Madeira – tai Portugalijos autonominis regionas Atlanto vandenyne, esantis maždaug 1 000 kilometrų į pietvakarius nuo Lisabonos ir arčiau Afrikos krantų nei žemyninės Europos. Šis salynas yra vulkaninės kilmės, jame iš vandenyno kyšo stačios uolų viršūnės, o klimatas čia švelnus ir beveik visus metus išlieka pastovus. Pietinėje pakrantėje esantis Funchalas yra salos sostinė ir pagrindinis atvykimo punktas. Daugumai lankytojų šią salą labiausiai apibūdina dvi veiklos: pėsčiųjų žygiai ir banginių stebėjimas.
Santana
Šiauriniame pakrantės ruože įsikūręs Santanas žinomas visų pirma dėl savo A formos namelių su šiaudais dengtais nuožulniais stogais. Anksčiau tai buvo raudonai, baltai ir mėlynai nudažyti ūkininkų namai. Šiandien didžioji jų dalis sudaro išsaugotą kaimą, prižiūrimą turistų labui.
Į Madeirą atskridome gegužę, kai saloje vyksta kasmetinis Gėlių festivalis. Tais metais Funchale vykusios eitynės buvo sumažintos dėl Covid apribojimų, todėl praleidome procesiją ir „Vilties sienos“ ceremoniją. Pačioms gėlėms tai buvo nesvarbu. Augmenija aplink Santaną buvo visiškai išsiskleidusi, o nameliai su sodais priešais juos buvo dienos akcentas.
Pico do Arieiro ir Pico Ruivo
Pico Ruivo – aukščiausias salos viršukalnis, siekiantis 1 862 metrus. Į trečią pagal aukštį viršukalnę Pico do Arieiro galima nuvažiuoti automobiliu, todėl ji tapo įprasta išeities vieta žygui per kalnų keterą tarp šių dviejų viršukalnių. Šis takas yra vienas iš dažniausiai fotografuojamų maršrutų Portugalijoje, su į uolą iškaltomis laiptomis ir per kalnų keteras iškirstais tuneliais.
Baigę dienos filmavimą Santanoje, judėdami link pakrantės pastebėjome, kaip keičiasi šviesa. Tai tas spindesys, kurį Madeiros kalnai įgyja, kai debesys pradeda retėti, bet dar visiškai neišsisklaido.
Pasirodė nedidelė stovėjimo aikštelė, ir aš į ją įsukau. Tolumoje ant kalvos krašto tupėjo namų eilė, pusiau apšviesta pro debesis prasiskverbusio spindulio. Platus vaizdas buvo chaotiškas: kalvos viena ant kitos, debesys visur. Teleobjektyvas išskyrė namus iš šio triukšmo ir leido šviesai tapti pagrindiniu objektu. „Nikon D850“, ISO 64, f/8, 1/200.
Ponta de São Lourenço, į rytus nuo Madeiros
Ponta de São Lourenço – tai labiausiai į rytus nutolusi Madeiros pusiasalis ir viena iš nedaugelio salos vietų, kur civilizacijos pėdsakai beveik išnyksta. Uolienos čia yra vulkaninės, o jų pavidalą labiausiai formavo vėjas. Tuo tarpu, kai likusi Madeiros dalis apaugusi miškais, čia auga žolės ir žemi krūmai, o uolos stačiu šlaitu kyla tiesiai į Atlanto vandenyną.
Pusiasalis pavadintas pagal João Gonçalves Zarco laivą – vieno iš jūrininkų, kuriam priskiriama portugalų atvykimo į salą 1419 m. nuopelnai. Pasak legendos, pirmą kartą išvydęs šį krantą, jis sušuko: „São Lourenço, užtenka!“ Mūsų gegužės mėnesio vizito metu saulė švietė nuolat, tačiau vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad kopimas į viršų tapo tikru iššūkiu. O vaizdai padarė visą likusią dalį.
Levados Madeiroje
Levados – tai drėkinimo kanalai, nutiesti vandeniui iš drėgnosios šiaurės perkelti į sausesnę pietų dalį. Šis tinklas driekiasi daugiau nei 2 000 kilometrų, o prie kanalų nutiesti priežiūros takai buvo paversti pėsčiųjų takų tinklu, apimančiu didžiąją dalį salos vidurio. „Levada do Caldeirão Verde“, „Levada das 25 Fontes“ ir „Levada do Rei“ yra vieni iš geriausiai žinomų maršrutų.
Maršrutai daugiausia yra lygūs, nes kanalai eina pagal kontūrines linijas, tačiau takai kerta laurų mišką ir eina palei uolų kraštus, o kai kur yra žemi tuneliai. Kai kur reikalingi žibintai. Laurisilva – į UNESCO sąrašą įtrauktas miško, kuris kadaise dengė didžiąją dalį Pietų Europos, likutis – suteikia filtruotą, tolygų apšvietimą.
Cabo Girão ir Câmara de Lobos
Kabo Žirau (Cabo Girão) įsikūręs į vakarus nuo Funchalo ir yra vienas iš aukščiausių jūros uolynų Europoje; čia virš bedugnės nutiestas stiklo grindimis dengtas tiltas. Nuo čia atsiveria vaizdas palei pietinę pakrantę Funchalo link, kur tiesiai prie uolos šlaito išsidėstę terasiniai laukai, vadinami „poios“.
Câmara de Lobos – tai nedidelis žvejų miestelis, esantis šiek tiek į rytus nuo Cabo Girão. 1950-aisiais čia tapė Winstonas Churchillis, ir ta vieta vis dar pažymėta. Uoste stovi tradiciniai „xavelha“ laivai, nudažyti tomis pačiomis raudonos, mėlynos ir geltonos spalvomis, kurios pasikartoja visoje Portugalijos pakrantėje.
Funchalas
Funchalas – salos sostinė ir vienintelis tikras miestas, išsidėstęs nuo uosto aukštyn šlaitu. Senamiestyje, „Zona Velha“, Rua de Santa Maria gatvėje vykdomas „Dažytų durų“ projektas, kurio metu menininkai senas duris pavertė ilga galerija po atviru dangumi. „Mercado dos Lavradores“ turguje ištisus metus rasite žuvies, atogrąžų vaisių ir gėlių prekystalių. Virš miesto Monte funikulieris kyla į Monte Palace sodus. Tradicinis būdas nusileisti yra vytinių rogių nusileidimas, kai du baltai apsirengę vairuotojai veda roges žemyn stačiomis gatvėmis; tai prasidėjo XIX a. kaip transporto priemonė.
Madeira vynas yra stiprinamas ir brandinamas sąmoningai veikiant karščiui. Cristiano Ronaldo gimė Funchale, o oro uostas pavadintas jo vardu.
Banginių ir delfinų stebėjimas
Madeira yra viena iš geriausių vietų Pietų Europoje delfinams ir banginiams stebėti. Priklausomai nuo sezono, palei pakrantę plaukia apie 8 banginių rūšys ir daugiau nei 20 delfinų rūšių. Oficialus sezonas trunka nuo balandžio iki lapkričio, tačiau paprastieji ir afalinai, pilotiniai banginiai bei kašalotai čia gyvena ištisus metus. Gegužę išplaukėme katamaranu. Katamaranas yra žemesnis ir tylesnis nei greitaeigiai laivai, todėl delfinai priplaukė prie laivo priekio.
Kada apsilankyti Madeiroje
Gegužė ir birželio pradžia – tai gėlių žydėjimo metas, šiltos temperatūros ir ilgos dienos. Rugsėjis ir spalis – ramesnis laikotarpis, kai jūra šilta, o oras stabilus. Žiemą pietinėje pakrantėje temperatūra svyruoja nuo 18 iki 20 laipsnių, o šiaurinėje pakrantėje oras drėgnesnis ir debesuotesnis. Saloje vyrauja mikroklimatai, kurie keičiasi per kelias minutes, todėl lietingas Funchalas nebūtinai reiškia, kad lietinga ir Santana.
Dažnai užduodami klausimai
Kiek dienų reikia praleisti Madeiroje?
Penkių–septynių dienų pakaks. Per tris dienas spėsite apžiūrėti Funchalą, Santaną ir Ponta de São Lourenço. Per savaitę galėsite pasivaikščioti nuo Pico do Arieiro iki Pico Ruivo kalnų keteros, du ar tris kartus pasivaikščioti levadomis ir pusę dienos praleisti katamarane.
Kada geriausia apsilankyti Madeiroje?
Geriausias laikas – nuo balandžio pabaigos iki birželio ir nuo rugsėjo iki spalio. Gegužę vyksta Gėlių festivalis, o gamta žydi visais grožiais. Rugsėjį ir spalį jūra šilta, o turistų mažiau. Vidurio kalnuose visus metus gali būti šalta ir debesuota.
Ar Madeira yra šalis?
Ne. Madeira yra autonominis Portugalijos regionas, turintis savo regioninę vyriausybę ir parlamentą, tačiau naudojantis tą pačią valiutą, pasą ir ES narystę kaip ir žemyninė dalis. Funchalas yra jos sostinė.
Kaip keliauti po Madeirą?
Nuomotu automobiliu galima nuvažiuoti didžiausią atstumą. Keliai yra siauri ir statūs, bet gerai prižiūrimi, o per daugumą kalnų perėjų nutiesti tuneliai. Autobusai jungia Funchalą su pakrantės miesteliais, tačiau kelionė iš šiaurės į pietus jais trunka ilgai. Organizuoti maršrutiniai autobusai dažnai naudojami kelionėms pėsčiomis palei levadas, nes daugelis takų yra tiesūs.
Ar Madeira tinka pėsčiųjų žygiams?
Taip. Vien tik levadų tinklas driekiasi daugiau nei 2 000 kilometrų, o takai skirstomi nuo lygumų pasivaikščiojimų iki visos dienos kalnų maršrutų. Takas nuo Pico do Arieiro iki Pico Ruivo yra labiausiai fotografuojamas. Ponta de São Lourenço siūlo pakrantės pasivaikščiojimą, kuris pasižymi kitokiu charakteriu – čia sausiau ir atviresnė aplinka.
Ar banginius ir delfinus galima stebėti ištisus metus?
Čia gyvenančios rūšys, įskaitant paprastuosius ir afalinius delfinus, pilotines bangines ir spermacetus, čia yra visus metus. Migruojančias rūšis labiausiai tikėtina pamatyti nuo balandžio iki lapkričio. Tačiau jų pastebėjimas nėra garantuotas jokiu metų laiku.
