Vokietija
Paskutinis atnaujinimas: 2025 m. spalio
23 d. Autorius: Nico Trinkhaus
Nuo šurmuliuojančių Berlyno miesto peizažų iki pasakiškos Bavarijos gamtos – Vokietija atsiskleidžia kaip istorijos ir atsinaujinimo šalis, puikiai tinkanti kelionių fotografijai. Man ši šalis įkūnija pačią Europos esmę.
Vokietija yra tiek šiek tiek suvienyta, tiek nepaprastai įvairi. Dažnai turėdavau paaiškinti Darijai, kodėl man sunku vadinti Vokietiją „viena tauta“ – ne dėl rytų ir vakarų atskirties, kaip galbūt manote. Ne, yra ir reikšmingų skirtumų tarp šiaurės ir pietų.
Brandenburgo vartai yra žymiausias Vokietijos paminklas. Norėdamas juos užfiksuoti, nusprendžiau atsikelti prieš aušrą ir vykti į miesto centrą. Kalėdų dienomis Berlynas tampa šiek tiek ramesnis nei įprastai.
Nusprendžiau į kadrą įtraukti pravažiuojančių automobilių šviesų pėdsakus. Jie tarsi pratęsia pačių Brandenburgo vartų šiltą apšvietimą ir taip veikia kaip kadro rėmas.
Nesvarbu, ar tai saulėtekio šviesoje spindinti Brandenburgo vartai, ar ramus Alpių kaimelių žavesys – ši kolekcija atspindi Vokietiją, kokią aš ją pažinau per ilgus kelionių, atradimų ir nesuskaičiuojamų sugrįžimų metus. Šis straipsnis bus papildomas po kiekvienos naujos kelionės – po vieną nuotrauką, po vieną vietą.
Turinys
Meninės kelionių fotografijos fotografas
Nico Trinkhausas žinomas dėl savo ryškių vaizdų, kurie nuo 2011 m. pelnė daugiau nei 100 tarptautinių apdovanojimų. Jo darbai buvo eksponuojami visoje Europoje.
Berlynas – miestas, kuris mane suformavo
Gimiau Berlyno Tegelio rajone ir ten praleidau pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų, dar gerokai prieš persikeldamas į Lisaboną. Didžiąją to laikotarpio dalį save laikiau tiesiog berlyniečiu, o ne vokiečiu. Šis miestas turi savitą charakterį – tai drąsos, kūrybiškumo ir nuolatinio atsinaujinimo mišinys. Berlynas sugeba vis iš naujo atgimti, ir galbūt būtent dėl to jaučiu jam tokį gilų ryšį.
Fotografuodamas saulėlydį, netikėtai ėmė kauptis audra. Stovėdamas uždengtame balkone, nusprendžiau toliau fotografuoti su tam tikrais intervalais.
Staiga žaibas trenkė į televizijos bokštą Berlyno Aleksandro aikštėje. Griaustinis buvo oglušantis. Pažiūrėjau į fotoaparato ekraną ir negalėjau patikėti savo sėkme. Aš užfiksavau būtent tą akimirką.
Berlynas taip pat yra vieta, kur prasidėjo mano fotografo karjera. Nuo tada, kai 2013 m. užfiksavau „Perkūniją Aleksandro aikštėje“, mano gyvenimas kaip fotografo pasikeitė visam laikui. Šis laimingas atsitikimas man atnešė pirmąjį kontraktą su žiniasklaida, pirmąjį atstovavimą galerijoje ir atvėrė kelią, kuris mano aistrą pavertė profesija.
Mano nuomone, šis kūrinys taip pat labai gerai atspindi Berlyną, nes jame galima įsivaizduoti save kaip dalį to elektrizuojančio naktinio gyvenimo, kuriuo miestas tapo garsus.
Vokietijos vyriausybės rajonas
Berlynas – tai ne tik naktinis gyvenimas. Vos už kelių žingsnių nuo Brandenburgo vartų driekiasi Vyriausybės kvartalas, kurio stikliniai fasadai atspindi Šprė upę. Čia pati architektūra kalba apie skaidrumą – šiuolaikiniai pastatai stovi šalia paminklų, kurie buvo permainų liudininkai.
Reichstagas ir Paul-Löbe-Haus ypač įspūdingi sutemose, kai blėstantis šviesos spindulys upę paverčia Vokietijos demokratijos veidrodžiu.
Berlynas – kontrastų miestas
„Vargšas, bet seksualus“ – šiuo šūkiu Berlyno meras apibūdindavo miestą, kai aš augau. Tuomet man jis atrodė tinkamas. Nuo tada, kai pradėjau keliauti po pasaulį, jį fotografuoti ir apsigyvenau keturiose šalyse, man sunku sutikti, kad Berlynas yra „vargšas“. Tačiau tai – kontrastų miestas. Daugelis žmonių to nežino, bet tai taip pat labai žalias miestas, kupinas ežerų ir miškų.
Užaugęs miesto šiaurės vakarų dalyje, turėjau galimybę mėgautis tokiais ramiomis peizažais, kokių nesitiktum pamatyti Vokietijos sostinėje. Labai rekomenduoju juos aplankyti – tai yra kažkas, ką dauguma turistų praleidžia.
Miunchenas ir Bavarija: tradicijos be stereotipų
Užaugęs Berlyne, per savo pirmąjį vizitą Miunchenas man atrodė visiškai kitoks pasaulis. Viskas čia taip lėta. Tokia tvarkinga. Jokio chaoso. Kur čia gyvenimas? Man tai nepatiko.
Tačiau, kai po kelerių metų vėl ten apsilankiau, Miunchenas ir visa Bavarija man ėmė vis labiau patikti. Žmonės buvo draugiškesni ir bendresni. Sėdėti prie stalo alaus sode su nepažįstamais žmonėmis yra įprastas dalykas. Manau, kad žmonės čia yra atviresni nei tie, prie kurių buvau pripratęs Berlyne, tačiau labai uždari, kai kalbama apie jų tradicijas ir paveldą.
Aš visada stengiuosi rasti būdą, kaip papasakoti visą vietos istoriją. Miunchene tai reiškė, kad man reikėjo pakilti į dangų.
Užlipti į Šv. Petro bažnyčią – nelengva užduotis. Tačiau pasiekus viršūnę, miestas atrodo visiškai kitoks. Čia galima pamatyti Miuncheno architektūrą visoje jos grožyje. Ypač įspūdinga gotikinė rotušė. Be to, čia matyti ir savitos formos Bavarijos bažnyčių bokštai. Iš čia viskas puikiai dera tarpusavyje.
Nusprendžiau fotografuoti šiltą vasaros dieną, kad visa scena būtų visiškai užpildyta šviesa.
Kai pagaliau atvykau į miestą su fotoaparatu, aš įsimylėjau. Mane sužavėjo rotušės, bažnyčių ir net teismo pastato architektūra. Fotografuodamas Marienplatz aikštę, apsuptą varpų skambėjimo ir popietės saulės spindulių, pajutau, kad ši aikštė atspindi pačią Miuncheno esmę: tvarkingą, bet gyvą. Vaizdą dominuoja Naujoji rotušė, kurios neogotikinės detalės atspindi saulėlydžio priešaušrio šviesą.
Už Marienplatz aikštės Teisingumo rūmai ir Bavarijos valstybinė opera atskleidžia kitą miesto pusę – rafinuotumo ir didingumo. Vakaro šviesa, apšviečianti Teisingumo rūmų fasadą, suteikia jam beveik kinematografinį vaizdą, o opera tarsi kviečia pasinerti į ramybę prieš kiekvieną spektaklį.
Fotografuoti šias vietas – tai tarsi ieškoti architektūros ir emocijų sankirtos.
Į Bavarijos kaimą
Palikus sostinę už nugaros, Bavarija atsiveria kaip tikra pasakų kraštovaizdžiai. Noišvanšteino pilis, kurios bokštai iškyla virš slėnių, atrodo beveik nereali.
Netoli jo stovi Šv. Kolomano bažnyčia, rami ir grakšti Alpių fone. Vis dar prisimenu, kaip atvykau į šią vietą, kai tolumoje aidėjo karvių varpeliai, o švelni šviesa glostė varpinę.
Toliau į rytus, ten, kur susilieja trys upės – Dunojus, Inas ir Ilzas, – įsikūręs Pasau. Vanduo gražiai atspindi pastelinėmis spalvomis nuspalvintą senamiestį, ypač švelniame sutemų šviesoje. Šiame mieste yra kažkas ramaus; jis atrodo švelnus po Miuncheno didybės.
Saksonija – kelionė į praeitį?
Jei Berlynas buvo mano pradžia, o Bavarija – naujas atradimas, tai Saksonija man atrodo tarsi pokalbis su pačiu laiku. Stebėdamas, kaip mano gyvenimo laikotarpiu vis dar buvo atstatomas Drezdenas, ir tyrinėdamas Leipcigą, kai Vokietija buvo „tamsos laikotarpio“ apimta, visada jaučiausi tarsi praleidžiau laiką ne dabartyje, o kelis šimtmečius praeityje.
Dresdenas – baroko atgimimas
Vaikystėje mačiau, kaip buvo atstatoma Frauenkirche. Tapęs suaugusiuoju, turėjau progą ją nufotografuoti. Tai buvo keista patirtis – matyti, kaip pastatas tarsi atgyja auksine šviesa rūko apgaubtą žiemos vakarą.
Ši nuotrauka man buvo tarsi vėlesnė mintis.
Nedaugelis Vokietijos miestų taip puikiai įkūnija baroko architektūrą kaip Drezdenas. Šiandien vaikščiodamas jo gatvėmis sunku įsivaizduoti visišką sunaikinimą, kuris kadaise nutildė miestą.
Frauenkirche, kruopščiai atstatyta iš savo pačios griuvėsių, dabar stovi kaip atsparumo simbolis. Pamenu, kaip vaikystėje buvau čia, kai ji dar buvo renovuojama. Tada, matydamas ją senąja ir naująja šlove, galėdamas fotografuoti jos šiltą vakaro švytėjimą, pajutau, kad ta akimirka yra ir šventa, ir trapi.
Netoliese esanti Semperoper opera spinduliuoja tą pačią ramią orumą – tai architektūrinė simfonija, šlovinanti ilgalaikį Drezdeno meniškumą.
Dresdenas taip pat žinomas kaip „Vokietijos Florencija“ arba, šiais laikais, „Florencija prie Elbės“, ir tą jausmą tikrai pajusite, vaikščiodami auksinėmis gatvelėmis.
Leipcigas – naktis Gėtės pėdomis
Kelionė į Leipcigą man sutapo su ypatingu laikotarpiu. Mes ką tik užrakinome savo buto Berlyne duris, žinodami, kad čia daugiau niekada negrįšime, ir išvykome į pietus. Buvo viduržiemis, dienos trumpos, ir aš norėjau praleisti čia naktį, kad galėčiau apžiūrėti šį netoliese esantį miestą prieš galutinai išsikraustydamas iš Berlyno.
Anksti ryte vaikščiodamas po tuščias Leipcigo gatves, vos pasiekęs miesto aikštę priešais Naująją rotušę, turėjau nedelsdamas sustoti. Architektūra ir šviesa buvo tiesiog tobulos.
Greitai pastatiau trikojį ir fotoaparatą. Žinojau, kad turėsiu tik kelias minutes, jei ne sekundes, kad padaryčiau nuotrauką. Naudodamas tilt-shift objektyvą, sugebėjau užfiksuoti visą pastatą, spindintį ryto šviesoje.
Ir iš tiesų, vos tik užfiksavau kadrą fotoaparate, išjungė šviesas ir prasidėjo nauja diena.
Praėjusį pavasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, o šią žiemą Vokietija ruošėsi blogiausiam scenarijui. Siekiant sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų elektros energijos gamybai, buvo atsisakyta nereikalingo apšvietimo. Nors tamsa nėra geriausias scenarijus fotografijai, tai buvo unikali patirtis – tarsi grįžti kelis šimtmečius atgal į laikmetį, kai dirbtinės šviesos dar nebuvo.
Ir kokia puiki vieta tam! Tą vakarą vakarieniavome „Auerbachs Keller“ – restorane, kurį lankydavo dar Gėtė ir Martinas Liuteris.
Naujoji rotušė su savo aukštu bokštu atrodo tarsi Leipcigo kūrybinės energijos sargė. Žvelgiant iš viršaus, naktinis miesto siluetas atskleidžia spalvomis alsuojantį miestą – šalia viena kitos šviečia senosios fasadų sienos ir naujos idėjos. Laimei, elektros tiekimo sutrikimas nebuvo toks rimtas, kaip galėjo būti.
Vokietija juda
Nors esu aplankęs visas Vokietijos žemijas, didžioji dalis mano kelionių vyko dar prieš man pradedant užsiimti menine fotografija. Dabar, kai gyvenu Europos vakariniame pakraštyje, gailiuosi, kad neskyriau daugiau laiko kitų šalies regionų fotografavimui.
Dar tiek daug ką reikia atrasti. Šis straipsnis bus atnaujinamas, kai tęsiu savo keliones ateityje. Kol kas baigsiu keliais įspūdingiausiais momentais iš atskirų kelionių.
Jei Berlynas – tai valdžia, o Miunchenas – tradicijos, tai Frankfurtas – tai dinamika. Mano nuotrauka „Explode“ užfiksavo saulėlydį, sprogstantį virš šalies finansų sostinės panoramos – tai moderniosios Vokietijos veržlumo ir ambicijų simbolis.
Keletas valandų kelio į šiaurės vakarus, ir iš Reino upės iškyla Kelnis – tarsi dvasinis atsakas. Katedra dominuoja viską aplinkui, jos bokštai tokie aukšti, kad atrodo, jog jie pramuša debesis.
šalis, kuri nuolat atsinaujina
Nuo Berlyno elektrizuojančių dangų iki ramių Bavarijos upių, nuo Saksonijos paveldo iki Frankfurto modernaus spindesio. Vokietija – tai įvairovės ir priešingybių kupina šalis. Vokietija įkūnija paveldo ir naujovių derinį, taip pat nostalgijos ir atsinaujinimo mišinį. Kiekviena čia pateikta nuotrauka – tai tos istorijos fragmentas. O ta istorija dar nesibaigė. Sekite naujienas, kad sužinotumėte apie būsimus šio straipsnio atnaujinimus.
P.S. Kartkartėmis vienas prenumeratorius laimi pasirašytą meno reprodukciją – tai nedidelė padėka už tai, kad esate šio kelionės dalis.
dažnai užduodami klausimai
Jei domitės peizažine fotografija, rekomenduočiau vykti į šalies pietvakarius. Bavarija suteiks viską, ko ieškote, o Reino regionas, mano nuomone, užima garbingą antrąją vietą.
Jei norite fotografuoti kultūrą ir miestų peizažus, būtinai apsilankykite Berlyne. Tačiau jei skrendate per Frankfurtą ar Miuncheną, būtinai pratęskite savo sustojimą, kad galėtumėte padaryti keletą nuotraukų.
Tokiuose miestuose kaip Berlynas geriausias metų laikas neabejotinai yra gegužė arba birželis. Tuomet sąlygos bus geriausios. O pietuose ruduo gali būti nuostabus metas grožėtis peizažais.
Kadangi esu berlynietis, mano pasirinkimas – Berlynas – niekam nekelia nuostabos, ar ne? Sakyčiau, antroje vietoje atsiduria Drezdenas, o tik po jo – Frankfurtas. Viskas priklauso nuo to, ko ieškote.
Tai Vokietijos susivienijimo simbolis ir vienas iš dažniausiai fotografuojamų paminklų visoje šalyje. Čia visada bus labai daug žmonių.
Atvykite anksti ir nufotografuokite keletą kadrų skirtingais ekspozicijos parametrais, kad galėtumėte sujungti juos ir pašalinti žmones iš kadro. Aš labiausiai mėgstu fotografuoti iš vakarų pusės, kaip matyti aukščiau esančioje nuotraukoje – tai suteikia galimybę pažaisti su pravažiuojančių automobilių šviesų pėdsakais
Taip, Vokietijos pagrindinės lankytinos vietos yra puikiai apšviestos, todėl šalis tampa puikia vieta naktiniams miesto peizažų fotografavimui. Kalbant apie astrofotografiją, turėkite omenyje, kad šalis yra tankiai apgyvendinta, todėl čia bus daug šviesos taršos. Tačiau šiaurės rytuose rasite keletą vietų, kuriose dangus yra tamsus.
„Paslėpta“ – tai santykinis terminas, tačiau rekomenduoju apsilankyti Frankonijoje, esančioje į šiaurę nuo Bavarijos (ir techniškai priklausančioje Bavarijos federacinei žemei). Čia vyrauja savita mikrokultūra, kuri neabejotinai nusipelno didesnio pasaulinio pripažinimo.
Be abejo, aš dar nesibaigiau su Vokietija. Yra tiek daug, ką dar reikia pamatyti: mane ypač domina Hanzos miestai šiaurinėje pakrantėje, o Reino pakrantės regionas man dar visai nepažįstamas. Ne, aš dar toli gražu nesibaigiau.
