Sugrįžimas į Piódão
Mūsų kelionė į Foz d'Égua? Na, viskas prasidėjo nuo pakartotinės kelionės į Piódão. Pirmą kartą Piódão apsilankiau pačiame vasaros įkarštyje. Jo akmeniniai namai, įsikūrę žaliuose kalnuose, buvo tikras reginys. Šįkart ten nuvykau balandį, kai kaimas dar tik pabudo iš žiemos miego.
Kartu su Daria ir manimi keliavo mūsų draugai João ir Suzi, kuriuos taip pat vienija aistra užfiksuoti pasaulio grožį per fotoaparato objektyvą. Pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Serra da Estrela, tačiau, kaip fotografai puikiai žino, kelionė yra ne mažiau svarbi nei galutinis tikslas. Piódão mieste sustojome papietauti ir prisiminėme mano ankstesnį vizitą.
Nenumatytas nukrypimas į Foz d'Égua
Tęsdami kelionę, João pasiūlė nukrypti nuo maršruto. Jis paminėjo Foz d'Égua – vietą, į kurią, jo žodžiais, aš tikrai įsimylėsiu. Jo žodžiai pažadino mano smalsumą, ir nors buvo dar vidurdienis, nusprendėme pasinaudoti šiuo patarimu.
Pasukę iš Piódão į siaurą keliuką, netrukus pasiekėme Foz d'Égua. Mūsų akis pasitiko vaizdas, tarsi iš pasakos. Namai, pastatyti iš to paties tamsaus skalūno ir skalūnų, kokie randami Piódão, buvo išsibarstę palei kalvos šlaitą, o abu kaimo krantus per ramų upelį jungė žavus akmeninis tiltas.
Vieta buvo rami – tai ryškiai kontrastavo su vasaros mėnesiais čia vyraujančiu šurmuliu prie upės maudyklų. Ši ramybė suteikė unikalią galimybę be jokių trukdžių visapusiškai įvertinti Foz d'Égua grožį.
Foz d'Égua nuotraukoje
Kaip fotografas, žinojau, kad čia manęs laukia išskirtinis kadras. Taigi išėjau tyrinėti vietovę, ieškodamas tobulos kompozicijos, kuri perteiktų Foz d'Égua esmę. Rezultatas – nuotrauka, kurioje įamžintas žymusis akmeninis namas ir tiltas, skendintys švelniame popietiniame saulės spindulyje.
Toje nuotraukoje buvo kažkas nepaprastai žavaus. Galbūt tai buvo nepaliestas Foz d'Égua grožis, o galbūt – ta stebuklinga, tarsi kino filmų dekoracijoms prilygstanti vietos atmosfera, bet nuotrauka pavyko būtent tokia, kokios ir tikėjausi.
Prisiminęs savo vizitą Foz d'Égua, negaliu nesijaudinti dėkingumu už tą neplanuotą nukrypimą nuo kelio ir puikų João patarimą. Ramus Foz d'Égua grožis, kartu su džiaugsmu jį įamžinti nuotraukoje, tapo nepamirštama patirtimi. Juo labiau, kad tai dar kartą patvirtino mano tikėjimą magija, slypinčia netikėtose mūsų nuostabaus pasaulio kertelėse, laukiančia, kol ją atrasime ir pasidalinsime.
Galų gale Foz d'Égua buvo ne tik vaizdingas kaimelis. Tai buvo priminimas, kad dažnai patys žavingiausi pasakojimai gimsta tada, kai pasirenkame rečiau nueinamą kelią.
