„Tą rytą nesitikėjau, kad Panteone būsiu beveik vienintelis… bet tada viskas tarsi sustojo, ir aš atsidūriau tarp dviejų tūkstantmečių istorijos – Panteono bronzinių durų.“
Rytinis pasivaikščiojimas virsta kažkuo netikėtu
Buvo 2024 m. kovo 17 d., 10:19 val., o Roma jau keletą valandų kunkuliavo gyvybe. Daria ir aš atsikėlėme anksti, kad pasivaikščiotume po miestą saulėtekio metu – tai vienas iš mūsų mėgstamiausių būdų pajusti Romos dvasią, kol dar neatsirado turistų minios.
Pasivaikščioję akmenimis grįstomis gatvėmis, nusprendėme įeiti į Panteoną iškart po jo atidarymo. Tikėjausi eilių, triukšmo ir įprasto žingsnių šurmulio ant marmuro. Mes stovėjome eilėje kaip ir visi kiti, susitaikę su tuo, kad turėsime dalytis erdvę su dešimtimis kitų žmonių.
Ko aš nesitikėjau, tai to, kad vos tik įžengėme vidun, jie nustojo įleisti kitus žmones.
Pauzė prieš ceremoniją
Netrukus pastebėjome, kad kambario atmosfera pasikeitė. Policininkai tyliai šnekėjosi su personalu. Pradėjo rinktis oficialias uniformas dėvintys žmonės, kurie tyliai ir tiksliai užėmė savo vietas.
Pasirodo, netrukus turėjo vykti atminimo ceremonija. Pantheono šonuose yra Italijos karalių ir kitų žymių asmenybių kapai, ir tai buvo būtent tokia proga. Puošniais uniformomis apsirengę kariniai sargybiniai atsistojo ir atidavė pagarbą, politikas padėjo gėles, o visuomenė beveik valandą buvo laikoma lauke.
Daria ir aš likome viduje, tapdamos intymios akimirkos liudininkėmis toje vietoje, kurioje paprastai verda lankytojų šurmulys.
Laukiant kadro
Pasibaigus ceremonijai kariai ir pareigūnai išėjo. Panteone įsivyravo nenatūrali tyla – per tą laiką nebuvo įleista nė vieno naujo lankytojo. Jau vos įžengus į vidų
buvau pastebėjęs kadrą, kurį norėjau užfiksuoti: milžiniškos bronzinės durys, apibrėžiančios marmurines grindis, altorių ir toli viršuje esantį „okulusą“.
Taigi aš laukiau, leidžiant kitiems išeiti prieš mane, po truputį artėdamas prie durų. Kai pagaliau likau paskutinis viduje, paprašiau darbuotojo akimirkai pasitraukti į šoną.
Panteono bronzinių durų rėmai
Stovėdamas po bronzinėmis durimis, mane sužavėjo jų milžiniški matmenys – jos siekia apie 7,53 metro aukščio ir 4,45 metro pločio, o kiekvienos svoris viršija 8 tonas. Šios durys, pagamintos imperatoriaus Adriano laikais, saugo šią šventyklą nuo maždaug 125 m. e. m., todėl jos yra vienos iš seniausių iki šiol veikiančių durų pasaulyje. Daugiau apie romėnų duris galite rasti čia.
Norėdamas juos užfiksuoti, naudojau savo „Sony A7R V“ su 12 mm plataus kampo objektyvu, nustatytu taip: f/4, 1/40 s, ISO 100. Itin platus kampas pabrėžė durų vertikalųjį galingumą ir kartu atskleidė Panteono geometrinį tobulumą viduje – raštuotą marmuro grindų dangą, nukreipiančią žvilgsnį aukštyn link „oculus“.
Fotografavimo patarimai, kaip fotografuoti Panteono bronzines duris
Fotografuokite plačiu kampu: objektyvas, kurio židinio nuotolis yra apie 12–16 mm, leis užfiksuoti visą durų aukštį ir didelę interjero dalį.
Atvykite anksti: Panteonas paprastai būna pilnas. Ankstyvas rytas arba netikėtos pertraukos (pavyzdžiui, ceremonijos) – tai geriausia proga padaryti nuotrauką be žmonių.
Naudokite duris kaip rėmą: atsistokite taip, kad jos nukreiptų žiūrovo žvilgsnį į pastato vidų.
Būkite kantrūs: kartais puikus kadras gaunamas tiesiog likus paskutiniam.
Kodėl šis momentas yra svarbus
Ši nuotrauka – tai ne tik architektūros atvaizdas. Tai ramybės akimirka vienoje iš judriausių Romos vietų, momentas, kai susiliejo istorija, iškilmės ir kantrybė.
Jei kada nors atsidursite Romoje, neapsiribokite vien tuo, kad praeisite pro Panteono bronzines duris – sustokite. Pakelkite akis. Leiskite joms įrėminti jūsų akimirką istorijos fone.
Be to, jei esate Romos gerbėjas ir norite sužinoti daugiau apie tai, kaip aš fotografuoju šio senovinio miesto paminklus, perskaitykite mano kitą tinklaraščio įrašą, šįkart skirtą nuostabiam Koliziejui. Taip pat būtinai apsilankykite mano kitame tinklaraščio įraše apie Sant’Angelo pilį Italijoje.
Arba pažiūrėkite, kaip aš fotografavau Sacré-Cœur bažnyčios fasadą | Paryžius, Prancūzija.












2 Responses
Beste Nico,
Ik complimenteer je met die sublieme foto ( hét moment) van de Colosseum deuren mét oculus! De bijgevoegde gegevens kan ik nog aanvullen met een bijzonderheid dat Michelangelo ook zo onder de indruk was dat hij de koepel van de Sint Pieter een halve meter kleiner in doorsnede maakte…..
Ik ben nooit in Rome geweest, maar wel als (amateur)beeldhouwer bewonderaar van Michelangelo en ja ook zelf foto-enthousiast met mijn Lumix S1..
Hello Ruud, thank you for your kind comment, Michelangelo and his art are both impressive.