Aš nesu sukurtas vairuoti. Ne dėl įgūdžių, o dėl to, kaip viską stebiu. Kai sėdžiu už vairo, kraštovaizdis nuolat traukia mane už rankovės, o aš nespėju visko įsižiūrėti. Todėl nusistatiau taisyklę: sustoti beveik prie kiekvieno apžvalgos taško. Daria sukraipo akis – „Ar tikrai vėl reikia sustoti?“ – o aš pažadėju, kad tai truks trumpai. Tačiau retai kada taip būna.
Baigę dienos fotosesiją Santanoje, artėjant prie pakrantės, šviesa pasikeitė. Net per priekinį stiklą galėjau pajusti tą nepakartojamą Madeiros kalnų švytėjimą, kuris atsiranda, kai debesys pradeda retėti, bet dar visiškai neišsisklaido.
Kurį laiką nebuvo kur sustoti; kiekviename posūkyje teko šiek tiek stabdyti. Įprasta fotografo panika: „Jei šis momentas praeis, kol spėsiu sustoti, aš tikrai suriksiu.“ Madeiros kalnų keliai būtent taip veikia – dramatiški, statūs, siauri, o iki nuostabaus vaizdo visada skiria tik vienas aklasis posūkis.
Tada pasirodė nedidelė stovėjimo aikštelė. Aš į ją įsukau. Išlipome, ir ore tvyrojo ta drėgna ir vėsi atmosfera, kuria garsėja Madeiros mikroklimatai – šilta saulės šviesa ir lietaus rūkas, tarsi susipynę vienu metu.
Ar kada nors skaitėte apie unikalias Madeiros klimato zonas? Šis straipsnis puikiai tai paaiškina.
Mano žvilgsnis nukrypo į tolimą tolį. Namų eilė tarsi įsikibusi į kalvos keterą, pusiau apšviesta spindulio, kuris kažkaip prasiskverbė pro debesis.
Tai nebuvo momentas, kuriam tiktų plačiakampis objektyvas.
Tai buvo momentas, kuriam tiktų teleobjektyvas.
Kodėl teleobjektyvas buvo vienintelis teisingas pasirinkimas
Tokiuose peizažuose kaip Madeiros kalnai teleobjektyvas tampa pasakojimo įrankiu – ne tam, kad suspaustų vaizdą, o tam, kad jį išryškintų. Platus vaizdas buvo chaotiškas: kalnų keteros viena ant kitos, visur debesys, o tekstūros tarpusavyje susidūrė.
Tačiau toli, tas kalvų ruožas su namais spinduliavo gryną paprastumą. Istorija.
Užsidėjau teleobjektyvą ir priartinau vaizdą, kol chaosas išnyko ir pagrindiniu objektu tapo šviesa.
Daria peržiūrėjo peržiūrą, kartą linktelėjo galva ir ištarė stebuklingą žodį:
„Verta.“
Fotografo patarimas: ekspozicijos nustatymas esant rūko ir šviesos sąlygoms
Madeiroje dažnai vyrauja tokia daugiasluoksnė, rūko apgaubta atmosfera – graži, bet ją lengva peršviesti. Naudodamas „Nikon D850“, rėmiausi dviem dalykais:
1. ISO 64 – „D850“ slaptas ginklas
Tai suteikia jums:
maksimalus dinaminis diapazonas
švelnūs šviesūs plaukų sruogeliai
galimybė vėliau išsamiau išnagrinėti
Puikiai tinka esant šviesiam rūkiui.
2. Nustatykite ekspoziciją pagal šviesiausius debesis
Pagrindinis patarimas: nepasikliaukite savo akimis. Pasikliaukite histogramu.
Rūkas gali atrodyti švelnus, tačiau jis slepia ryškias šviesias vietas. Šiek tiek sumažindami ekspoziciją, išsaugosite debesų tekstūrą – ir Madeiros šviesa taps tarsi skulptūriška, o ne peršviesta.
EXIF: Nikon D850, f/8, 1/200 sek., ISO 64.
Madeiros mikroklimatai — kodėl atsiranda šis šviesos reiškinys
Madeiros kalnai staigiai iškyla iš jūros, sukeldami mini oro sroves, kurios susidaro ir išsisklaido per kelias minutes.
Čia rasite:
rūkas, slenkantis kaip užuolaida,
40 sekundžių trunkantys lietaus šuorai,
saulės spinduliai, prasiskverbiantys iš niekur,
drėgmė, kuri slėnius nudažo auksu.
Čia tikrai chaotiška, bet fotografijai tai – tikra magija.
Ši scena – puikus pavyzdys: debesys pakankamai tankūs, kad uždengtų saulę, bet pakankamai reti, kad pro juos prasiskverbtų šviesa. Tokia kombinacija Madeiroje pasitaiko nuolat, o kalnai ją dar labiau sustiprina.
Išvada — ar jūs taip pat sustojate?
Arba leidžiate jiems pravažiuoti, įtikinėdami save, kad „pasiimsite kitą“?
Madeira mane išmokė vieno paprasto dalyko:
nėra jokio „kito“.
Yra tik šis.
Ir tu arba sustosi dėl jo, arba ne.
Jei mėgstate fotografuoti rūko apgaubtus debesis, peržiūrėkite ir kitus mano tinklaraščio įrašus, pavyzdžiui, „Anagos kalnai Tenerifėje – pasivaikščiojimas debesų miške“ arba „Debesų miškas | Marina Bay, Singapūras“.











