Prancūzija driekiasi per Vakarų Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Viduržemio jūros. Jos sienos driekiasi palei Alpius, Juros kalnus ir Pirėnų kalnus, o vakaruose ribojasi su Atlanto vandenyno pakrante. Šiaurėje Paryžius įsikūręs prie Senos upės, o greitieji traukiniai per kelias valandas jį sujungia su Lione, Bordo ir Marseliais.

Paryžius
Dauguma kelionių po Prancūziją prasideda Paryžiuje, taip pat ir mūsų Prancūzijos archyvas. Šis miestas taip pat yra viena iš dažniausiai fotografuojamų vietų pasaulyje. Todėl kiekvienas ten padarytas kadras turi užsitarnauti savo vietą tarp milijonų kitų.
Mano sprendimas buvo paprastas: eiti anksti, pakilti aukštyn ir rasti kampą, pro kurį praeina minios. Daugiau informacijos rasite mūsų Paryžiaus gide.
Luvre šis kadras buvo užfiksuotas pro šonines duris. Prieš saulėtekį padirbėjęs pagrindiniame kieme, atsitiktinai išėjau pro „Passage Richelieu“. Viduje lempos vis dar švytėjo auksine šviesa, o kolonados gale esanti piramidė buvo tapusi mėlyna. Dėl to kadre matomos dvi spalvų temperatūros, tobula simetrija ir nėra žmonių. Po kelių valandų tokios nuotraukos jau nebebūtų įmanoma padaryti.

Garnierio teatras
Paryžiaus operos teatras buvo suprojektuotas Šarlio Garnjė ir atidarytas 1875 m. Iš pradžių kritikai jo fasadą vadino perdėtu. Vėliau jis tapo pavyzdžiu operos teatrams visame pasaulyje.
Svarbiausia, kad geriausias vaizdas iš aukštybių yra nemokamas. „Galeries Lafayette Haussmann“ stogo terasa leidžia tiesiai žvelgti žemyn į pastatą parduotuvės darbo valandomis. Iš ten aš nufotografavau operos teatrą, spindintį saulėlydžio šviesoje, o horizonte matėsi Eifelio bokštas. Iš kito terasos kampo taip pat matosi Sacré-Coeur bažnyčia, tačiau šį kadrą skyriau saulei.

Sacré-Cœur ir Monmartras
Bazilika karūnuoja Monmartrą – aukščiausią Paryžiaus kalną. Nufotografavau ją iš toli, nuo stogo, naudodamas 345 mm objektyvą. Ilgas objektyvas tarsi pritraukia baltus kupolus prie kaminų, todėl atrodo, kad bazilika kyla tiesiai iš stogų peizažo. Kupolai išlaiko paskutinę šiltą šviesą, o žemiau esantys stogai tampa mėlyni.
Gatvės lygyje žmonių srautas niekada nesustoja. Vis dėlto, kantriai palaukęs, pavyko užfiksuoti tris įėjimo vartus, priešais kuriuos nebuvo nė vieno žmogaus. Be žmonių trys arkos ir balti akmenys patys sudaro visą kadrą.

Sacré-Coeur viduje
Tačiau viduje Montmartro triukšmas nutyla. Akmeninės arkos nukreipia žvilgsnį į šviesią kupolą virš apsidės mozaikos, kur Kristus ištiesia auksines rankas virš altoriaus. Iš tiesų, ši mozaika yra viena didžiausių Prancūzijoje.
Šoninėse koplyčiose eksponuojami ramesni paveikslai. Vienoje iš jų vitražai apšviečia marmurinį altoriaus paveikslą, kurį nufotografavau naudodamas 13 mm objektyvą. Netoliese išlenkti kalkakmenio laiptai veda žemyn į kriptos įėjimą. Ant jų baliustrados puikuojasi mozaikiniai herbai, kurie pritraukia žvilgsnį žemyn. Vis dėlto dauguma lankytojų ten niekada nenukelia.

Sena rudenį
Mūsų rugsėjo kelionė į Paryžių daugiausia praėjo lietingai. Tačiau vieną vakarą saulė vis išlisdavo iš už debesų. Prognozė vis dar žadėjo niūrų orą, bet aš vis tiek išėjau.
Galų gale būtent tą vakarą pavyko užfiksuoti įspūdingiausią kelionės kadrą. Nuo upės kranto netoli Nacionalinės Asamblėjos nufotografavau Burbono rūmus pro auksinius lapus, o už jų pro rūką kyšojo Eifelio bokštas. Nieko iš anksto neieškojau. Ši nuotrauka gimė stebint dangų ir nesibaimindamas, kad galiu permirkti.
Fotografavimas Prancūzijoje
Mano pirmoji Prancūzijos nuotrauka buvo padaryta pro lėktuvo langą 2021 metais. Skridome iš Berlyno į Lisaboną, ir Paryžius staiga atsivėrė po mūsų, o per jį vingiavo Sena. Planas buvo nufotografuoti kiekvieną Europos sostinę, o Paryžius sąraše užėmė vieną iš pirmųjų vietų. Galiausiai rugsėjo kelionė užbaigė šį ciklą.
Ant žemės naudojamas tas pats metodas, kuris pasiteisina Romoje ar Krokuvoje. Mėlynoji valanda prieš saulėtekį ištuština kiemus. Nemokami apžvalgos taškai suteikia aukštį, o teleobjektyvas – suspaudimą, kurio atvirukai niekada nenaudoja. Savo ruožtu interjerai atlygina už lėtą darbą esant žemam ISO. Kalbant apie pačią operos teatrą, Opéra national de Paris organizuoja ekskursijas po salę ir fojė.

Kada apsilankyti Prancūzijoje
Fotografams ruduo yra geriausias metų laikas. Rugsėjo ir spalio mėnesiais saulė leidžiasi žemiau, o turistų srautai retėja. Medžiai palei upes nusidažo auksu. Kartu su tuo ateina lietus, o geriausias apšvietimas dažnai pasirodo būtent po lietaus.
Pavasaris atneša žiedus ir yra pats judriausias metas Paryžiuje. Vasarą dienos ilgos, tačiau vidurdienio šviesa yra ryški, o eilės – ilgos. Žiema, kita vertus, yra rami, o „mėlynoji valanda“ prasideda vėlyvą popietę. Dėl to tai yra palankiausias metas naktiniam darbui.
Kelionės po Prancūziją
Prancūzija turi vieną iš didžiausių greitųjų traukinių tinklų Europoje. TGV traukiniai iš Paryžiaus į Lioną nuvažiuoja per maždaug dvi valandas, o į Marselį – per maždaug tris. „Eurostar“ jungia Paryžių su Londonu ir Briuseliu.
Tuo tarpu patį Paryžių geriausia apžiūrėti pėsčiomis. Nuo Luvro iki „Palais Garnier“ – tik trumpas pasivaikščiojimas, o upių krantai tęsiasi be pertraukų. Už sostinės ribų taip pat yra netoliese esančių pasienio miestų. Ženeva, beveik visiškai apsupta Prancūzijos, yra įprastas įvažiavimo taškas į Prancūzijos Alpes ir Ansi.
Dažnai užduodami klausimai
Koks yra geriausias laikas apsilankyti Prancūzijoje?
Fotografuoti geriausia rugsėjį ir spalį. Šviesa silpnesnė, turistų mažiau, o medžiai palei Seną nusidažo auksu. Tačiau reikėtų tikėtis lietaus. Pavasaris yra klasikinis sezonas ir labiausiai lankomas Paryžiuje. Vasarą dienos ilgiausios, o eilės didžiausios, tuo tarpu žiemą galima mėgautis ankstyvomis mėlynosiomis valandomis ir ramiomis gatvėmis.
Kiek dienų reikia Prancūzijoje?
Per keturias dienas galima ramiai apžiūrėti pagrindines Paryžiaus vietas: Luvrą ir operos rajoną, Monmartrą, Eifelio bokštą ir Seną. Per savaitę ar ilgiau galima nuvykti greituoju traukiniu į kitą regioną, pavyzdžiui, į Lioną, Provansą ar Alpes, nepraleidžiant didžiosios kelionės dalies keliaujant.
Kaip keliauti po Prancūziją?
Traukiniu. TGV tinklas per kelias valandas sujungia Paryžių su Lione, Bordo, Marseliu ir Lilu – dažnai tai užtrunka trumpiau nei skrydis, jei įskaičiuojamas laikas, praleidžiamas oro uoste. Paryžiaus metro galima atsiskaityti bekontakčiu būdu. Automobilis tinka tik kaimo regionuose, pavyzdžiui, Provanso ar Dordognos.
Ar į Sacré-Coeur galima įeiti nemokamai?
Taip. Įėjimas į baziliką yra nemokamas, ji atidaro anksti ir užsidaro vėlai. Tačiau norint užlipti į kupolą reikia įsigyti atskirą bilietą. Norint apžiūrėti vidų, įskaitant apsidės mozaiką ir šonines koplyčias, bilieto nereikia. Fotografavimas be blykstės paprastai leidžiamas ne pamaldų metu, todėl planuokite fotografuoti vidų tarp mišių.
Kur yra geriausia nemokama apžvalgos vieta Paryžiuje?
„Galeries Lafayette Haussmann“ stogo terasa. Ji yra nemokama parduotuvės darbo valandomis, o iš jos atsiveria vaizdas tiesiai į „Palais Garnier“, o horizonte matosi Eifelio bokštas, o iš kito kampo – Sacré-Coeur. Pirmiausia pakilkite eskalatoriais į viršutinį aukštą, tada išeikite į lauką. Bilieto ar rezervacijos nereikia.
Ar Prancūzija yra saugi vieta fotografams?
Taip, pagal Europos standartus. Paryžiuje kišenvagiai veikia lankytinose vietose, kur susirenka daug žmonių, metro ir Montmartre funikulieriaus eilėje. Todėl laikykite įrangą užsegta ir priešais save. Trikojai pritraukia gatvės prekiautojų dėmesį Eifelio bokšto apylinkėse, todėl ten fotografuokite anksti. Naktinė fotografija pagrindiniuose bulvaruose nekelia jokių problemų.


