Italija
Paskutinis atnaujinimas: 2026 m. kovo 31
d. Autorė: Daria Trinkhaus, nuotraukos: Nico Trinkhaus
Šiame vadove pateikiamas kelionės automobiliu po Italiją planas.
Čia rasite ne tik rekomendacijas dėl miestų, kuriuos verta aplankyti, bet ir informaciją apie geriausią metų laiką bei dienos metą, kad galėtumėte atrasti Italijos paslėptus perlus. Taip pat rasite fotografo požiūrį – ypač jei norite tobulinti savo fotografavimo įgūdžius.
Mes aplankėme Romą artėjant kovo lygiadieniui, kai saulėtekis ir saulėlydis idealiai sutampa su rytų–vakarų kryptimi. Tai suteikė mums daug netikėtų galimybių. Tą dieną anksti apsilankę Romos forume, mes nuėjome toliau, kad galėtume iš arti pamatyti Koliziejų.
Pradėdamas šį straipsnį apie Italiją, puikiai suprantu, kad jis jokiu būdu nebus vadovas, kuriame būtų pateikta bent mažiausia dalis to, ką galima parašyti apie šią šalį. Todėl sutelkime dėmesį į fotografijos aspektą, į Šiaurės Italiją ir Toskaną. Šie regionai yra tokie įvairiapusiški kraštovaizdžio atžvilgiu, kad daugeliui fotografų jie kelia iššūkį, bet kartu ir įkvepia.
Jei svajojate patirti įvairius Šiaurės Italijos ir Toskanos kraštovaizdžius, miestus ir kultūras, rekomenduojame leistis į kelionę automobiliu. Žmonės dažnai kalba apie „Šiaurės“, „Vidurio“ ir „Pietų“ Italiją, nors šie terminai apima skirtingus kraštovaizdžius ir kultūras. Vien tik Šiaurės Italijos tyrinėjimui ir regiono charakterio užfiksavimui nuotraukose gali prireikti kelių mėnesių. O automobilis suteiks jums daugiau lankstumo pasiekiant neatrastus perlus.
Kai leidomės į kelionę automobiliu po Italiją, gegužę pradėjome nuo šaltų Dolomitų, o rugpjūtį baigėme karštyje Toskanoje. Pakeliui aplankėme tokius žavius miestelius kaip Urbinas ir Ferara. Keletą dienų praleidome Venecijoje ir Burane. Pusantrą mėnesio gyvenome Toskanoje, netoli Sienos, San Gimignano ir Florencijos. Kelionę baigėme apsilankydami Milane ir prie Komo ežero. Nors per tą laiką taip pat aplankėme San Mariną, Lichtenšteiną ir pietų Vokietiją, apie šias vietas straipsniai bus parašyti vėliau. Žiūrint į mūsų kelionės žemėlapį, matyti, kad mes nuvažiavome beveik „aplinką“.
Tose pačiose Šiaurės Italijos vietovėse taip pat įsikūrę tokie fotogeniški miestai ir regionai kaip Bergamas, Verona ir Gardos ežeras. Nikas šias vietas nufotografavo kitos kelionės metu. Nuotraukas galite rasti susijusiuose straipsniuose. Artimiausiu metu šiame tinklaraštyje taip pat pasirodys išsamus straipsnis apie Romą – juk jei visi keliai veda į Romą, kodėl gi nepaskyrus daugiau laiko šio miesto aprašymui? Čia Romai skirsiu tik nedidelį poskyrį, nes manau, kad ją aplankyti yra puiki idėja, jei esate Toskanoje. Kelionė iš Sienos į Romą, pavyzdžiui, trunka mažiau nei tris valandas.
Turinys
Kelionių rašytojas
Daria Trinkhaus yra rašytoja, kuriai patinka atrasti paslėptas istorijas, slypinčias už kiekvienos jos aplankytos vietos.
Pietų Tirolis ir Dolomitai
Nico nuotraukų serija iš Dolomitų nėra išsami. Ir tam yra viena labai konkreti priežastis – smarkios liūtys. Dolomituose praleidome apie dvi savaites (gegužės pabaigoje – birželio pradžioje) ir tikėjomės, kad pavasario pabaigoje bus daugiau saulės. Deja, orai aukštuose kalnuose gali būti apgaulingi, ir vietoj įspūdingų saulėtekio vaizdų turėjome užtvindytus kelius ir poreikį vilnonėms kojinėms.
Fotografijų „norų sąrašas“ ir lankstumas renkantis fotografavimo objektus padėjo mums užfiksuoti Dolomitų kalnus tokiomis oro sąlygomis. Lietingo oro, budrumo ir parengto automobilio privalumas – tai Nico fotografijos, atspindinčios kalnų dramatiškumą ir nenuspėjamumą.
Antholzersee
Antholzersee, arba Antolco ežeras, yra trečias pagal dydį ežeras Pietų Tirolio regione ir įsikūręs 1 642 metrų aukštyje. Šis apžvalgos taškas yra visai šalia automobilių stovėjimo aikštelės, todėl jį lengva pasiekti bet kuriuo paros metu. Pasakojama, kad takas aplink ežerą yra įspūdingas ir suteikia daug galimybių nufotografuoti Antholzersee ežerą su kalnais fone.
Antholzersee, lietuviškai vadinamas Antolco ežeru, yra trečias pagal dydį ežeras Pietų Tirolio regione. Apsuptas kalnų viršūnių, jis yra viena iš vaizdingiausių vietų Dolomitų kalnuose. Antholzersee užima 44 hektarų plotą, o jo gylis siekia 34 metrus.
matavimo šaukštelis
Misurina – dar viena vieta, į kurią lengvai galima nuvažiuoti automobiliu. Į Misurinos miestelį, įsikūrusį prie Misurinos ežero, galima nuvažiuoti keliu iš Kortinos d'Ampezo arba Auronzo. Ši vieta traukia savo vaizdais, kuriuose Dolomitų kalnai atsispindi skaidriame ežero vandenyje.
Misurinos apylinkėse yra būrių būdingų uolų formavimųsi, įskaitant Tre Cime di Lavaredo, Cadini di Misurina, Sorapiss ir Monte Cristallo grupes. 2,6 km takas prasideda miestelyje. Jis yra gana lengvas ir juo galima lengvai eiti net su sunkiu kupriniu, pilnu fotografijos įrangos.
Braies ežeras
Lago di Braies, arba Braies ežeras, yra turbūt vienas iš dažniausiai fotografuojamų ežerų Italijos Dolomitų kalnuose. Manau, kad Braies ežeras toks populiarus dėl trijų priežasčių:
- Automobilių stovėjimo aikštelė yra tiesiai prie ežero
- Uolų formos kartu su turkio spalvos vandeniu sukuria ramią peizažą
- Vienu metu „Instagram“ tinkle buvo populiarūs įtakingų žmonių, vilkinčių gražius drabužius ir sėdinčių rustikaliose „krokodilo valtėse“, nuotraukos
Dėl Lago di Braies ežero populiarumo patartina pasiruošti iš anksto. Atvykę buvome nustebinti, kad valčių nuomos laikas buvo labai ribotas. Kitą kartą planuosime atvykti tuo metu, kai ten bus mažiau žmonių. Ši nuotrauka buvo padaryta saulėlydžio metu, ir Nico turėjo ribotą galimybę užfiksuoti šią vietą be turistų. Taip pat verta pasivaikščioti aplink ežerą ir ieškoti neįprastų kadrų – galimybių yra daug!
Braies ežeras – tai gamtinis ežeras, susiformavęs užtvenkus Braies upę.
Prie įėjimo yra didelė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje net ir sezono metu lengvai rasite vietą automobiliui pastatyti.
Pirmame plane esantys elementai Dolomitų kalnuose
Nico yra tipiškas miesto fotografas. Net ir būdamas gamtoje, jis dažniausiai ieško žmogaus sukurtų objektų. Jei ir jums tai patinka, keliaudami po Dolomitų kalnus nepamirškite ieškoti medinių trobelių ir takų, vedančių į kalnus. Būtent taip mes atradome šį apžvalgos tašką ant Picco di Vallandro viršukalnio.
Vaizdas į Picco Di Vallandro (vok. Dürrenstein) iš žaliuojančio slėnio buvo tikra maloni staigmena.
Staiga kairėje pamatėme slėnį su senomis medinėmis trobelėmis. Sustojome ir pasukome taku, kuris vedė per žaliuojančią pievą.
Fotografuoti Santa Maddalena miestelį su Odle kalnų grupe fone buvo iš anksto suplanuota kelionė. Tikėjomės nuostabaus apšvietimo, tačiau atvykę ten, debesys „prasiskleidė“ ir pradėjo lyti, todėl ilgą laiką net negalėjome išlipti iš automobilio. Kai dangus vos akimirkai išsisklaidė, Nico kaip pamišęs nubėgo į netoliese esantį kalną ir užfiksavo šiuos dramatiškus debesis virš Dolomitų ir Santa Maddalena bažnyčios. Ši nuotrauka yra įrodymas, kad net ir katastrofiškos oro sąlygos gali būti jūsų naudai!
Birželio pradžioje Dolomitai yra gana tušti. Mes įsivaizdavome, kad Santa Maddalena kaimelis bus pilnas žmonių, ypač fotografų. Staigiai paaiškėjo, kad esame vieni ir galime grožėtis nuostabiu vaizdu į kaimelio viduramžių bažnyčią, o fone – Dolomitai.
Venecija ir Buranas
fotografavimas Venecijoje
Venecija – tikra fotografo svajonė. Mes paprastai į šį unikalų Italijos miestą grįžtame kas septynerius metus. Ir nors mums abiem patinka absoliučiai kiekviena Venecijos gatvė, labiausiai mėgstame ją tyrinėti vėlyvą naktį ir anksti ryte. Tai leidžia Nikui sutaupyti daug laiko redaguojant nuotraukas ir pašalinant iš jų retkarčiais pasitaikančius praeivius.
Mūsų diena Venecijoje paprastai prasidėdavo apie trečią ar ketvirtą ryto apsilankymu Šv. Marko aikštėje. Net ir tuo metu aikštėje vis dar būna žmonių, švenčiančių praėjusią dieną, arba anksti atsikėlusių turistų. Vis dėlto tai puikus laikas eksperimentuoti su saulėtekio šviesa ir fotografuoti Šv. Marko baziliką arba Šv. Marko varpinę.
Ir nesijaudinkite, jei varpinė jūsų nuotraukose nėra tiesi. Manoma, kad varpinė nuo vertikalės nukrypsta apie 7–10 centimetrų. To priežastis – Venecijos lagūnos nusėdimas, kuris daro įtaką visam miestui. Nors plačiakampėse nuotraukose (ypač fotografuojant iš žemo kampo nuo Šv. Marko aikštės) tai yra nedidelis pasvirimas, gali atrodyti, kad varpinė yra pasvirusi – tai daugiausia perspektyvos efektas (vertikalių linijų susiliejimas).
Šv. Marko aikštė nėra vienintelė vieta, kurią verta aplankyti ryte. Nors miesto centre esantys kanalai ne visada yra gerai apšviesti, Venecijos pakrantė saulėtekio metu dažnai pasidengia įspūdinga šviesa. Nors tam reikia šiek tiek fizinės ištvermės ir bėgimo, šiuo paros metu verta apsilankyti „Punta della Dogana“ arba nufotografuoti gondolas, esančias visai šalia Šv. Marko aikštės.
O kai saulė aukštai pakyla virš Venecijos, nėra nieko malonesnio, kaip įsidėti fotoaparatą į kuprinę ir nueiti į itališką kavinę papusryčiauti. Kad po intensyvios nakties ir ryto, praleistų fotografuojant, galėtum iškart vėl užmigti 😉
Diena ir saulėlydis Venecijoje nėra palankūs fotografavimui. Tačiau verta aplankyti tokias vietas kaip Rialto tiltas ir Didysis kanalas.
Burano
Buranas turėtų būti geriau žinomas, ypač todėl, kad tai tikra fotografų svajonė. Buranas – tai sala netoli Venecijos, žinoma visų pirma dėl savo šedevrų ir papuošalų iš spalvoto stiklo. Norint ten nuvykti, užtenka iš Venecijos išsėsti į vandens autobusą. Burane ne tik stiklo dirbiniai yra nepaprastai spalvingi, bet ir viskas kita – pastatai, valtys, kavinės ir netgi žmonės.
Ferara
Ferara buvo tik vienos dienos sustojimas mūsų kelionėje iš Venecijos į Sieną. Nors Venecija ir Buranas žavi spalvomis ir rafinuotumu, Feraroje vyrauja visai kitokia atmosfera. Jei turėčiau prisiminti šį Italijos miestą, prieš akis iškiltų viduramžių smėlio spalvos sienos ir ankstyvojo renesanso architektūros bruožai.
Atrodo, kad didžioji miesto dalis pastatyta iš plytų, o bendrą architektūros stilių galima apibūdinti kaip „tvirtą“. Lygiai kaip Castello Estense, kuris buvo Nico mėgstamiausias fotografavimo objektas. Castello Estense arba Castello di San Michele yra ne tik pilis, bet ir tvirtovė, apsupta griovio.
Tačiau didžiausią įkvėpimą fotografams Feraroje teikia viduramžių gatvės. Vasaros dieną jos dažnai būna tuščios, o kaitriame saulės spindulyje čia tvyro lėtos, tingios itališkos popietės atmosfera. Gausybė vartų, tiltų ir spalvingų durų suteikia trimatį vaizdą gatvėms ir pastatams, pastatytiems daugiausia iš degtų plytų.
Urbinas
Urbino, kaip ir Feraroje, turėjome galimybę praleisti tik kelias valandas. Ir nors Urbino taip pat yra miestas, kuriame vyrauja viduramžių ir renesanso paminklai, šio miesto atmosfera skiriasi nuo Feraros. Urbino atrodo „subtiliau“, eteriškiau nei tvirti Feraros pastatai. Pažvelgus į šią Urbino centro nuotrauką, ar neatsiranda toks pats įspūdis?
Apsilankę Urbino senamiestyje, galite pasijusti tarsi keliautumėte atgal laiku.
Jei žiūrėsite į pastatus ir nepaisysite praeivių šiuolaikinių drabužių, plakatų, kavinių skėčių, galėsite pasijusti kaip laiko keliautojas, atvykęs vasaros dieną prieš 500 metų.
Mes apsilankėme Urbine labai karštą sekmadienio popietę ir apgailestavome, kad negalėjome pasilikti ilgiau. Vaikščiodami palei miesto sienas, pastebėjome netoliese esantį kalną, kuris atrodė kaip miesto parkas. Tada Nikui kilo puiki mintis – Urbinas geriausiai matomas iš už Urbino ribų!
Urbinas, esantis Italijos Markės regione, yra viena iš paslėptų perlų istorijos mėgėjams. Šis miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir dabar yra vienas iš mano, Nico, mėgstamiausių Italijos miestelių.
Toskana
Toskanos kraštovaizdis
Kai planavome savo viešnagę Toskanoje, mąstėme, kaip geriausiai pajusti jos autentiškumą. Todėl nusprendėme apsistoti visiškai nuošalioje vietoje. Na, ne tiesiogine prasme – apsistojome Toskanos laukų viduryje, sename vyno darykloje, pertvarkytoje į apartamentus. Tuo metu dirbome nuotoliniu būdu, todėl vos tik popietę išsijungdavome kompiuterius, sėsdavome į automobilį ir važiuodavome fotografuoti saulėlydžių virš vyno daryklų. O tingesnėmis dienomis šokdavome į baseiną, nes šiuo metų laiku Toskanoje karštis yra stereotipinis.
Ir nors toskaniečiai rugpjūtį bėga į vėsesnes vietas, mūsų nuomone, vasara Toskanoje yra gražiausias metų laikas, ir verta ištverti karštį dėl saulės pašildytų peizažų. Vaizdai, kuriuose matyti vasaros saulėje nokstantys vynuogės, ilgi vakarai ir dulkių debesys nuo žvyrkelių, sukuria puikias sąlygas užfiksuoti šio Italijos regiono dvasią nuotraukose. Vyno daryklos ir San Gimignano miestelis buvo Nico mėgstamiausi fotografavimo objektai.
Siena
Siena buvo miestas, kurį lankėme dažniausiai. Per tris savaites, praleistas šioje Toskanos dalyje, gyvenome jos pakraštyje, o kiekvieną savaitgalį praleisdavome ten. Tai leido mums pasimėgauti idiliškais Toskanos peizažais, bet taip pat ir gyvenimu saulėtame mieste.
Fotografuoti vasaros aušrą Sienoje yra iššūkis, ypač jei įskaičiuojate kelionės laiką iki vietos. Vis dėlto buvo verta pamatyti Piazza Il Campo – miesto centrą, pastatytą amfiteatro forma – kai aikštė buvo tuščia.
Savaitę vėliau, po to, kai padarėme šią nuotrauką, apsistojome viešbutyje Sienos centre per kasmetinį „Palio di Siena“, vykstantį rugpjūčio 16 d. Tai yra jojimo be balno lenktynės tarp „contrade“, arba istorinių Sienos rajonų. Kiekviena „contrada“ turi savo himną, vėliavas, spalvas, gyvūno simbolį ir didžiulį vietos pasididžiavimą.
Labai anksti ryte mus pažadino būgnų ir muzikos garsai. Priešais mūsų viešbučio duris praėjo procesija, lydinti žirgus į Piazza Il Campo. Net ir šiandien, praėjus metams, man vis dar nusišeria oda, kai pagalvoju apie šio renginio unikalumą. Esame įsitikinę, kad jei mėgstate gatvės fotografiją, tai yra nepaprasta proga padaryti originalias nuotraukas, atspindinčias šimtmečių senumo Italijos tradiciją.
Siena ir Florencija yra du Toskanos miestai, kurie tarpusavyje konkuruoja. Tačiau mums jų charakteris atrodė skirtingas. Siena galbūt yra mažiau populiari tarp turistų, bet ne mažiau graži. Miestas išlaikė savo viduramžių gatvių išdėstymą. Tai reiškia, kad gatvės yra siauros ir driekiasi palei kalvas, sukurdamos natūralias rėmelį su susiliekančia perspektyva. Visa tai jas daro ypač fotogeniškas. O šių gatvių centre stovi viduramžių Sienos katedra, puikiai tinkanti saulėtekio fotografavimui.
Vaizdingosios Toskanos širdyje įsikūręs viduramžių architektūros ir dvasinio grožio perlas – Sienos katedra.
Kiekvieną savaitgalį mes leisdavomės į kelionę į šį stebuklingą miestą, sužavėti viskuo, ką jis gali pasiūlyti.
Florencija
Florencija yra bene vienas iš labiausiai lankomų Italijos miestų. Tam yra daug priežasčių. Šis miestas, kurį labiausiai žymi renesanso laikotarpis, yra regiono klestėjimo simbolis per šešis šimtus metų, kai čia vyravo Medičių dinastija. Už miesto sienų rasite begalę galimybių įamžinti Florencijos architektūrą.
Florencijos istorinis centras nuo 1982 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Daugiau nei 600 metų trukusi miesto klestėjimo istorija atsispindi centrinės aikštės architektūroje. Čia stovi tokie paminklai kaip Santa Maria del Fiore katedra, Santa Croce bažnyčia, Uffizi galerija ir Pitti rūmai.
Ponte Vecchio – puikus fotografavimo objektas, jei jus domina beveik matematinis miesto išplanavimas.
Ponte Vecchio („Senasis tiltas“) 1345 m. pakeitė Florencijos romėnų akmeninį tiltą. Šiandien neįmanoma apsilankyti Florencijoje ir nepraeiti pro jį pėsčiomis, grožintis nuostabiomis juvelyrikos parduotuvėmis, kurios jau šimtmečius įsikūrusios ant Ponte Vecchio.
Arba Italijos prekybos ir Renesanso kultūros istorija.
Florencijos Ponte Vecchio, arba „Senasis tiltas“, tikriausiai buvo vienas iš pirmųjų tiltų per Arno upę. Todėl jo istorija nėra paprasta. 1345 m. jis buvo sunaikintas ir vėl atstatytas. Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo vienintelis tiltas per Arno upę šioje vietovėje, kurio nesugriovė besitraukiantys vokiečiai (ar tai buvo strategija, ar jiems tiesiog buvo gaila?). Dabar tai vienas iš Toskanos simbolių.
Saulėtekio metu ant Ponte Vecchio tilto galima pajusti, tarsi būtumėte nukeliuotas atgal laiku į tuos laikus, kai prekybininkai anksti ryte atidarydavo savo aukso dirbinių parduotuves.
Tačiau bene labiausiai atpažįstamas Florencijos paminklas yra Florencijos katedra su kupolu (Duomo), kurią suprojektavo Filippo Brunelleschi. Nors iš miesto centro sunku įvertinti katedros didybę, situacija pasikeičia, kai priartinate vaizdą iš Florencijos pakraščių. Šios nuotraukos buvo padarytos saulėlydžio metu ir mėlynojoje valandoje iš Piazzale Michelangelo.
Profesionalo patarimas: verta į šį kalną vykti anksti, nes kopimas į Piazzale Michelangelo su fotoaparato įranga gali užtrukti.
Jei atidžiai pažiūrėsite į Florencijos panoramos nuotrauką, galite pastebėti, kad oras nėra visiškai skaidrus. Ši nuotrauka buvo padaryta vasaros viduryje, kai vakarais virš miesto gali sklandyti „Toskanos dulkės“. Nico šis reiškinys netrukdė, nes jis puikiai perteikia Toskanos atmosferą, bet jei tai ne jūsų stilius, apsvarstykite galimybę aplankyti Florenciją kitu metų laiku.
Milanas
Turbūt įspūdingiausia vieta Milane fotografuoti yra Piazza del Duomo aikštė. Čia stovi Milano katedra (apie ją – šiek tiek vėliau), Galleria Vittorio Emanuele II galerija ir buvęs karališkasis rūmai – Palazzo Reale.
Duomo di Milano yra didžiausia gotikinė katedra Italijoje ir viena didžiausių Europoje. Ji garsėja savo aukštų smailių mišku (daugiau nei 130), 3400 skulptūrų, fasadu iš rožinio Candoglia marmuro ir stogo terasomis, iš kurių atsiveria vaizdas į visą miestą. Ši katedra yra tikras fotografavimo rojus, ne tik dėl fasado, bet ir dėl detalių. Geriausias laikas fotografuoti yra auksinė ir mėlynoji valanda ryte. Tuo metu Piazza del Duomo aikštėje nėra daug praeivių (dieną ši vieta yra tikrai perpildyta!). Kai mes lankėmės Milane, Milano katedra buvo apšviesta prieš pat saulėtekį. O kai pirmieji saulės spinduliai apšvietė aikštės akmenis, šilta aura apgaubė visus aplinkinius pastatus.
Prieš pat saulėtekį taip pat verta apsilankyti Vittorio Emanuele II galerijoje, kurioje galima pamatyti tipiškus XIX a. ornamentus.
„Galleria Vittorio Emanuele II“ buvo pastatyta 1877 m. Ji pavadinta pirmojo Italijos Karalystės valdovo garbei. Nuo pat pradžių čia įsikūrė žymiausios Italijos kavinės, restoranai ir parduotuvės. Šiandien čia taip pat veikia prabangios parduotuvės, kuriose parduodami aukštosios mados drabužiai, papuošalai, knygos ir paveikslai.
Kai jau nufotografuosite šias vietas, verta pasivaikščioti ir po Milano gatves. Įdomus fotografavimo objektas galėtų būti, pavyzdžiui, Sforzos pilis arba modernus „Bosco Verticale“ rajonas, kuriame iš dangoraižių auga medžiai.
Roma
Roma – miestas, kurį verta aplankyti bet kuriuo metų laiku. Tačiau vasarą reikia turėti omenyje, kad saulė pakyla gana anksti. Taigi, norint ten suspėti laiku, verta apsistoti miesto centre. Gera žinia ta, kad dauguma fotogeniškų paminklų, pavyzdžiui, Koliziejus ar Panteonas, yra pasiekiami pėsčiomis. Na, galbūt pasiekiami pėsčiomis, jei su fotoaparatu rankoje galite bėgti.
Koliziejus, italų kalba vadinamas „Colosseo“, yra senovės Romos didybės ir architektūrinio meistriškumo simbolis. Ši milžiniška arena, įsikūrusi šiek tiek į rytus nuo Romos forumo, yra didžiausia kada nors pastatyta arena ir, nepaisant savo amžiaus, tebėra didžiausias išlikęs amfiteatras pasaulyje.
Kai kurias Romos vietas verta aplankyti saulėtekio metu. Pavyzdžiui, Ispanijos laiptai, Vatikanas, Koliziejus ir fontanai miesto centre tuo metu bus mažiau apgulti. Tačiau kai kurios vietos turistais užsipildo dar prieš saulėtekį. Tarp jų – Trevi fontanas ir Panteonas. Beje, geriausia vieta fotografuoti Trevi fontaną yra drabužių parduotuvės, esančios priešais fontaną, pirmame aukšte. Daugiau apie tai straipsnyje:
Ar žinojote, kad geriausia vieta fotografuoti Trevi fontaną yra pro mados parduotuvės vitriną? Juokinga stebėti, kaip žmonės įeina į parduotuvę, apsimeta, kad domisi drabužiais, o tada nepastebimai nukreipia žingsnius link laiptų, kad padarytų tą tobulą kadrą.
Galimybė fotografuoti, pavyzdžiui, Panteono viduje, ribojama jo darbo valandomis. Tačiau Nikas sugalvojo būdą, kaip nufotografuoti Panteoną be žmonių viduje. Kartais šio paminklo viduje vyksta iškilmingi renginiai. Prieš jiems prasidedant, apsaugos darbuotojai išlydi turistus pro duris. Verta būti paskutiniuoju turistu, išeinančiu iš vidaus:
Šios Panteono bronzinės durys yra apie 7,53 metro aukščio ir 4,45 metro pločio, kiekvienos svoris viršija 8 tonas.
Jos buvo pagamintos imperatoriaus Adriano laikais ir saugo šią šventyklą nuo maždaug 125 m. e. m., todėl yra vienos iš seniausių vis dar veikiančių durų pasaulyje.
Santrauka
Kalbėti apie Italiją kaip apie vieną regioną nėra paprasta – kraštovaizdžių, miestų architektūros, kultūros, virtuvės ir žmonių mentaliteto įvairovė kiekvienoje šalies dalyje yra didžiulė. Net jei praleistume Italijoje kelis mėnesius, vis tiek atrastume naujų šios šalies niuansų. Vis dėlto tikimės, kad šis trumpas Italijos vadovas įkvėpė jus leistis į fotografijos kelionę ir suteikė atspirties tašką jos planavimui. Jei norite sužinoti daugiau apie minėtas vietoves ar kitus Italijos miestus, apsilankykite šio tinklaraščio kategorijoje „Italija“: https://sumfinity.com/photos/italy/
Sekite naujienas, kad sužinotumėte apie būsimus šio straipsnio atnaujinimus.
P.S. Kartkartėmis vienas prenumeratorius laimi pasirašytą meno reprodukciją – tai nedidelė padėka už tai, kad esate šio kelionės dalis.