Nuolat grįžtu mintimis prie vieno ramaus prisiminimo: šaltas gruodžio rytas ir šis istoriniam Leipcigui tobulai tinkantis paslėptas perlas – fotografavimo vieta. Aš, žvelgiantis pro Senosios rotušės arkas. Prisimenu, kaip sąmoningai komponavau kadrą, sąmoningai vengdamas žmonių. Jų apranga galėjo išduoti dabartį. Bet norėjau, kad šis vaizdas suteiktų kelionės laiku pojūtį. Žiūrėdamas į tas arkadas, gali įsivaizduoti, kaip prieš šimtą metų čia stovėjai kaip prekybininkas, statydamas prekybos stendą. Arba kaip girdėjai kanopų aidą ant akmeninių grindinių, tylų ankstyvųjų prekybos dienų šurmulį.
Senoji rotušė stovi pačioje Leipcigo, miesto su giliomis prekybinėmis tradicijomis, širdyje. Tai architektūros perlas, tarsi sulaikęs laiką tarp amžių. Pastatytas 1556 m., šis pastatas savo didžiulėje, 53 metrų ilgio pokylių salėje matė patricijų vestuves, studentų pokylius ir net teismo posėdžius. Šiandien čia rengiami koncertai ir kultūriniai renginiai, tačiau praeities dvasia čia vis dar labai juntama. Tai vieta, kur istorijos nusėda kaip dulkės.
Istorinė Leipcigo fotografavimo vieta
Subtilaus pasakojimo ir spalvų paieškos be dramos – tai tikras lobis. Nėra jokio poreikio įspūdingiems reginiams, kai pati pastato struktūra šnabžda istoriją. Romėniškas skaičius „MCMVII“ reiškia 1907 metus, tačiau konkrečios informacijos apie tai nėra. Tačiau verta paminėti, kad 1906–1909 m. Senoji rotušė buvo iš esmės renovuota, įskaitant porfyro arkadų įrengimą pirmame aukšte, atsiveriančiame į turgaus aikštę. Gali būti, kad užrašas „MCMVII“ žymi tam tikros šių renovacijos darbų fazės užbaigimą 1907 m.
Tiesiai priešais senąją rotušę driekiasi turgaus aikštė, kurioje du kartus per savaitę vis dar verda gyvenimas – čia vietiniai ūkininkai prekiauja regiono produktais. Tai toks ritmas, kuris sujungia praeitį ir dabartį. Tai aš vis labiau vertinu, kai sulėtinu tempą su savo fotoaparatu. Netoliese rasite ir prabangų Leipcigo „Mädlerpassage“ – aš jį taip pat fotografavau, nes mane patraukė jo prabangūs stiklo dirbiniai ir literatūriniai atgarsiai. Čia įsikūręs legendinis „Auerbachs Keller“ – antras seniausias Leipcigo restoranas. Būtent ši vieta įkvėpė Gėtę sukurti „Faustą“.
Jei kada nors jautėte, kad jūsų darbas nėra „pakankamas“, arba abejojote, ar jūsų akys mato tai, ko kiti nepastebi, noriu jums pasakyti: tai svarbu. Šie tylūs kadrai – tie, kurie netampa viralais, kurie nėra prašmatnūs – dažnai yra tie, kuriuose slypi daugiausia sielos. Aš nefotografavau Senosios rotušės tam, kad padaryčiau įspūdį, aš ją fotografavau, nes ji man sukėlė tam tikrų jausmų.
Taigi kitą kartą, kai rankoje laikysite fotoaparatą – galbūt savo mieste, galbūt kur nors, pavyzdžiui, Leipcige – prisiminkite, kad galite neskubėti. Ieškoti ramybės. Keliauti laiku pro arkas, kurios stovi ilgiau nei bet kuris iš mūsų. Ir tikėti, kad jūsų požiūris į pasaulį gali padėti kam nors kitam taip pat pasijusti pastebėtam.
O jei kada nors planuosite kelionę į Vokietiją, būtinai peržiūrėkite ir mano išsamų kelionių vadovą.











