėlydžio spalvos ėmė blėsti, nuėjau prie vienuolyno, nes maniau, kad užfiksuoti jį mėlynojoje valandoje suteiks jam dramatišką foną. Radau vietą kitoje gatvės pusėje ir, pasinaudojęs paskutiniais violetinės šviesos spinduliais iš blėstančio saulėlydžio, sugebėjau užfiksuoti pastato didingą grožį. Labai rekomenduoju apsilankyti Vroclave – paslėptame perle ir nepakankamai įvertintame Europos mieste.











