Kai tik įžengiau į dešinę pusę Rilos vienuolyno Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios portiko, mane sužavėjo ryškios sienų freskų spalvos, ypač tas nuostabus mėlynos atspalvis. Tačiau čia viskas atrodė kitaip. Tada pastebėjau, kad čia paveikslai buvo lygiai tokie pat spalvingi, bet juos apgaubė visiškai kitokia atmosfera.
Skirtingai nuo Rilos vienuolyno bažnyčios įėjimo durų viršuje esančių lubų freskų, šios buvo skirtos pasakojimo tamsiajai pusei. Kiekviename sienos centimetre buvo pavaizduota, kas nutiktų tam, kas padarytų kažką „nekrikščioniško“. Paveikslai buvo tokie realistiški, kad beveik gąsdino. Nuo jų tiesiog negalėjai atitraukti žvilgsnio.
Rilos vienuolyno sienų freskų istorija
1840 m. Rilos vienuolyno vienuoliai susidūrė su problema, su kuria krikščionys susiduria jau seniai: kaip papasakoti Biblijos istorijas žmonėms, kurie daugiausia nemokėjo skaityti. Jie rado paguodą mene, ypač ryškiose ir išsamiose freskose, kurios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios sienas pavertė vaizdine Biblija.
Daugelyje Europos bažnyčių religinis menas yra ramus ir tobulas, tačiau Rilos freskos stebina savo drąsa. Vaizduodami pragaro peizažus, kupinus velnių ir kankinamų sielų, menininkai nesibaimina parodyti, kokia baisi yra nuodėmė. Šios vaizdinės priemonės buvo skirtos mokyti ir įspėti, tikintiesiems, stovėjusiems priešais jas, perteikiant aiškias moralines pamokas.
Visas Vakarų portikas rodo, kad būtent toks buvo tikslas. Nuo grindų iki aukštų lubų su kupolais sienos nuklotos vaizdais, vaizduojančiais tiek biblinius siužetus, tiek istorijas, skirtas mums pamokyti.
Ryškios spalvos ir begalinė žinučių gausa
Vienas iš labiausiai į akis krintančių Rilos vienuolyno sienų freskų bruožų – jų ryškumas. Restauravimo darbai leido išsaugoti tapybos kūrinių grynas, ryškias spalvas. Dabar jos daro tokį patį įspūdį, kaip ir beveik prieš 200 metų. Gilus, dangaus mėlynumas išsiskiria prieš ugninius raudonus ir grėsmingus juodus demonų atspalvius taip, kad tai sunku pamiršti.










